Lapkričio 26, 1998
Jau visa savaitė, kaip esu namuose, jei tik tai, kur dabar gyvenu galima pavadinti namais. Kol gulėjau ligoninėj, net nenumaniau, kaip viskas bus pasikeitę. Dalis pilies visiškai nugriauta, nebeliko gyvenamosios požemių dalies – juos užvertė griuvėsiais. Klastūnyno koledžas persikėlė į pilies sparną po Grifų Gūžta. Vis dar niekaip negaliu priprasti prie mokinių keliamo erzelio, ir to, kad turiu langus – net ir vonioje. Iš tiesų man čia baugu. Bijau būti šiuose didžiuliuose kambariuose su daugybe knygų, lentynomis, nukrautomis eliksyrų ingredientais ir nešvariomis peleninėmis. Taip noriu iš čia pabėgt, nors žinau – neturiu kur bėgt, dar netgi negaliu niekur nueiti neklupdamas ir negriūdamas.
Jaučiu, kad kažkas negerai. Visi tie eliksyrai, kuriuos geriu miegui pagerinti, apetitui sužadinti, svoriui priaugti, skausmui malšinti, nuotaikai pakelti – visi kartu jau nebegali man padėt, įveikt to, kas man yra. Negaliu vaizduot, kad viskas gerai, kad karas baigėsi ir gyvenimas tęsiasi džiugus ir spalvingas. Jaučiu, kad man visko per daug, kad laimė – tai nuolatinė kova ir kovot dėl to turėsiu visą gyvenimą. Net nežinau ar verta. Sapnuose mane kausto paralyžius, per miegus nuolat jaučiu, kad vos vos galiu judint kojas, nors jas ir turiu. Sapnuoju kaip bandau kur nors eit ir tiesiog negaliu. Negaliu kopti laiptais, negaliu eit lygiu žemės paviršium, negaliu net skrist ant šluotos. Mane puola gyvatė ir aš negaliu nieko padaryt. Nors miegu po dešimt, dvylika ar daugiau valandų per parą, beveik visada atsibundu išsekęs. Neturiu į ką atsiremti, nieko neturiu.
Vakar pauosčiau kokaino, kurio likučių radau savo slaptoje dėžutėje; ją atnešė kartu su visomis mano knygomis ir net nepagalvojo dirstelėt vidun. Taigi, užbėriau šiek tiek kokso ant magiškųjų eliksyrų vadovėlio ir sutraukiau. Nepraėjus nė kelioms minutėms pajutau kaip kaifas veikia smegenis ir tapo daug geriau. Išsimaudžiau duše, nuėjau papietauti į didžiąją salę kartu su visais, netgi sugebėjau kalbėtis su Makgonagal ir Diegavirte. Mačiau, kaip jos džiūgavo, nes manė, kad jeigu su jomis juokauju – vadinasi viskas gerai. Deja, po poros valandų pradėjau smiginėti, viskas tapo bjauru ir pilka. Norėjau dar kokso. Norėjau pratęst tą palaimingą būseną. Grįžau į kambarius ir ėmiau šniukštinėti po grindis tikėdamasis, kad kokia kruopelė bus stebuklingai nukritus. Tada smigau. Lūžau tiesiog po stalu ir pabudau šiandien rytą.
S. Sneipas
Pagaliau į Hogvartsą atsėlino žiema, atsinešdama su savimi šaltį, šerkšną ir Kalėdų nuojautą. Dideliais kąsniais krito sniegas, sukdamasis aplink langus, švelniai nusileisdamas ant žemės. Snaigės sukosi aplink mokinių kojas tarsi naminės katės. Didžiulė, sunki, balta paklodė uždengė laukus, Uždraustąjį Mišką ir kvidičo aikštę. Medžiai, purtomi stingdančio šiaurės vėjo, šnarėjo tarsi gyvi sutvėrimai.
Sneipas sumaigė cigaretę į pilną peleninę ir žvilgterėjęs į sieninį laikrodį susiraukė: iki mokyklos darbuotojų susirinkimo liko vos valanda. Kaip ir kasmet Minerva Makgonagal aiškins apie Kalėdinį vakarėlį, mokinių pasiekimus, kito semestro pamokas, atsisakinės citrininių ledinukų, kuriuos jai įkyriai siūlys Dumbldoras ir plaikstysis. Ir dar eiti taip, kaip stovi negali – savaitę neplautais plaukais ir kavos bei šokolado dėmėm išmarginta pižama. Profesorė Makgnonagal nuolat prikišdavo jo higienos įpročius, arba tiksliau – jų dažną nebuvimą.
Prieš išeidamas dirstelėjo į veidrodį ir nepatenkintas nusiviepė: priešais stovėjo aukštas, liesas kumpanosis, dar nesusenęs vyriškis blyškia oda ir skvarbiu žvilgsniu. Juodi, tarsi varno sparnas plaukai driekėsi žemiau pečių. Tik išplauti jie buvo purūs ir dailiai krito, bet Sneipas šito net nepastebėjo. Drabužiai dar šiek tiek laisvai karojo, bet bent jau nebeatrodė kaip maišas. Šiaip jau Sneipas veidrodžiu naudodavosi tik pasitikrinti ar nėra kokių baltų miltelių pėdsakų panosėj – kokainas ir kiti Žiobarų tarpe paplitę narkotikai buvo dažnas jo gyvenimo palydovas. Kitaip `nebūtų ištvėręs dvigubo agento rolės. Žiobariška rekreacinė chemija jam padėdavo užsimiršt, pripildydama smegenis keisto saldumo.
Mokyklos darbuotojų susirinkimas ėjo į pabaigą. Sneipas stovėjo atsirėmęs į sieną kabineto gale ir žiovavo: mokinių pasiekimai, mandragorų auginimui bei gluosnio galiūno persodinimui skiriamos lėšos iš Ministerijos, pagyrimai mokytojams, kurių klasės šį semestrą buvo stipriausios ir panašios kalbos jo nedomino. Sukluso tik tada, kai Makgonagal išbarė Hagridą, mat šis vėl iš kažkur gavo slibino kiaušinį, jį išperino, slibinas per keletą dienų išaugo iki tokio dydžio, kad pramušė lubas jo troboje, o paskui dalį trobos supleškino, kai tas nedavė jam pakankamai ugniavabalių. Žinią, kad po Kalėdų atostogų jam teks užimt nuodų ir vaistų mokytojo pareigas, Sneipas sutiko gana abejingai; vėl teks laidyti gerklę iki užkimimo, stebėti, kad koks nevykėlis nesusprogdintų katilo, virti gydomuosius eliksyrus nuo traumų, pasitaikančių per jo pamokas, atiminėti taškus, skirti bausmes ir po visos tokios dienos sugrįžti į kambarius visiškai nusikalusiam.
– Prieš baigiant šį susirinkimą, – tarė profesorė Makgonagal. – Jums visiems primenu, kad artėja puota – tradicinis Kalėdinis vakarėlis. Visi mokyklos darbuotojai privalo dalyvauti. Dar visų jūsų paprašysiu priminti mokiniams, kad eiti į vakarėlį gali tik tie, kurie mokosi ketvirtame ir aukštesniuose kursuose, tačiau jie gali pasikviesti jaunesnį šokių partnerį jei tik nori. – Ji trumpam nutilo. – Vakarinė apranga yra privaloma, – tęsė ji, – puota prasidės aštuntą valandą vakaro per Kalėdas ir baigsis vidurnaktį Didžiojoje Salėje kaip visada. Susirinkimas baigtas, galite eiti.
Iš visų pusių pasigirdo šnarėjimas ir šiugždenimas, kai susirinkusieji pasiemė savo daiktus ir pasuko pro duris.
– Profesoriau Sneipai, – šūktelėjo Makgonagal, nustelbdama visą triukšmą. – Pasilik minutėlei.
– Ko tu nori, Minerva? – atsiliepė Sneipas, bjauriai išsiviepdamas. – Aš skubu.
– Ir kur gi tu skubi, Severai? Sušniaukšti dar vieną „šniūrą“? – Ji išsitraukė iš apsiausto kišenės buteliuką su baltais milteliais. – Prieš pat susirinkimą pas mane atėjo namų elfas, kuris tvarkė tavo kambarius, visas persigandęs ir atnešė man šitą, sakė, kad rado ant stalo. – Ji piktai pamosavo buteliuku jam prieš nosį. – Čia grynas kokainas, Severai. Ar nutuoki, kiek gautum už tokį kiekį Azkabane, kvaily tu? Šito nė Dumbldoras nebeužglaistytų. Čia nebe ta situacija, kai buvai nutvertas šluotų sandėliuke su septintakurse iš Švilpynės.
– Ne tavo reikalas, Minerva. – Sneipas pajuto, kad rausta.
– O taip, kaip tik mano. – irzliai atkirto profesorė Makgnonagal. – Kol tu esi čia mokytojas, o aš – direktoriaus pavaduotoja. Mesk šitą šūdą jei nenori būt atleistas.
– Jei manai, kad man rūpi, Minerva, tai labai klysti. – Sneipo lūpos užsirietė į pašaipią šypseną, atidengdamos dantis. –Tu gali mane išspirt kad ir šiandien, jei tik nori. Man nusispjaut.
– Šiandien tavęs neišmesiu, bet įspėju, Sneipai – tu vaikštai plonu ledu.
Déjà vu. Sušiktas déjà vu.
– Ne, Minerva. Aš absoliučiai įsitikinęs, kad kuo tvirčiausiai stoviu ant akmeninių grindų.
– Tau reikia pagalbos, Severai, – kietai pasakė profesorė. – Tu esi ligonis, narkomanas. Ieškok pagalbos, kol dar nevėlu.
– Žinai ką, Minerva? Mano gyvenime jau viskas per vėlu, – sulyg šiais žodžiais jis išėjo lauk, trenkęs durimis taip, kad net langų stiklai subarškėjo.
*
Profesorė Makgonagal susierzinusi marširavo pirmyn ir atgal, net jos tamsiai raudono apsiausto skvernai plazdėjo.
– Prisėsk, Minerva, – nekantriai šūktelėjo Dumbldoras, kai ši vos neapvertė minčių koštuvo. – Kol dar nieko nesudaužei. Nagi, nėra taip blogai.
– Nėra taip blogai, Albai? – ji triukšmingai klestelėjo į kėdę. – „Lemties deivės“ pasiuntė man pelėdą su atsiprašymu, kad negalės groti per Kalėdų balių.
– O kaip „Negyvi slibinai“? Pasiųsk jiems pelėdą, Minerva. – Dumbldoras išsilukšteno dar vieną citrininį ledinuką.
– Jau klausiau, bet jie šiemet groja Kiaurame katile. Visos kitos grupės irgi užsakytos. „Barškantys puodai“ ir tie užimti. Ką darysim, Albai – mokiniams prižadėtas valandos trukmės gyvas pasirodymas.
– O jei mokytojai surengtų gyvo garso koncertą? – Dumbldoro akyse šmėkštelėjo padaužiškos liepsnelės.
– Ir kas dainuos??? Mano balsas kaip morčinės katės, jūsų – verčiau patylėsiu, visi kiti, išskyrus profesorių Flitviką, taip pat neturi nei klausos nei balso. Negalima gi versti vieną Flitviką visą valandą mus linksminti, kai šventė trunka vos iki vidurnakčio. – Ji nervingai sukiojo arbatos puodelį tarp pirštų. – Ko taip šypsotės, Albai? Situacija visiškai nejuokinga.
– Šiaip jau, – ramiai nutęsė Dumbldoras, – Severas turi puikų balsą. Ir gitarą gerai valdo.
– Jūs turbūt šaipotės, profesoriau, – lediniu balsu pareiškė Makgonagal. – Sneipas ir muzika? Nė už ką nepatikėsiu.
– Jūs kai ko nežinote, Minerva. – Dumbdoras mostelėjo lazdele ir puodeliai prisipildė karštos arbatos. – Šeštame, septintame kurse Severas slapčia koncertuodavo su vietine padaužų grupele Mušeikų skersgatvio užeigose, taip prasimanydamas lėšų juodosios magijos knygoms. Mačiau jį pats savo akimis, kai su Hagridu užsukom išlenkti po burnelę. Vėliau bandžiau jį įtikinti, kad baigęs Hogvartsą suburtų savo grupę, bet, – Dumbldoras pasitaisė nusmukusius akinius, – abu žinome, kokiais keliais jis tada patraukė…
– Ir nė ką geresniais eina dabar! – Makgonagal sriūbtelėjo iš savo puoduko su auksiniais apvadėliais. – Žinote ką elfas, tvarkęs jo kambarį rado? Visą buteliuką kokaino. Dvidešimt metų Azkabane gautų vien už tokio kiekio laikymą.
– Negerai, – atsiduso Dumbldoras, – sakote, Severas grįžo prie senų įpročių? Aš pasikalbėsiu su juo, Minerva. Kaži kur jis dabar?
– Voliojasi kur apsinešęs, – piktai rėžė profesorė. – Ką gi jis daugiau darys. Pamokų dar neveda, laiko turi sočiai. Šiaip ar taip, Albai. Norėčiau išgirst kaip Sneipas dainuoja, bet jei nueisiu jo pakviest, jis mane tik pasiųs lytinių organų kryptimi. Prieš kelias dienas nudaviau velnių dėl….
– Dėl to nesukite sau galvos, Minerva. Perduosiu žinutę per savo elfę, Vinkę. – Dumbldoras suplojo delnais ir priešais jį išdygo maža, susitraukusi namų elfė, pasipuošusi raukiniuota suknele ir kažkodėl apsivyniojusi žaliais dryžiais margintą kojinę apie galvą.
– Vinke, malonėkite pakviesti profesorių Sneipą. Tegu tučtuojau ateina pas mane į kabinetą.
– Vinkė bijo, pone Dumbldorai. Profesorius Sneipas – piktas žmogus, – pradėjo sriūbauti ji. – Vinkė nenori eiti pas juodąjį burtininką. Minkė vakar sakė Vinkei, kad profesorius į ją paleido batą, o Minkė tik atnešė vakarienę. – Elfė ėmė raudot vis garsiau.
Profesorė Makgonagal stebėjo šią sceną nepratardama nė žodžio, tik karts nuo karto dėbtelėdavo į Dumbldorą reikšmingu žvilgsniu.
– Vinke, profesorius Sneipas tau nieko nepadarys, – guodė ją Dumbldoras. – Tiesiog prisistatyk, kad esi nuo manęs ir pranešk, kad liepiau ateiti ir viskas.
– Vinkė gera namų elfė, pone, – sucypė ji, nusišnypštusi nosį į savo raukiniuotosios suknelės padurkus. – Vinkė eis pas piktąjį burtininką, nors jis ir paleistų į Vinkę batą. Vinkė nenori eiti, bet Vinkė daro kas jai liepiama. – Pasigirdo tylus „pop“ ir elfė dingo.
– Taigi, jūsų favoritas jau pradėjo mušti namų elfus, – pratarė Makgonagal lediniu balsu. – Albai, nagi – kam jūs dar čia jį laikote?
– Minerva, jis viso labo sviedė batą, – nusišypsojo Dumbldoras. – Ir kiek žinau, į Minkę nebuvo pataikyta. Gali būti, kad jis net nesitaikė į elfę – Severas tvarkingumu nepasižymi, gal tiesiog nusiavė batus ir metė, o elfė papuolė ateit kaip tik tuo momentu.
– Taip, taip, kurgi ne. Pažiūrėsim ką kalbėsit, kai jis prieš mokinius pradės rankas kilnot, – piktai metė ji. – Sneipas kelia daugiau rūpesčių nei iš jo yra naudos. Taip, eliksyruose jis nepralenkiamas, sakyčiau – pats geriausias nuodų ir vaistų meistras. Bet Albai – jis turi problemų su narkotikais, prie mergų irgi smailus, negi jau pamiršot tą incidentą šluotų sandėliuke?
– Severas niekada nėra pakėlęs rankos prieš mokinį. Net ir tais laikais, kai fizinės bausmės dar buvo leidžiamos ir toleruojamos, – šaltai pareiškė Dumbldoras. – Kas dėl šluotų sandėliuko, tai nagi, Minerva – tai buvo prieš gerą dešimtmetį, daugiau nepasikartojo ir drįstu pasakyti – mergiotė buvo pilnametė ir neatrodė nepatenkinta, veikiau atvirkščiai, – jis sukikeno.
– Nepasikartojo, ar tiesiog nebuvo pričiuptas, Albai? – prisimerkė Makgonagal. – Yra skirtumas.
– Skirtumo kaip ir nėra, Minerva, – numojo ranka Dumbldoras. – Žinot, yra sena gera patarlė, kuri skelbia, kad nepagautas – ne vagis.
– Bet… – profesorė Makgonagal nebaigė sakinio, mat į kabinetą tarsi viesulas įsiveržė Sneipas. Atrodė juodai įsiutęs.
– Kas per šūdas! – jis klestelėjo į kėdę. – Ta namų elfė pamišusi. Psichiškai nesveika! Žliumbė be jokios pertraukos, neva aš jos giminaitę su batu prilupau.
– O nori pasakyt, Severai, taip nebuvo? – pašaipiai atsiliepė Makgonagal.
– Taigi, kad ne, – išsiviepė Sneipas. – Sėdžiu sau, keriu batus, kad tie kur benusiausi, atsidurtų batų dėžėj, ir staiga išgirstu kaip dūžta indai ir kažkas žviegia. Pasirodo, kvaiša namų elfė sugalvojo įeiti nepasibeldusi ir pasipainiojo tiesiai po mano batais, kad ją kas skersai pertrauktų!
– Netikiu, Sneipai.
– O man visiškai nusispjaut, tiki tu ar ne, Minerva, – pasityčiojamai atsakė Sneipas. – Albai, sakyk, ko dabar nori, aš išklausysiu, atsakysiu, kad nesutinku ir grįšiu prie savo reikalų.
– Nagi, nebūk toks paniuręs, vaiki, – guviai tarė Dumbldoras. – Pasikviečiau tave su dideliu prašymu: mums reikia, kad padainuotum.
– Gal dar tu pašik, o aš vandenį nuleisiu, Albai, – suurzgė Sneipas. Profesorė Makgonagal nužvelgė jį su neslepiamu pasibaisėjimu, bet Sneipui, regis, tai buvo nė motais. – Nešoksiu, nedainuosiu ir ant galvos nestovėsiu. Jei nori, kad kas tave linksmintų – pasikviesk klajojančių klounų trupę.
Profesorė Makgonagal įsiuto.
– Grosi ir dainuosi kaip didelis, Severai, – sušnypštė ji tiesiai Sneipui į veidą. – O jei reikės, tai ir ant galvos pastovėsi, ir vandenį nuleisi! – Ji palinko jam prie ausies. – Jeigu nenori, kad kai kas nukeliautų iki Magijos Ministerijos, – sušnibždėjo ir patenkinta atsitiesė, pamojo lazdele ir jos rankose atsirado gitara. – Še, – įbruko gitarą jam į rankas. – Pradėk!
– Tu tikra kalė, Minerva, žinojai šitai? – sušnypštė Sneipas, paimdamas gitarą. – Kalė.
– Pradėk, Severai. – šaltu balsu tarė Makgonagal ir pažvelgė į Dumbldorą. Šis nesišypsojo.
Sneipas metė jai žudantį žvilgsnį, bet nebepratarė nė žodžio. Tylėdamas suderino gitarą, perbraukė pirštais per stygas, užgaudamas pirmuosius akordus ir uždainavo žemu, aksominiu balsu.
– You are scum, you are scum and I hope that you know
That the cracks in your smile are beginning to show
Now the world needs to see that it‘s time you should go
There‘s no light in your eyes and your brain is too slow.
Jis trumpam nutilo, pažvelgė į Makgonagal, jo veidu perbėgo piktdžiugiška šypsenėlė; iš jos išraiškos matėsi, kad dainos žodžius suprato. Sneipas nusivaipė ir tęsė toliau:
– Can‘t believe you were once just like anyone else
Then you grew and became like the devil himself
Pray to god I can think of a kind thing to say
But I don‘t think I can, so fuck you anyway
Fuck you anyway…
– Pakaks! – Minerva Makgonagal pakilo iš vietos. – Tu iš manęs tyčiojies? Tyčia sudėjai šitą dainiūkštę?
Sneipas nekaltai sumirksėjo.
– Tyčiojuos, aš? Negi aš taip galėčiau? – jis bjauriai nusijuokė. – Kaip tu gali šitaip apie mane galvoti, Minerva?
– Viskas, man jau gana! – suriko Makgonagal. – Verčiau jau paleisiu dainuot mandragorų chorą per Kalėdinį balių, nei leisiu šitam narkaliūgai mane per dantis traukt!
– Ak štai kas, – Sneipas padėjo gitarą ir lėtai perėjo per kabinetą. – Jūs nusprendėt mane panaudoti kaip klouną publikai linksminti, tiesa?
– Klysti, Severai, – pagaliau prakalbo Dumbldoras. – „Lemties fėjos“ atsisakė groti per balių, o visos kitos grupės taip pat užsakytos, taigi pamanėme, kad…
– Pamanėte, kad yra kvaišelis nuodų ir vaistų mokytojas su šiokiu tokiu balsu, kuris sutiks palinksminti publiką, o jeigu nesutiks, jį bus galima lengvai priversti, Albai, – lediniu, kimiu balsu atkirto Sneipas. – Tikrai labai gražu iš jūsų pusės. O jums abiems nešovė į galvą pasidomėti, ar aš bent jau galiu? – Jis nusiplėšė marškinių apykaklę, ant kaklo aiškiai pasimatė gilūs randai. – Jūsų žiniai, sudainuot įstengiu vos porą posmų. Paprasčiausiai užkimstu. – Jis paėmė puodelį nuo stalo, bet šis buvo tuščias. – Albai, žinai, kad turiu pažinčių, būčiau suveikęs jums tą grupę, – Sneipas sviedė puoduką į šoną, ant grindų pažiro šukės. – Tereikėjo tik paprašyti.
– Severai, aš…
– Pataupyk kvėpavimą, Minerva. – piktai nutraukė Sneipas. – Man visiškai neįdomu, ką tu nori pasakyt. – Jis pasirausė švarko kišenėj ir sužvejojo sulamdytą pergamento ritinėlį. – Še, grupės kontaktai. Pasiųsk laišką pelėdų paštu, parašyk, kad nuo manęs ir tarkis, – sviedė ritinėlį Dumbldorui ant stalo. – Daugiau niekuo negaliu padėt, taigi leiskite niekingam narkomanui išeiti, – ir apsisukęs ant kulno išėjo pro duris nė neatsigręždamas.
Kitus skyrius rasite čia.