Hogvartso šešėliai – Atgal į ateitį (XIV skyrius)

Haris pakirdo pirmas. Tylos kerai išsivadėjo, pro storas palapinės sienas veržėsi linksmas vaikų krykštavimas. Šūkaliodami plonais balsiukais, kartkartėmis užlūžtančiais bei suskambančiais falcetu, ūbaudami kaip goblinų gauja, jie kėlė neapsakomą triukšmą. Akims apsipratus su tamsa, jis pasuko galvą į šoną – visiems kitiems tas erzelis nė kiek nerūpėjo. Sneipas miegojo net prasižiojęs, patogiai atmetęs į šalis ilgas, liesas rankas. Trisė, įsikniaubusi Geraltui į petį, kaži ką sumurmėjo, tačiau nė nekrustelėjo.

Dar kiek pagulėjęs, Haris atsikėlė, iš paskutiniųjų stengdamasis nekrebždėti, apsirengė ir išsliūkino į lauką. Nepaisant darganos ir danguje besikaupiančių lietaus debesų, kurį laiką stovėjo markstydamasis ir žilpdamas nuo dienos šviesos.

– Trauk koją, – sududeno nemalonus balsas. Haris žengtelėjo į šoną ir atsisukęs pamatė, kaip niūrus, apdriskęs kiemsargis pakelia kaži kieno apgraužtą kaulą. – Prisilinksmino, prisigėrė, o man reikia rinkti jūsų mėšlą, – žmogėnas, piktai bambėdamas, nukėblino tolyn.

Sušlamėjo pakeliamas sunkios medžiagos uždangalas, iš palapinės žiovaudama išniro Trisė.

– Išsimiegojai? – paklausė taršydama savo susivėlusias garbanas. Dienos šviesoje jos plaukai atrodė tamsiai kaštoniniai.

– Aha, dėkui, – išsiblaškiusiu balsu atsakė Haris. – Tėtis dar miega?

– Miega abudu, – Trisė standžiau susisupo į apsiaustą. – Bet jau gali juos kelt. Žalioje skrynioje yra maisto, pavalgykit. Aš einu arklių.

– Gerai, – Haris pajuto, kaip paminėjus maistą, sugurgė pilvas. – Ačiū.

– Nėr už ką, berniūkšti, – nusišypsojo Trisė, atidengdama smulkius, baltus it perlai, dantukus. – Ai, pasakyk Geraltui, kad sudėtų palapinę, – dar metė nueidama.

*

Trisė Merigold pamankštino pirštus ir sušnibždėjo užkeikimą. Jos arklys, juodas bėris, tučtuojau sureagavo, šnarpštelėjo ir atgręžęs galvą pažvelgė į burtininkę tamsia, drėgna akimi. Rąstas, gulintis skersai kelio ištirpo ore.

Haris nuobodžiaudamas kinkavo ant blyškios spalvos dėmėto obuolmušio. Tatai buvo ramus arklelis, minkštų strėnų ir švelnaus žingsnio. Pilkas, be saulės dangus pamažu niaukstėsi, horizonte nusidažydamas švino spalva.

Miškas baigėsi. Priešais juos nusidriekė platus, žvirgždu nusėtas slėnis, kitapus dunksojo skardingi šlaitai. Pačiu slėnio viduriu tekėjo Easnadhas, Atodūsių Upė, putojanti tarp didelių akmens riedulių ir srovės suneštų kelmų.

Sneipas pažvelgė į dangų ir jo veidas apsiniaukė. Vis sparčiau vėstantis oras ir stiprėjantis vėjas čia, kalnuose, pranašavo audrą, o perspektyva naktį praleisti šioje niaurioje, nieko gera nežadančioje vietovėje visiškai neviliojo. Staiga per švininius debesis nuvingiavo akinančiai ryškus žaibo kaspinas, po akimirkos pratisai sudundėjo griaustinis  ir keliautojus ėmė talžyti lietus.

– Prakeikimas! – riktelėjo Trisė ir taip kulnimis spustelėjo arkliui šonus,  kad tas net atsistojo piestu. – Geraltai, kad tave kur triperis, maras, sifilis ir dar raupsai pagautų! Kokio velnio nusivedei mus per šitą suknistą daubą?

– Trise, šitas kelias trumpiausias, – ramiai atsakė raganius, kiek pristabdydamas arklį. Regis Trisės Merigold siautėjimas jam buvo nė motais.

– Kas iš to, kvaily tu sumautas? – užriko burtininkė, nubraukdama lietaus lašus nuo veido. – Kur dabar dėsimės? Aš tau, nelemtas mulki, kiaušius nurausiu!

– Nusiramink, Merigold, – tarė Geraltas. – Liguistai ir visai be reikalo karščiuojiesi. – Raganius staiga sustabdė arklį ir nuščiuvo, tik jo vilkiškų akių vyzdžiai čia plėtėsi, čia vėl traukėsi.

– Ko stovi, kaip įkaltas?! – vėl prapliupo Trisė. – Lyja, šalta, o jis stovi kaip stulpas, – suniurzgė jau visiškai nebežmogišku balsu.

Geraltas, netardamas nė žodžio, paragino arklį ir pasuko akmeninio šlaito, kuriame it nasrai žiojėjo didelis plyšys, link. Sneipas ir Haris nusekė iš paskos.

– Kur jojat?! – Subliuvo Trisė. – Jūsų, asilai, klausiu! – Tačiau Geraltas nė neatsisuko ir Trisė, kiek patrypinėjusi vietoje, matydama, kad niekas nekreipia dėmesio, paragino arklį ir leidosi iš paskos.

Lietus nuo šakos nuplovė aptriušusį žvirblį.

Urve buvo tamsu, nors akį durk. Jiems įžengus sušnarėjo virš galvų pabaidyti šiksnosparniai, nuaidėjo arklių kanopų bildesys, ir stojo kapų tyla.

– Ar čia saugu? – pakuždomis paklausė Sneipas.

– Atrodo, kad taip, – šnipštelėjo Geraltas, paliesdamas ant krūtinės kabantį medalioną. Medalionas nevirpčiojo ir raganius paragino visus joti pirmyn.

Trisė suniurnėjo kažkokį burtažodį ir juos visus apgaubė šviesos aura. Jojo tylėdami, kirsdami plačius koridorius, kol atsidūrė kupolo formos akmeninėje salėje. Geraltas kiek pastovėjo, tarsi tirdamas aplinką ir nušoko nuo žirgo.

– Būtų gerai susikurti laužą, – tarė, viltingai dėbtelėjęs į Trisę. Toji supurkštė, papūsdama lūpas, tačiau po keliolikos sekundžių jau murmėjo burtažodį.

Netrukus jie sėdėjo priešais dailutį lauželį, mėgaudamiesi malonia ugnies skleidžiama šiluma. Haris kepė nuo pusryčių likusią duonos riekę, pamovęs ją ant virbo. Pakvipo degėsiais, karčiais dūmais ir sakais.

Trisė iš kapšiuko, parišto prie diržo, ištraukė mažą žalią skrynutę ir pastačiusi ant žemės, sumurmėjo burtažodį ir švelniai pūstelėjo. Skrynia pasidarė didumo kaip gera statinė. Atkėlus antvožą pakvipo džiovinta mėsa ir rugine duona.

Haris sunkiai nurijo susikaupusias seiles. Vos vos valdėsi, kad neprišoktų prie skrynios. Nusilupo nuo virbo jau iki kietumo sudžiuvusią duoną, ir liūdnai atsiduso: duona tiek išvaizda, tiek kvapu priminė degėsį.

– Vaike, mesk šitą anglį, – tarė Trisė, atkišdama jam puikų šmotą džiovintos mėsos, suvožtą tarp dviejų duonos gabalų. Tokiais pat suvožtiniais apdalijo ir Sneipą su Geraltu.

– Būtų neblogai ko nors ir atsigert, – vos apversdamas liežuvį, sumurmėjo raganius. – Ei, negi neturi vyno, Trise?

– Pasiimk pats, – atkirto burtininkė, pariesdama po savimi kojas. – Aš ne kokia sumauta smuklės merga.

*

– Po paraliais, kada baigsis ta audra? – suniurnėjo Trisė, su trenksmu dėdama sidabrinę taurę ant akmeninių grindų. – Geraltai, gal vis tik traukiam? Veikt nėra ką.

– Keliausim ryt rytą, – sausai atkirto raganius. – Tuoj sutems. Nori susiremti su skandintojais arba zeuglais, Trise?

– Verčiau jau nuritint keletą galvų, negu gaišt laiką šiame urve.

– Tai pirmyn, – tarė Geraltas. – Tačiau aš neketinu iš čia eit iki pat ryto. Manau, kad ir mūsų pakeleiviai bevelytų pasilikti. Ar ne taip, Hari?

Haris, kuriam buvo lygiai taip pat nuobodu kaip ir Trisei, o išgertas vynas kaitino kraują, jau norėjo atkirsti, kad mielai susigrumtų su kokiu monstru. Tačiau sugavęs piktą Sneipo žvilgsnį, tik linktelėjo galva.

– Na, gerai, – nenorom nusileido burtininkė. – Betgi reikėtų susigalvot ką veikt, o tai padvėst galima iš nuobodulio.

– Gal… – nedrąsiai įsiterpė Haris. – Eime patyrinėti urvą?

– Net nesvajok, – atkirto Sneipas. – Žinant tavo sugebėjimus, būtinai įsivelsi į kokią bėdą, – pridūrė pašaipiu balsu.

– Bet…

– Jau pasakiau. Sėdi čia ir niekur neini. Supratai?

Haris tik niūriai linktelėjo ir pradėjo makaluoti pagaikščiu po žarijas. Nuo salės į visas puses besidriekiantys koridoriai masino ir viliojo, bet tiek to – palūkės kol visi sumigs.

– Nė negalvok apie tai, – metė Sneipas. – O tai būsiu priverstas panaudot sustingdymo kerus prieš miegą.

– Verčiau nusnauskim, – tarė Geraltas. – Trise, kur miegmaišiai?

Trisė neatsakė. Ji klūpėjo ant akmens, palinkusi prie magiškojo rutulio. Nuo ryškaus matinio rutulio švytėjimo burtininkės pirštai atrodė raudoni.

– Trise, ką darai?

– Bandau atidaryt portalą, – sukuždėjo ji. Pro šviečiančią miglą pradėjo ryškėti kambarėlio vaizdas. Mirgantis, trapus, bet aiškus.

–  Portalą į kur, Trise?

– Pas Zoltaną, kvaily! – riktelėjo burtininkė. – Nagi… – ji įsitempė, sukaupusi jėgų likučius. Kambarėlis tapo jau visai ryškiai matomas. – Severai, Hari! Pasinaudokit sutraukiančiaisiais kerais ir sudėkit daiktus, greičiau!

– Arklius irgi? – šūktelėjo Haris.

– Taip! Įdėkit į raudoną skrynią. – Trisė šnopavo taip, lyg būtų nubėgusi šimtą mylių. Pentagrama ir žvaigždė, nežinia iš kur atsiradę ant kambarėlio grindų, buvo įkaitę iki baltumo. – Jau?

– Tvarka! – riktelėjo Sneipas, dėdamasis į kišenę paskutinę skrynią.

Iš pentagramos tryško įvairiaspalvės ugnies gijos. Jos treškėjo, savo ryškia šviesa skrosdamos olos tamsą.

– Lipkit, nagi! Mikliau, nes nebežinau kiek jį išlaikysiu!

Sneipas, tvirtai sugriebęs Harį už rankos, žengė tiesiai ant pentagramos. Portalas, riaumojantis ir mutuluojantis tartum uraganas, išmetė, išspjovė juos su galinga, plaučius draskančia jėga. Jiedu bejėgiškai griuvo ant grindų, sunkiai alsuodami, gaudydami orą pražiota burna. Netrukus pasirodė ir Trisė su Geraltu. Trisė buvo baisiai išblyškusi, kaštoninės garbanos išsidraikiusios tarsi gyvačių lizdas, iš nosies jai mušė kraujas.

– Taip ir maniau, kad tau šitai kainuos per daug jėgų, – nepatenkintu balsu suniurzgė Geraltas. – Kodėl visad šoki aukščiau bambos, Merigold?

– Atsiknisk, – suurgzė Trisė, dėdamasi balto batisto skiautę sau prie nosies. – Padėtį valdžiau, raminkis.

– Šūdą tu valdei! – atrėžė raganius, nejuokais įsiutęs. – Žūt galėjai, buka ragana!

Trisė supurkštė lyg pasiutusi katė. Jau kėsinosi nagais Geraltui į veidą, kai pasigirdo sunkūs žingsniai ir kambario durys prasivėrė, įleisdamos tvirtą, barzdotą nykštuką, maždaug trijų pėdų ūgio, apsisiautusį šarvažiedžiais marškiniais ir trumpu dygsniuotu švarku. Prie diržo kadaravo nutriušusi lapės uodega.

– Ponia Merigold agresyviai nusiteikusi kaip visada, – tarė nykštukas, padėdamas raganiui atsistoti. – Kokie vėjai jus čia atpūtė, Geraltai? Ir gal paaiškinsi, kodėl sulūžo mano mylimiausia kėdė? – jis kryptelėjo galvą į nuolaužų krūvą, tarp kurių mėlynavo apmušalo draiskanos.

– Portalas… – numojo ranka Geraltas. – Nesvarbu, Zoltanai. Sumokėsiu.

– Būčiau dėkingas, – suburbėjo nykštukas. – Geraltai, esi mano draugas, bet ši kėdė priklausė dar mano tėvui.

– Kėdę galima sutaisyt, – suniurzgė Trisė, tebedrybsodama ant grindų. – Burtų pagalba. Nemanyk, kad pasipelnysi iš tos utėlių sugraužtos lūženos, senas šykštūne.

– Ką jau darysi, – liūdnai nutęsė nykštukas, tačiau jo akyse šmėkščiojo padaužiškos ugnelės. – Sakykit, ko čia atvykot. Tikrai ne pasiteirauti, kaip gyvenu.

– Na…. – Geraltas pasikrapštė pakaušį. – Mums reikia pagalbos, Zoltanai.

– Jei vėl padėt nugalabyt kokią pabaisą, tai pamiršk, – atkirto nykštukas. – Paskutinį kartą nusitempei mane į kapines, pilnas gulių. Nė nenoriu prisimint.

– Ne tokios pagalbos, Zoltanai. Mums reikia uncijos mėlynojo krištolo.

– Mėlynojo krištolo? – nustėro Zoltanas. – Retas ir brangus dalykas…. Kam tau jo prisireikė?

– Ne man, o va tiem dviem, – Geraltas mostelėjo ranka į Hario, kuris tebesėdejo atsirėmęs į Sneipą, pusėn. – Zoltanai, duok mums visiems kuo pasistiprint, istorija gana ilga.

*

– Tai sakot, atvykot iš ateities? – kreipėsi nykštukas į Sneipą, suleidusį dantis į gabalą virtos avienos. – Negirdėta. Stačiai negirdėta.

– Taip, – prarijęs kąsnį, atsiliepė Sneipas. – O mėlynojo krištolo reikia tam, kad grįžtume namo.

– Na, gerai, – tarė Zoltanas. – Šiaip jau turiu jo visą unciją. Tik veltui neduosiu. Prašysiu paslaugėlės, – suknerkė atsisukęs į Geraltą. – Visai menkutės.

– Na  ir kokios? – gan abejingai tarė Geraltas, dėbteldamas į langą, už kurio pokšėjo kirvis. Kieme virė kažkokie medžio darbai, aitrus sakų kvapas smelkėsi į pirkią. – Sakyk.

Nykštukas atsikrenkštė.

– Tataigi, tokios tokelės, – tarė. – Yra čia toks laukas pas mane… Ilgai dirvonavo, bet suariau ir dabartės auginu ten kanapes, javus. Geras sklypas, sakyčiau. Su pat šilu duriasi…

– Tai ką? – neištvėrė Trisė. – Kas tame lauke yra?

– Tataigi, – Zoltanas pasikrapštė už ausies. – Tataigi velnys ten siautėja.

– Ir kuo gi tas velnias tau kliudo, Zoltanai? – paklausė raganius. – Laukų velniai gi ir vikšrus suėda, ir kurmius išvaiko. O javų, kanapių maža tesuvartoja, jeigu vienas tėra.

– Tas velnys kažkoks piktybiškas, – nusispjovė nykštukas. – Kad jis tik tam lauke sėdėtų ir kanapes rytų, nieko nesakyčiau. Bala jo nematė, tegu gyvena. Bet jis į šulinį dergia, nykštukes vaikosi, grasindamas, kad užkirkins. Turtą vagia ir niokoja. Pylimą iškniso, galulaukėj duobių prirausė. Kūdrą nusausino – visos žuvys išgaišo. Klėtyje pypkiavo, tas kekšės vaikas, visą šieną dūmais paleido… Stačiai neįmanoma, Geraltai.

– Suprantu, – pertraukė raganius. – Tai nori, kad tą velnią nudobčiau?

– Ne, Geraltai, – Zoltanas sriūbtelėjo baltos alaus putos. – Velnio nudobti nevalia. Šitam slėnyje negalima žudyti nei laukų velnių, nei gnomų. Retų magiškųjų padarų apsaugos įstatymas… Išvyti šiaip irgi nevalia, bet nebeįmanoma, Geraltai. Tai tu jį kaip nors švelniai, gražiai…

– O ko pats neliepi tam velniui nešdintis?

– Aha, liepiau. Spirom ir arkliašūdžiais apmėtė, o po to klėtį supleškino, – Zoltanas pasiglostė ilgą, baltais dryžiais išmargintą barzdą. – Klausyk, drauguži. Padėk man atsikratyt to velnio. Gyvenimo per jį nebėr. O aš tau  mainais – kapšiuką mėlynojo krištolo. Ir magaryčių dar pridėsiu.

Geraltas sėdėjo ir šypsojosi.

– Na, kaip, drauguži? – spyrė jį Zoltanas. – Išvarysi velnią?

– Išvarys, išvarys, – nebeištvėrusi įsiterpė Trisė. – Jei ne jis, tai aš pati tą velnią išprašydinsiu. Tik nustok zyzti, Zoltanai. Šventosios Melitelės vardu tavęs prašau.

– Nurimk, Trise, – tarė raganius. – Zoltanai, pamėginsiu. Tik sakyk kur tą velnią surasti?

– Naktimis velnys siaučia po apylinkes, bet dienomis tupi kažkur kanapėse, – nykštukas su trenksmu pastatė bokalą, net alus pasiliejo. – Dar retsykiais tūno po senais gluosniais raiste.  Daugiausiai kanapėse sėdi. Tas laukas už poros varstų kelio nuo čia.

– Visad maniau, kad velniai neegzistuoja, – burbtelėjo Sneipas. – Kad jie tėra pramanas, mitiniai padarai.

– Tada eik su manim, įsitikinsi priešingai, – šyptelėjo raganius. – O ir man smagiau bus su tuo velniu grumtis, – pridūrė, nusitraukdamas batą ir sviesdamas jį kampan. Iš kampo piktai cypdamas išrūko mažučiukas gnomas, ilga barzdele. Kurį laiką kažką piktai plyšojo, mosuodamas trumputėmis rankomis, paskui pranyko pro spinta.

– Negerai, – niauriai tarė Zoltanas, iki šiol ramiai stebėjęs visą šią sceną. – Niekis, duosiu pieno ne kartą, o du dienoj ir atlyš. Prakeiktas parazitas. Prisiveisė čia gnomų, velnių – į bankrotą nuvarys.

– Kada drožiam pas tą velnią? – nusivaipė Sneipas. – Nekantrauju žvilgtelėt į tai, kas neegzistuoja.

*

– Pasakysiu tik viena, – sumurmėjo Geraltas, nužvelgęs priešais juos plytintį kanapių lauką. – Tas padaras nėra kvailas. Turiu omeny ypatingas kanapių savybes.

– Toks didžiulis laukas turėtų skleist galingą, magiją ardančią aurą, – tarė Sneipas, išspjaudamas  apkramtytą smilgos kotelį. – Iš daugumos užkeikimų čia nebūtų jokios naudos.

– Kanapės tai kanapės, – nusispjovė raganius. –  Pažvelk, matai anava tas kartis? Apyniai. Jų spurgos veikia panašiai. Kertu lažybų, kad tas nenaudėlis jaučia aurą ir žino, kad čia yra saugus.

– Tai ką darom?

– Teks panaršyt kanapėse.

– Hmm… – Sneipas apsidairė. – Bet gal sakau į pačią tirštumą neverta lįst? Yra takelis.

– Iš tiesų, – Geraltas delnu prisidengė akis. – Takelis yra. Juo ir eisime. Gal tai to paties velnio pramintas takas, tada nereiks daug klaidžiot.

Jiedu pasileido siauručiu, gruoblėtu takeliu, vedančiu per kanapių atvašyną. Kepino karšta vidurdienio saulė ir lauke tvyrojo sunki, drėgna kaitra, kuri atrodė dar troškesnė dėl ore plūduriuojančių žydinčių žolynų ir piktžolių kvapų.

Takelis kiek praplatėjo, išsirietė puslankiu ir prieš judviejų akis atsivėrė nedidelė, ištrypta aikštelė. Pačiame aikštelės viduryje gulėjo didelis plokščias akmuo, ant jo buvo padėti keli moliniai dubenėliai, kaupu pripilti javų, pupelių, sorų ir aguonų grūdelių.

– Taip ir maniau, – burbtelėjo raganius. – Aukas jam neša. Kas per…

Geralto šneką nutraukė skardus bliovimas. Kanapių tankmėje kažkas pašėlo šokinėt ir trepsėt, o netrukus išniro ir pats triukšmadarys. Padaras išvaizda priminė gnomą, tik kiek didesnis, drabužiai, kurpės ir skrybėlė buvo dažyto stiklo; bet tas stiklas buvo toks lankstus lyg tebebūtų dar nesustingęs, ir, gnomiūkščiui kiek pakrutėjus, jis klostėsi kaip gelumbė.
– Vat tau ir velnias… – nustėro Sneipas. – Čia juk…

Padaras pašoko aukštyn ir staigiai užsimojo. Colio skersmens stiklinis rutuliukas cvaktelėjo Sneipui į petį, o kitas pataikė Geraltui į nugarą. Raganius bjauriai nusikeikė ir metėsi į kanapių tirštumą, Sneipas nieko nelaukdamas leidosi iš paskos, o rutuliukai, pašėlusiai cypdami, švilpčiojo jiems virš galvų.

– Zoltanas! – sušnypštė Sneipas. – Tas nuokruša pripasakojo pasakėlių apie velnią, o čia tėra paprasčiausias nežinia ko įsisiautėjęs gnomas.

– Tai ne gnomas, Severai, – iškvėpė Geraltas. – Tai Stiklo Žmogelis. Miškų dvasia. Tik klausimas, ką jis čia veikia, ir kodėl taip įtūžęs?

– Neįsivaizduoju! – riktelėjo Sneipas, išsilenkdamas dar vieno stiklinio rutuliuko, prašvilpusio pro pat smilkinį. – Tik žinau viena – jei greit nesugalvosim, kaip iš čia išsikapanot – tas gnompalaikis mus nudės. – Jis prisiplojo prie žemės. – Stiklo Žmogelis… po galais, kažkur girdėtas…

– Šios miškų dvasios įprastai gyvena po senomis eglėmis, tankiose giriose, kur paprastai žmogus kojos nekelia, – sukuždėjo Geraltas. – Ir kiek mano kuklios žinios siekia – tai taikūs ir romūs padarai. Kažkas turėjo jį kaip reikalas supykinti, kad šitaip elgiasi.  Ei! – riktelėjo, pamatęs, kad Sneipas palengva slenka aikštelės link. – Ką darai?

– Berods žinau, kaip jį numaldyt, – šnipštelėjo Sneipas. – Prisiminiau… vienoj knygoj esu skaitęs… Eime, ir dėl Merlino meilės, nepratark nė žodžio.

Jiedu išlindo iš kanapių tankumyno į aikštelę ir buvo pasitikti stiklo rutuliukų krušos. Rutuliukai, skaudžiai daužydamiesi lėkė, zvimbė, dzingsėjo.

Miškų dvasia, tenai tu gyveni, – tyliu, šilkiniu balsu pradėjo Sneipas. – Kur girios medžiai tankūs ir seni.

Rutuliukų kruša liovėsi, tačiau Stiklo Žmogelis jau taikėsi paleisti artileriją iš naujo. Jo veidukas, apgaubtas ilga balta barzdele, nežadėjo nieko gera.

Tenai per metų jau kelis šimtus, – tęsė Sneipas. – Tu krauni savo didelius turtus.

Rūstus Stiklo Žmogelio veidas pastebimai sušvelnėjo, ranka, laikanti stiklo rutuliukus, atsipalaidavo, ir jie, žvangėdami pasipylė ant žemės.

Prašau, ateik, ir pasirodyk tam,  – Sneipas jau stovėjo priešais žmogiuką. – Kam teko gimt sekmadienį šventam.

– Nors ir ne visai įspėjai, bet tiek tos bėdos, – atsiliepė Stiklo Žmogelis maloniu, laibu balseliu. – Senai, labai senai negirdėjau šių žodžių. Paskutinis taip į mane kreipęsis buvo…

– Piteris Munkas, – atsakė Sneipas. – Angliadegys Piteris Munkas. Godus niekšelis.

– Jį prapuldė pinigai ir tinginystė. O kai jo širdis pasidarė akmeninė, ji nežinojo nei džiaugsmo, nei sielvarto, nei gailesčio, nei užjautos.  – Stiklo Žmogelis iš kišenės išsitraukė miniatūrinę pypkutę, ir Sneipas graudžiai nurijo seilę. – Sakyk, ko pageidausi, žmogau. Paprastai aš išpildau tris norus kiekvienam gimusiam sekmadienį, jei jis moka mane rasti. Du pirmuosius – kokius pasirenka. Trečią galiu atsakyti, jei jis bus neišmintingas.

– Kadangi nesu gimęs sekmadienį, – kiek niūriai atsiliepė Sneipas. – Tai tiek jau to tie mano norai. Tik va, paklausti kai ko jei galėčiau…

– Ahem, – Stiklo Žmogelis patraukė iš savo pypkutės ir išpūtė melsvą dūmų kamuolį. – Na?

– Ką jūs čia, kanapėse veikiat? Kodėl darot žalą nieko dėtiem vietos gyventojam? Jūsų vieta juk ne čia, ne nusmurgusiam kanapyne.

– Klausyk, –  žmogutis išsitraukė naują stiklo pypkę, prikišo ją sausų kanapių ir įsidėjo į mažą burnikę be dantų. – Siūlau tris norus mainais į tavo klausimą. Jei sutinki, kad tavo klausimai liks neatsakyti, išpildysiu ko tik paprašysi. Panorėk sau ką nors; tiktai, juodaplauki, žiūrėk, kad tas norimas daiktas būtų geras ir naudingas.

– Na… – Sneipas atsigręžė į Geraltą, tačiau tas tik linktelėjo galva: girdi, prašyk. – Puiku. Noriu, kad grįžtumėt į savo girią. Čia pirmasis mano noras, Stiklo Žmogeli.

Sulig tais jo žodžiais Stiklo Žmogelis ėmė augti, eiti aukštyn ir platyn. Tartum vanagas nagais, miškų dvasia pagriebė Sneipą už sprando, pasuko lyg vėjas sausus lapus ir taip sviedė žemėn, net šonkauliai subraškėjo.

– Žemės kirmine! – sušuko dvasia balsu, panašiu į griausmą. – Jei norėčiau, galėčiau tave sumaigyti, kad tu drįsai panaudot savo dovaną prieš girių valdovą!

– Koks tu valdovas! – riktelėjo Geraltas, padėdamas Sneipui atsistoti. – Tūnai čia, nykštuko kanapių laukuose, sodiečių mergas baidai, klėtis pleškini, soromis ir pupelėmis minti. Šūdo toks valdovas vertas!

Didžiausiai Sneipo nuostabai, Stiklo Žmogelis pradėjo trauktis, mažėti, kol tapo įprasto ūgio.

– Mes, miškų dvasios esam pasmerktos išnykti, – netikėtai ramiu balsu prabilo žmogutis. – Mes badaujame, mūsų girios iškapotos, išdarkytos. Saulė jau šviečia kitaip, oras pasikeitė, vanduo nebe toks, koks buvo. Tai, ką valgėme kadaise, kuo naudojomės, žūsta, išsigimsta, nyksta. Tu, juodaplauki, panorėjai, kad grįžčiau į savo girią. Bet man nebėra kur grįžti. Mano gimtoji giria dabar tėra nupiepęs jaunuolynas. Kur man pasidėti? Atsakyk, juodaplauki. Jūs, žmonės. Jūs atėmėt iš mūsų žemes ir miškus, išvarėte mus iš namų, išstūmėte į šias plynaukštes ir laukinius kalnus. Aš, Stiklo Žmogelis,  miškų dvasia, dabar išvytas ir ištremtas į pasaulio pakraštį.

– Pasaulis didelis, – negarsiai pasakė raganius. – Galime visi sutilpti. Vietos užteks.

– Pasaulis didelis, – pakartojo Stiklo Žmogelis – Tas teisybė, baltaplauki keistomis akimis. Bet jūs pakeitėte tą pasaulį ir dabar jau atrodo, kad pasaulis pats pamažu taikosi prie jūsų. Palūžo, neištvėręs jūsų našStetos. Pasidavė.

– O jeigu, – Sneipas šlubčiodamas priėjo arčiau. – Jeigu aš panorėčiau, kad tavo giria vėl žaliuotų? Ar tada grįžtum atgal laisva valia?

Stiklo Žmogučio gnomišką veiduką iškreipė plati šypsena.

– Jeigu taip padarytum, tą pat akimirką palikčiau šį lauką. Na, po to kai išpildyčiau tavo norą, žinoma.

– Tada, miškinuk, mano pirmasis noras yra toks: lai tavo giria tampa tokia, kokia buvo prieš žmogui į ją įžengiant. Lai vėl žaliuoja tūkstantmetės eglės,  po kuriomis tavo priedermė galėtų gyvuoti per amžius.

– Esi kilnus, – tarė Stiklo Žmogutis. – Ir už tai tau bus atlyginta. Sakyk, ko pageidauji, gerasis žmogau.

– Tenoriu su sūnum grįžti į namus. Į savo laikmetį. Į ateitį. Daugiau nieko.

– Negaliu. Prašyk ko nori tik ne tai, vaike. – Stiklo Žmogelis niauriai atsiduso. – Laikas man nėra pavaldus. Galiu suteikti išminties, prišaukti amžiną sėkmę, prikelti iš mirusiųju, dovanoti didžiausius turtus, stebuklingus daiktus, tačiau laiku perkelti nieko negaliu.

– Stebuklingus daiktus, sakai? – Sneipas vyptelėjo. – Bet kokius? Net ir tuos, kurie įgalintu mane kirsti laiką ir erdvę?

– Šitą padaryt tai galiu, – atsakė Stiklo Žmogelis. – Jei tiksliai žinai, ko nori.

– Žinau, – Sneipas perbraukė ranka sau per susivėlusius, juodus plaukus. – Tas daiktas – laiko atsuktuvas. Laiko atsuktuvas, pagamintas iš mėlynojo krištolo. Pageidautina be jokių įskilimų ar įtrūkimų.

– Šitas? – Stiklo Žmogelis iš kapšiuko, prikabinto prie raudono diržo, juosiančio putnų pilvelį, ištraukė laiko atsuktuvą, prikabintą ant aukso grandinėlės. Visiškai tokį pat, kaip tas, kurį Sneipas atėmė iš driadės, tik klepsidros stiklas žaižaravo tamsiai mėlyna spalva, ir buvo toks vaiskus ir blizgantis, kad nuo jo šokinėdami atsispindėjo tūkstančiai saulės zuikučių.

Sneipui net širdis ėmė smarkiau plakti.

– Taip, šitas, – tarė paimdamas laiko atsuktuvą. – Dėkui tau, miškų dvasia. Pagaliau grįšiu namo.

– O trečiasis noras? – paklausė žmogutis. – Turi dar vieną norą, mano vaike.

– Galiu šį norą kam nors kitam perleisti?

– Jei tik pageidausi, – atsakė Stiklo Žmogelis, išsitraukdamas savo mažą pypkutę. – Bet ar tikrai daugiau nieko netrokšti?

– Vienas noras mano gyvenimo nepakeis ir neišgelbės, miškinuk, – kažkokiu puolusiu balsu atsakė Sneipas. – Taigi, nematau prasmės švaistyt tokią vertingą dovaną. Verčiau tegu ja pasinaudos mano bendražygis, – pridūrė, mostelėdamas ranka į Geraltą. – Be jo pagalbos tiek aš, tiek sūnus būtume lavonai, arba geresniu atveju – kaliniai Vizimo požemy.

– Na ir ko keistasis baltaplaukis pageidaus? – Stiklo Žmogelis visu savo mažu kūneliu pasisuko į apstulbusį raganių. – Kalbėk.

– Kad nežinau, – tyliai sukuždėjo Geraltas. – Na, vieną norą tai turiu, tik ar pajėgsi išpildyti…. – Raganiaus vilkiškų akių auksas kiek priblėso, jis pasilenkė prie žmogučio ir sušnabždėjo jam į ausį.

– Ak, štai koks tavo noras, keistuoli, – nusišypsojo Stiklo Žmogelis. – Ir kaip greit pageidausi, kad išsipildytų?

– Metų ar dviejų bėgyje, – gūžtelėjo pečiais Geraltas. – Nedega.

– Puiku, puiku, – Stiklo Žmogelis guviai pašoko. – Po dviejų metų tada, jaunuoli. Manau tiek laiko pasiruošti per akis, tiesa?

– Tataigi, – atsakė raganius. – Dėkui tau, miškini. Ir tau, Severai.

– Būkit laimingi, – tarė Stiklo Žmogelis, įdegdamas pypkę. – Už tavo nesavanaudiškumą, juodaplauki, gausi dar vieną dovaną. Lai nuo šios dienos tave lydi sėkmė. Ko besiimtum, viskas tau seksis. – Miškų dvasia draugiškai ištiesė Sneipui ranką. – O dabar, atsisveikinsiu, – sulig šiais žodžiais Stiklo Žmogelis paptelėjo pypkę, vis labiau ir labiau pūsdamas dūmus, po truputį nykdamas tirštam kamuoly ir palengvėle kildamas, prapuolė vaiskioje dangaus mėlynėje.

*

– Tai sakai ten ne velnys buvo? – nustebo Zoltanas. – Ne velnys, o kažkokia miškų dvasia?

– Tataigi, – atsakė Geraltas. – Stiklo Žmogelis. Miškinis. Tu, Zoltanai esi jį matęs?

– Ne, – nykštukas susiglostė savo amžinai pasišiaušusią rudmargę barzdą. – Bet kiti matė. Sako, kad velnys atrodė kaip paskutinė baidyklė – išsprogusiomis akimis, su ožio ragais bei barzda, sieksnio ūgio. Žodžiu primena čiaumojantį ožį. Apatinė kūno dalis iki pat dvišakų kanopų apžėlusi ilgu, tankiu, tamsiai rudu plauku.

– O uodegos neturėjo? – sukikeno raganius.

– Dievaži, turėjo. Ilgą ir dar su kuokštu gale. Nu tikras ožys, Geraltai. – Zoltanas mąsliai pasikrapštė pakaušį. – Klausyk, ar esi tikras, kad velnys nebedrums mums ramybės? Nesakau, kad abejoju tavo darbo metodais, tu nemanyk, bet gal… išvijai ne tą?

– Miškiniai gali įgyt kokį tik nori pavidalą, – atrėžė Geraltas, nusikabindamas kardą nuo juostos. – Ir mes jo nevijom, greičiau įkalbėjom, kad išvyktų.

– Gerai, gerai, – nykštukas klestelėjo ant neobliuoto ąžuolo taburetės. – Paimk, Geraltai, čia mėlynasis krištolas. Kaip ir žadėjau. Ir keli auksinai, – Zoltanas ištiesė raganiui du kapšiukus. – Už atliktą paslaugą. Pasidalinkit.

– Mėlynojo krištolo nebereik, – tarė Sneipas. – Iš miškinio gavau jau gatavą produktą. – Jis iš po palaidinės ištraukė laiko atsuktuvą. – O pinigus, Geraltai, pasilik.

– Na, jei jau taip sakai, – raganius įsimetė kapšiuką kišenėn. – Esi tikras?

– Ten, kur gyvenu, esu gana pasiturintis, – išsiviepė Sneipas. – Jei likčiau čia, tai neatsisakyčiau tų pinigų. Tik kad neprireiks. Ateik, – kreipėsi į kiek atokiau stovintį Harį. – Vykstam namo.

– Nenorit pasilikti dar keletą dienų?

– Kad ir norėtų, nepatariu, – pasigirdo skambus Trisės balsas. – Kuo greičiau iškeliaus, tuo didesnė tikimybė išvengti kokios nors nepataisomos žalos.

– Būtent, – linktelėjo Sneipas. – Reikia skubintis.

– Tik štai kas. Šis laiko atsuktuvas neperneš į ateitį dienos tikslumu, – mąsliai pasakė Trisė. – Ir juo naudotis reikia kiek kitaip. Pasuk klepsidrą penkis kartus pagal laikrodžio rodyklę. Bet pačią klepsidrą, stiklą. Ir užfiksuok. Pirmyn, gvėra tu. Žinau ką sakau.

Sneipas kiek nepatikliai žvilgterėjo į burtininkę, bet vistik padarė kaip lieptas.

– Puiku. Dabar suimk už pirmojo rėmelio ir pasuk tris kartus prieš laikrodžio rodyklę. Gerai, užfiksuok. Pasukdamas klepsidrą nustatei, kad nukeliausi į priekį penkis šimtus metų. Klepsidra žymi šimtmečius. Pirmasis rėmelis – dešimtmečius. Antrasis rėmelis – vienerius metus, o trečiasis mėnesius. Antrąjį rėmelį pasuksi pagal laikrodžio rodyklę, o trečiąjį – vėl prieš. Kiekvieną užfiksuok.

– Viskas, – Sneipas užsikabino laiko atsuktuvo grandinėlę sau ant kaklo, tuo pat metu užnerdamas ir greta stovinčiam Hariui.  – Ačiū, Trise. Ir tau, Geraltai. Nežinau, kaip be jūsų būtume išsisukę, – tarė paspausdamas jiems rankas. – Tai…

– Sudie, – Trisės žaliose akyse suspindo ašara, tačiau ant skruosto neišriedėjo. – Nepakenčiu atsisveikinimų. Mane nervina. Kai būsit pasiruošę, pasuk laiko atsuktuvą pagal laikrodžio rodyklę vieną kartą. Bet prieš tai turi padaryt dar kai ką.

– Ką?

– Ištrinti mums atmintį, – burtininkės balsas virptelėjo. – Dėl jūsų pačių saugumo. Negalėdami kam nors apie jus papasakoti, nepaveiksim jūsų ateities. Nepaisant mūsų galių – mes tik žmonės, Severai. Aš tikrai nesusilaikysiu neišpliurpus apie judu savo bičiulėms prie arbatėlės. Geraltas dažnai mėgsta apsilankyti smuklėse. Na, o Zoltanas – tas tai pati didžiausia pletkų boba.

– Teisybę ji sako, – tarė nykštukas. – Geriausiai bus jei ištrinsi mūsų smegenines, burtininke iš ateities. Man buvo garbė jus pažinti. Ir dėkui, kad išvadavot mano kanapių laukus nuo to velnio.

– Miškinio.

– Nesvarbu. Elgėsi kaip tikras Belzebubas.

Sneipas pajuto, kad jam smaugia gerklę. Drebančiais pirštais sužvejojo iš kišenės burtų lazdelę ir nukreipė į trijulę, niekaip nesiryždamas ištarti burtažodžio.

– Nagi, Severai, – švelniai prakalbo Trisė. – Tau reikia namo. O ir velniai žino, gal kada nors pasimatysim. Nežinia kur, nežinia kada, bet susitiksim. Ir ten, kur vėl susitiksime, prisiminsim vienas kitą. Pažinsim. O ir mūsų ryšiai nenutrūksta visiškai. Tu mus juk prisiminsi. Tikrai apie mus kažkam papasakosi. Ir taip gyvuosim iki tos dienos, kada susitiksime ten, kur nebebus nei laiko, nei erdvės…

– Obliviate!  

Blykstelėjo mėlyna šviesa ir beveik tą pat akimirką kambarys išnyko. Kaip ir Geraltas, gražioji burtininkė ir nykštukas. Haris iš netikėtumo suklykė, nagais įsikirsdamas Sneipui į ranką ir jiedu pajuto kaip milžinišku greičiu, sukdamiesi kaip pasiutę, skrenda pirmyn per spalvų ir formų maišalynę…

Patiko istorija? Užsiprenumeruok ją ir nepraleisk kitos dalies!

El. paštu:

Pasirinkite ką prenumeruosite*:

*Plačiau apie Landžiąją plunksną sužinoti galite čia.
Užsiprenumeravę nepamirškite patvirtinti prenumeratos!

Parašykite komentarą