Hogvartso šešėliai - Juodoji banga

Hogvartso šešėliai – Juodoji banga (VII skyrius)

Diena vijo dieną. Hogvartse nebebuvo girdėti mokinių šurmulio, mat po Kalėdų daugelis išvyko atostogų. Nebebuvo ir Klodinos. Pilyje, be saujelės mokytojų, liko tik Haris su Hermiona ir keletas klastuolių, tarp jų ir Drakas Smirdžius.

Sausio viduryje staigiai atšilo, tirpstantis sniegas, dar taip nesenai akinęs baltumu, dabar slūgsojo pilkas, purvinas, kur ne kur juodavo tamsūs žemės lopai. Nuolat purškė lietus. Hogvartsas tapo pilka, debesuota ir niūri vieta. Visa ši tyla ir ramybė slėgė Sneipą tarsi akmuo. Kažkoks keistas liūdesys persekiojo jį kaip nuo bėgių nuvažiavęs traukinys ir siurbėsi it dėlė, atverdamas skausmingą tuštumą. Atrodė, kad net laikas tapo apčiuopiamas ir tąsus. Nebematyti saulės Sneipui buvo tikra kančia. Visus inkarus, nors šiek tiek palaikančius gyvenimo ritmą įveikė nuolatinis noras miegoti, perdaug atbukęs net judėti, dažniausiai prasėdėdavo tuščiai spoksodamas į knygas, laikydamas rankoje marihuanos suktinę, jausdamas, kaip į akis plūsta potvynio banga.

Ruduo. Sausio oras kvepėjo rudeniu, tirštu rūku ir šaltu vandeniu. Sneipas, vaikščiodamas palei ežerą vis įmindavo į telkšančias purvinas balas. Šis rudeniškas oras tarsi apsupo nenusakomu ilgesiu, skausmingu saldumu taip, kad jis kurį laiką stovėjo nejudėdamas, žvelgdamas į negyvus juodos žemės lopus.

Kažkas buvo ne taip. Kažkas buvo labai blogai.

Sneipas apsidairė aplink, tačiau ant ežero kranto nebuvo nė vienos gyvos būtybės. Jautės taip, lyg jį nuo galvos iki kojų užlieja banga. Juoda, nuodinga, nuo kurios pabėgti nėra vilties.

Apsisukęs nuskubėjo atgal į pilį. Reikėjo parašyti straipsnį apie kvaitulinį šalaviją “Mėnesio Eliksyrai” žurnalui.

Viskas bus gerai. Viskas išsispręs kai tik straipsnis bus baigtas.

*

„Kvaitulinis šalavijas (Salvia divinorum) — haliucinogeninis augalas iš šalavijų genties, naudotas šamanų…”

Ne, ne taip. Sneipas piktai suglamžė pergamento ritinėlį ir nusviedė ant grindų.

“Salvia kilo iš lotyniško žodžio “salvare”, reiškiančio gydyti, saugoti, gelbėti. Lotynų kalbą atitinkantis pavadinimas yra žolė gelbėtoja, bet dėl neteisingo koncepcijų supratimo augalas įgavo žinomą Kvaitulinio šalavijo pavadinimą..”

Ir vėl negerai. Jis atsistojo ir perėjo per kambarį. Po kojomis sušnarėjo daugybė suglamžytų pergamento rutuliukų.

– Severai!

– Lubinai, eik velniop!

– Severai, net nežinau kaip tau pasakyt, bet tu… smirdi kaip kalnų trolis.

– Lyg tai būtų svarbu, –  ironiškai atsiliepė Sneipas. – Mano straipsnis — jis  mostelėjo ranka į ant stalo gulintį pergamento lapą. – Yra svarbiau nei dušas, Lubinai.

– Severai, nieko nėra svarbiau už tavo sveikatą. Tau reikia nusipraust ir pamiegot.

– Rūpinkis savo paties blusomis, Lubinai, – paniekinamai tarė Sneipas. – Kodėl tau tiesiog neatsipisus nuo mano galvos?

– Kiek parų tu be miego, Severai? Keturias? Penkias?

– Ne tavo reikalas. Man tiesiog reikia pabaigt šitą sumautą straipsnį. Jei tik pavyks šitą parašyt, – sumurmėjo Sneipas. – Jei tik pavyks pabaigti šitą straipsnį, viskas bus gerai. Jei padarysiu tai ką reikia padaryt… man viskas bus gerai.

– Severai tai kvaila. – Lubinas pakėlė pergamentą nuo stalo.

– Lubinai, padėk jį. Remai! Atiduok jį, atiduok! – suriko Sneipas, mėgindamas išplėšti pergamentą Lubinui iš rankų.

– Tai tik juodraštis, Severai.

– KĄ? Kas per… SUBINE TU, ATIDUOK MAN TĄ SUŠIKTĄ PERGAMENTĄ, TU MAŽAS ŠŪDŽIAU. Man reikia jį pabaigti, – kelios pykčio ašaros nuriedėjo Sneipui per skruostus.

– Aš suprantu, Severai, – švelniai pasakė Lubinas. – Bet dabar jau vėlu, tu nemiegojai kelias paras, spėju tiek pat ir nevalgei, ir atrodo, kad tau tikrai reikia pailsėti.

– Po velnių! – suriko Sneipas. – Tu gal visiškas imbecilas? Negaliu eit miegot, nes turiu parašyt straipsnį. Kodėl tu nenori suprast, kad viskas bus gerai, jei tik atiduosi man tą sukakotą pergamentą ir leisi ramiai rašyt!

– Nerėk, Severai, – Lubino balsas tebeskambėjo švelniai, nors jis ir jautė, kad tuoj tuoj neteks savitvardos. – Severai, nagi, aš rimtai. Eik pamiegot, o ryt  atgausi savo straipsnį ir galėsi tęst toliau. Pažadu.

– Kodėl, dėl Merlino meilės,  vis kalbi apie tą suknistą miegą! – sušnypštė Sneipas. – ARBA AŠ PABAIGSIU TĄ STRAIPSNĮ DABAR, ARBA NUSIŽUDYSIU. SUPRATAI? -Jis rėkė beveik springdamas ir dusdamas iš pykčio.

Lubinas išsigandęs pasitraukė atatapustas.

– Tu išsikraustei iš proto, – sumurmėjo. – Tau tikrai nuvažiavo stogas, Sneipai. Verčiau pakviesiu Madam Pomfri.

*

– Čia, guldykit jį čia, – Madam Pomfri sukomandavo dviems tvirtiems sanitarams, kurie tempė Sneipą link lovos.

Sneipas tylėdamas žiūrėjo į lubas. Lubos buvo baltos, šiek tiek išdužėjusios.

– Ar vartojai kokius narkotikus per pastarąsias dvidešimt keturias valandas?

– Ne, – Sneipas papurtė galvą. – Na, pauosčiau šiek tiek kokaino ir išgėriau durnaropių sėklų arbatos. Bet tik tam, kad pratęsčiau brugmansijos poveikį.

– Čia viskas? Nieko nepamiršai paminėti?

– Nebent kelias taures ugninės.

– Nemanai, kad turi didelių problemų su narkotikais? – Madam Pomfri piktai pasitaisė kyką.

– Vienintelė problema yra ta, kad man reikia, jog duotum kokio trankvilianto, kad galėčiau atsikratyt to sušikto kokaino, – purkštelėjo Sneipas. – Bet tu šito nedarysi, tai verčiau jau eisiu.

– Aš visiškai rimtai, Severai, –  griežtu balsu atsiliepė Madam Pomfri. – Tavo priklausomybė substancijoms absoliučiai nejuokinga.

– Būtų gerai, jei mano problema būtų narkotikai, – šaižiu hienos juoku nusikvatojo Sneipas. – O ne visas prakeiktas gyvenimas. Kemšu į save viską, kas tik pasitaiko, darau viską ką tik galiu, kad mano smegenys išsijungtų nors trumpam, o tu sakai, kad mano problema yra piktnaudžiavimas substancijomis. Verčiau leisk man eit.

– Niekur tu neisi, Severai, – kaip kirviu nukirto Madam Pomfri. – Gausi detoksikuojančio eliksyro, kuris padės atsikratyti kokaino ir kitų narkotinių medžiagų, kurių sugebėjai prisiryti. Ir dar kas — drožk į dušą, nes dvoki kaip trolis. Vonia štai ten, – medicinos sesuo mostelėjo ranka į duris greta lovos. – Perspėju, Severai — sanitarai bus už durų, jei mėginsi pabėgti ar susižaloti — būsi pririštas. Turi dešimt minučių.

– Ir ką su tavimi daryti, – atsiduso Madam Pomfri, Sneipui dingus į vonią.- Dar toks jaunas ir jau toks nelaimingas…

– Kas jam darosi, Pope? – susirūpinusiu balsu paklausė Lubinas, ligšiol ramiai stebėjęs visą šią sceną. – Jis… jis tarsi pamišęs.

– Severui depresija, Remai, – tyliai atsakė Madam Pomfri. – Šis sutrikimas burtininkų tarpe itin retas ir ja serga tik negrynakraujai burtininkai, kadangi jie turi dalį žiobariškų genų. Na, o žiobarų tarpe tokios psichikos ligos labai dažnos — kas dešimtas žiobaras kenčia nuo vienokios ar kitokios formos depresijos. Severas — ypatingas atvejis, mat paprastai susirgę burtininkai yra nesunkiai pagydomi. Deja, būdamas užsispyręs jis nepripažįsta savo problemos ir rimtai gydytis nenori. Tai ir gydosi tik tol, kol būna čia. Pagerėja ir paleidžiam iki kito karto.

– O priverstinio gydymo nėra? – susimąstęs paklausė Lubinas. – Kiek žinau, kai kuriais atvejais jis taikomas…

– Taikomas tik tada, kai žmogus kelia grėsmę kitiems. Severas yra pavojingas nebent tik pats sau. O ir kaip priversi? Įstatymiškai nėra jokio pagrindo, – atsiduso Madam Pomfri.

*

 

Sausio 20, 1999

Sėdžiu lovoje, žiūrėdamas į sieną. Man patinka, kaip atrodo siena — kokia ji gelsva ir balta. Kiek atsimenu, dar niekad šita gelsva ir balta neatrodė tokia gelsva ir balta kaip dabar.

Vakar jie čia atitempė kažkokį septintakursį; dar blogesnės būklės nei kad buvau aš. Girdėjau sanitarus kalbant apie tai, kad jis prisirijo kažkokių Žiobariškų piliulių, užgerdamas ugnine. Dabar jis miega lovoje, kuri stovi tiesiai prieš maniškę. Vargšelis — tai tik vienas bandymas iš daugelio, deja, jis to dar nežino. 

Atrodo, kad visame mano trisdešimt devynerių metų panteone niekas neišblėso ir niekas neatsistojo į savo vietą. Viskas yra many, mano smegenyse, kimšte prikimštose ryškių prisiminimų. Praeitis tvyro visur — ant manęs, po manim ir manyje. 

Prisimenu kaip sėdėjau viename iš Hogvartso požemių koridoriuje, suakmenėjęs nuo minties, kad esu pasmerktas visą gyvenimą slėptis nuo Džeimso Poterio ir jo šutvės, iš kuprinės išsitraukiau peilį. Tai buvo nedidelis, bet aštrus peiliukas, kurį naudojau eliksyrų sudedamosioms dalims smulkinti. Atsiraitojau rankoves  ir perbraukiau juo per riešą, stebėdamas kaip atsiranda raudona juosta ir ištrykšta kraujas. Nustebau pamatęs, kaip paprastai galiu save žalot. Visad buvau vienas iš tų, kurie nusikrapšto šašus ar nulupa saulėj nudegusią odą. Visad kreipiau dėmesį į savo kūną ir pasitenkinimas buvo daug didesnis, kai pamačiau, kad galiu pats save bjauroti, užuot palikęs tai uodams ar saulei. Taip pradėjau pjaustytis nuolat, o randų slėpimas nuo kitų tapo dar vienu  mano užsiėmimu. Žaizdas aš užsigydydavau iškart, pasinaudodamas paprasčiausiais gydomaisiais burtais, tačiau tada dar nežinojau, kad savo paties padarytos žaizdos palieka randus. O gal ir žinojau — man tai menkai rūpėjo. Žavėjausi įvairiais aštriais daiktais ir tuo, kaip jie gali įpjauti, išbandžiau įvairias formas — trikampius, kvadratus, raides… 

Iš kitos pusės — galbūt ta nuolatinė kova dėl būvio neleido man grimzti gilyn. Nuolat mąstydamas kaip gintis, kur geriau pasislėpti, besistengdamas mokytis negalėjau mėgautis ta keista būsena. Turbūt tik dėl to ir išsilaikiau iki dabar nepasiekęs dugno. Ar gali būti, kad netapau nefunkcionuojantis, katatonijos kamuojamas šyzikas tik todėl, kad nuolat turėjau dėl ko nors grumtis? Dabar nuo visiško išprotėjimo mane sulaiko tik tai, kad turiu vaiką. Nors jis ir nežino, kad esu jo tėvas, greičiausiai niekad ir nesužinos, jaučiu kažkokią keistą pareigą nepasiekt dugno. Jaučiu, kad dar kažkaip privalau kapstytis, padėt sūnui pabaigt mokyklą ir atsistot ant kojų. Kita vertus — galėčiau užrašyt jam viską ką turiu ir nusižudyt. Kartais pagalvoju ir apie tai, tik… bijau. Bijau mirti, visad to bijojau, nors suvokiu, kaip tai kvaila — aš juk praktiškai jau esu miręs

S. Sneipas

Sneipas atsiduso ir pakišo dienoraštį po pagalve. Pačiu laiku: prie lovos jau stovėjo Lubinas. Jis pasiėmė kėdę ir atsisėdo šalia.

– Kaip tu šiandien?

Prigirdytas visokiausių neaiškaus plauko eliksyrų, – išsiviepė Sneipas.

– Matau. Bet aš ne apie tai, turėjau omeny, kaip tu šiandien jauties, Severai?

– Nekaip.

Lubinas sunkiai atsikvėpė.

– Pamėgink apibūdinti naudodamas daugiau nei vieną žodį.

– Neklausinėk manęs tokių nesąmonių! – suniaurojo Sneipas. – Neklausk manęs, ką man reiškia gyvenimas, ar kaip aš suvokiu realybę. Ir nesakyk, kad viskas bus gerai. Nebus, Lubinai. Man niekada nebuvo ir nebus gerai! Nevaidink čia sušikto psichoanalitiko.

– Aš nieko nevaidinu, Severai, – gintarinės Lubino akys lempos šviesoje įgavo tamsiai auksinę spalvą. – Tiesiog paklausiau, kaip tu šiandien jauties.

– Dėl Merlino meilės, atsiknisk. Tiesiog atsiknisk.

– Žinai ką, Sneipai. Man tavęs nuoširdžiai gaila. – Lubinas perbraukė ranka sau per plaukus. – Aš tegaliu tik įsivaizduot, kaip tau yra kraupu būt pačiu savim.

– Tai kokio velnio dabar kamantinėji? Mmm?

– Nes noriu suprast, kas tau daros. Nes man rūpi, Severai. Nes man sušiktai rūpi. Neketinu tavęs analizuot, tiesiog noriu žinot, kaip jauties.

– Tiksliai. Ir kaip gi aš jaučiuos? – pasityčiojamai atsiliepė Sneipas. – Sušiktai. Supistai. Visiškai išdulkintas gyvenimo. Taip, lyg mano širdis būtų nepataisomai ir galutinai sudaužyta, kad daugiau niekada nebepatirsiu tikro džiaugsmo, – šnypštė jis. –  Visi nori, kad susiimčiau, surankiočiau save iš gabalų ir judėčiau toliau. Ir žinai ką — aš bandau, aš noriu, bet viskas ką galiu padaryt — tai gulėt purve užmerktom akim, apsivyniojęs save patį rankomis ir gedėt nežinia ko. Gedėt tol, kol paprasčiausiai to nebereikės daryt, nes būsiu miręs. Dabar patenkintas?

– Man tikrai labai, labai gaila, Severai.

– Nereik man tavo užuojautos, Lubinai.

– Visiems kartais jos reikia, Severai, – švelniai tarė Lubinas. – Net ir tau.

– Neįsidėsiu aš tos užuojautos į kišenę. Per ilgai… – Sneipas trumpam nutilo. – Per ilgai esu šioj būsenoj, kad tikėčiau, jog kažkada bus viskas tvarkoj.  – Jam atsirišo liežuvis. – Supranti, jaučiuos tarsi pasiklydęs erdvėj, tarsi nykčiau, dingčiau ir traukčiaus tolyn ir tolyn. Esu toks pavargęs. Lubinai, man trisdešimt devyneri ir aš visiškai išsekęs.

Lubinas nieko neatsakė. Buvo kažkaip baugu matyti Sneipą šitokį, bet dar baugiau buvo suvokti, kokioj nevilty jis paskendęs.

– Tai kodėl… – galop prabilo Lubinas. – Kodėl tada nesigydai? Madam Pomfri…

– Madam Pomfri kalba nesąmones, – nukirto Sneipas. – Man ne gripas, Lubinai. Tai tarsi užburtas ratas. Man skiria vienokius ar kitokius gydomuosius eliksyrus, kiekvieną kartą vis kitus, nes daugiausiai po trijų mėnesių jie nustoja veikt. Kibirus aš jų jau išmaukiau.

– Betgi turi būt kažkokia išeitis, – Lubinas pasikasė pakaušį. – Turi būt kažkas, kas tau galėtų padėt.

– Bet nėra, – piktai burbtelėjo Sneipas. – Nėra ir nebus. Ir daugiau niekada manęs apie tai nebeklausinėk. Nėra prasmės apie tai kalbėt. Ir išvis — išeik. Pradedi nervint.

– Lubinas dar žiojosi ką sakyti, tačiau pažvelgęs į išblyškųsį Sneipo veidą, į tamsius ratilus po akimis, nusprendė, kad neverta.

– Aplankysiu tave ryt, Severai, – sumurmėjo, statydamas kėdę į vietą.

– Gali nesivargint – kažkokiu tuščiu, be emocijų balsu atsakė Sneipas. – Mane ryt paleidžia.

– Kaip tai? – nustebo Lubinas.

– Paprasčiausiai, – atšovė Sneipas. – Naujo semestro, o kartu ir mano kančių, mokant nevykėlius pradžia po kelių dienų.

*

– Atsiverskite septintą puslapį, – sukomandavo Sneipas. –  Ar kas nors iš jūsų ką nuotuokiat apie kvaitulinį gyvatenį?

Hermionos ranka šaute šovė į viršų.

– Na, kur jau panelė Įkyrėlė nežinos, – sarkastiškai tarė Sneipas, matydamas, kaip toji nenustygsta vietoje. – Įkyrėle, – kiek švelniau pridūrė, – leisk pasireikšti kitiems. Nagi? Nejau niekas nieko negalit pasakyt? Blogai, labai blogai.

Mokiniai, ir taip sėdėję kaip pelės po šluotą, visiškai nuščiuvo ir baimingai žvelgė į Sneipą, kuris žingsniavo tarp suolų.

– Negi esat tokie avigalviai, kad nesugebat prisimint ką mokėtes penktame kurse? –  tarė lyg ir piktai, lyg ir apgailestaudamas. – Na, Poteri! Ką gausiu jei kvaitulinio gyvatenio šaknį užpilsiu dusūno lapų ištrauka?

– Nežinau, pone, – sumurmėjo Haris, pagalvojęs, kiek dabar Grifų Gūžta praras taškų.

Didžiausiai jo nuostabai, Sneipas tik nervingai pasitrynė smilkinius.

– Šventasis Merlinai, kokią asilų gaują aš mokau, – tyliai burbtelėjo. – Gerai, kaip matau — jūsų visų galvos tokios tuščios, kad net kalnų troliai palyginus yra tikri genijai. Na, ko miegat?! – riktelėjo. – Septintą puslapį, mikliai. Pagal duotas instrukcijas sutaisysit Jaad eliksyrą. Turit pusvalandį.

Visi tuojau kibo į darbą. Ronis tyliai keikėsi, Nevilis sudejavo, kai pjaustomas vikšras eilinį sykį išsprūdo jam iš rankų. O Hariui kažkodėl niekaip nesisekė sutrinti kvaitulinio gyvatenio šaknies — nuskusta ji buvo tokia slidi, kad nuolat rangėsi tarp pirštų ir krito iš rankų.

– Poteri, tiesiog patrink pirštus druska, – šilkiniu balsu sukuždėjo Sneipas jam už nugaros. – Trečiam kurse turėjai žinot tokį dalyką.

Haris jau žiojosi padėkoti, kai Sneipas staigiai metėsi prie Nevilio, kažką išmušdamas jam iš rankos.

– Kvėša, – sunkiai iškvėpė Sneipas. – Kaip tau šovė į galvą dėti džiovintą korduliją vietoj sklandūno vikšro?! Palik viską ir sėskis į pirmą suolą.

Nevilis išraudęs tirtėjo lyg epušės lapas. Atrodė, kad tuoj, tuoj pravirks. Vilkdamas koją už kojos nukiūtino į suolą ir atsisėdo.

– Jau turėjot sudėti visus ingredientus, – pranešė Sneipas. – Eliksyras turi dar kiek pašusti, per tą laiką susitvarkykite, supilkite eliksyrą į buteliukus ir laukit kol prieisiu patikrint. Marš prie darbo! Ir kad man būtų tylu, – sulyg šiais žodžiais Sneipas nužingsniavo prie suolo, kuriame nei gyvas, nei miręs sėdėjo Nevilis.

Haris ir Ronis sudėjo nepanaudotas medžiagas ir nuėjo prie kampe stovinčios kriauklės mazgotis rankų ir suplauti katilus.

– Kas tam Sneipui darosi? – pakuždomis tarė Ronis, pakišdamas rankas po vandens srove. – Elgiasi kaip normalus. Per visą pamoką neatėmė nė vieno taško, net iš Nevilio.

Haris tik gūžtelėjo pečiais ir metė žvilgsnį į Nevilį. Sneipas sėdėjo greta, ir iš visko buvo panašu, kad jis kažką aiškina.

– Sakau tau, Hari. Ne prieš gerą visa tai, – pranašingu balsu pasakė Ronis, įnirtingai gremždamas katilą. – Paminėsi mano žodį.

Pamoka artėjo prie pabaigos. Sneipas pakilo ir pradėjo eiti per suolus, tikrindamas išvirtus eliksyrus.

– Įkyrėle, kaip ir viskas gerai, – tarė apžiūrėjęs Hermionos eliksyrą, – tačiau jo atspalvis ne visai toks, koks turi būt. Šiek tiek neša į melsvumą, matai? – parodė pakėlęs buteliuką prieš šviesą. – Numanai, kodėl taip atsitiko?

– Na… – iš Hermionos veido matėsi, kad ji įtemptai galvoja. – Prisiminiau, pone. Aš eliksyrą pamaišiau ne šešis kartus, o pusseptinto…

– Nesekei instrukcijų?

– Sekiau, pone. Tiesiog…

– Kitą kartą sėdėsi ne su Smirdžium, Įkyrėle, – pašaipiai sukuždėjo Sneipas ir Hermiona tirštai nuraudo. – Per pamoką reikia susikaupti ties dėstomu dalyku, o ne ties bernais. – Ponaiti Smirdžiau, – kreipėsi į Draką. – Kokią čia nesąmonę dabar išvirei? Tavo eliksyras žalias. Nenorėk, kad priversčiau išgert.

Visų kitų eliksyrai pavyko daugmaž gerai. Haris su Roniu irgi praslydo, nors Hario eliksyras turėjo rausvą atspalvį, o Ronio — pilkšvą. Uždavęs parašyti dviejų pėdų ilgumo rašinį apie dusūno panaudojimą eliksyrų gamyboje, Sneipas paskelbė, kad pamoka baigta.

*

Haris, Ronis, ir Hermiona lipo į vestibiulį, kai juos pasivijo uždusęs Nevilis.

– Gavai velnių? – paklausė Ronis.- Ar ir areštą paskyrė?

– Visai ne, – linksmai atsakė Nevilis. – Profesorius Sneipas tik stebėjosi, iš kur pas mane šitiek spragų. Sakė, nesuprantąs, kaip aš iki septinto kurso nusikapsčiau nesugebėdamas net peilio laikyt. Sudarys man atskirą programą, pagal kurią turėsiu mokytis…

– Merlinai aukštielninkas, – išpūtė akis Ronis. – Šis pasaulis tikrai išprotėjo. Jeigu jau Sneipas padeda Neviliui.

– Profesorius Sneipas, – nukirto jį Hermiona. – Tai tik dar vienas įrodymas, kad žmonės keičiasi, Roni.

– Gerai jau, Hermiona, pakaks, – numojo Ronis. – Verčiau paskubėkim, aš mirštu iš bado.

Kai jie sėdėjo prisikimšę pilvus, į salę atlėkė būrys pašto pelėdų, nešančių laiškus ir siuntinius. Nevilis eilinį kartą gavo Žvieglį ir skuodė lauk iš salės, laikydamas jį rankose it kokią bombą.

– Na, bent jau žino, kaip elgtis, – suniurnėjo Ronis. – Gaut Žvieglį septintame kurse…

– Niekai, – numojo ranka Haris, –  Fredis ir Džordžas vakar gavo net tris. O, o… – nustėro, kai juoda pelėdžiukė įžnybo jam į riešą. – Dėkui, Vorona, – jis pakišo paukščiui gabalėlį mėsos ir išvyniojo pergamentą.

„Poteri, 

Ateik pas mane 7 valandą popiet. Nevėluok.

Profesorius S. Sneipas”

Haris skubiai sulankstė ritinėlį ir įsikišo į kišenę.

– Kas tai, Hari? – smalsiai paklausė Ronis.

– Sneipas, – sausai atsakė Haris.

Ir ko tas glitus niekšelis nori? – burbtelėjo Ronis. – Vėl areštas?

– Nežinau, – Haris patraukė pečiais. – Gal lieps iššveist katilus. Dantų šepetuku, – sukikeno. – Daugiau pamokų šiandien nėr, eisiu į Kiauliasodį. Nori kartu?

– Tokiu oru? –  pašiurpo Ronis. – Išprotėjai, drauguži? Šalta taip, kad net ausys raitos ir lyja.

– Kaip sau nori, – Haris pakilo nuo stalo. – O aš einu.

Prisivaikščiojęs po Kiauliasodį ir pašiurpęs nuo šalčio ir drėgmės, Haris nusprendė grįžti trumpesniu keliu — tuneliu, vedančiu pro Gluosnį Galiūną. Pažvelgė į Plėšiko Planą ir apsidžiaugė — tunelis nebuvo užgriuvęs, taigi grįš greičiau ir nevėluos pas Sneipą. Nuėjęs į „Devyni medūs” nusėlino prie rūsio durų, nulipo mediniais laiptais ir pakėlęs liuko dangtį, šmurkštelėjo urvan. Nusileidęs stačiomis, aptrupėjusiomis akmeninėmis pakopomis atsidūrė tunelyje, kuris sukinėjosi ir raitėsi nelyginant triušio urvas.

Po kojomis žliugsėjo vanduo. Haris kiek nustebo — tunelis visad būdavo gan sausas, o dabar vandens prisirinkę gal per gerą colį. Gal grįžti atgal? Bet ne, nespės pas Sneipą. Atsidusęs jis toliau skynėsi kelią į priekį klaidžiais koridoriais, o vanduo vis kilo. Dabar Hariui jo buvo iki pusės blauzdų. Jau buvo netoli tikslo, kai išgirdo kažką baisiausiai ūžiant ir kliokiant.

– Kas per… –  tik tiek tespėjo pasakyt, kai didžiulė ledinio vandens srovė užpylė jį nuo galvos iki kojų. Instinktyviai ištiesęs rankas į priekį, suspėjo nusitvert už kažkokios akmeninės statulos, tačiau po sekundės pirštai atsileido ir srovė šniokšdama nusitempė jį į tamsą.

Kitus skyrius rasite čia.

Patiko istorija? Užsiprenumeruok ją el. paštu ir nepraleisk kitos dalies!

Pasirinkite ką prenumeruosite*:

*Plačiau apie Landžiąją plunksną sužinoti galite čia.
Užsiprenumeravę nepamirškite patvirtinti prenumeratos!

Parašykite komentarą