Hemilia nuo pat mažumės augo gyvūnus mylinčioje šeimoje. Per 11-ąjį gimtadienį į Hemilios duris pasibeldė… Hem atidarė duris ir pamatė pelėdą. Pelėdą, nešiną laišku su raudonu antspaudu. Mergaitė nedrąsiai paėmė laišką ir užtrenkė duris. Ji vis dar stebėjo jas. Kas čia buvo?! Išsigandusi galvojo Hem. Jai už nugaros stovėjo tėvai. Jie to labiausiai ir bijojo. Juk jie norėjo kad mergaitė Hemilia augtų lyg paprasta mergaitė. Bet štai, tas Hogvartsas būtinai turėjo parašyti.
Laiškas, kurį laikė mergaitė buvo adresuotas jai. Mergaitė iš laimės nustriksėjo į kambarį ir atsisėdusi atplėšė voką. Laiške buvo parašyta, kad Hemilia Serpensortia yra maloniai laukiama Hogvartso burtų mokykloje. Mergaitė visą tai perskaičiusi prapliupo juoktis, tačiau tėvai stovėjo ramiai. Visai nesidžiaugdami.
-Ką gi, teks jai viską papasakoti, – prakalbo mama kreipdamasi į tėvą.
Hem tėvai jai viską papasakojo. Kelias minutes Hem buvo tiesiogine prasme netekusi žado. Tačiau vėliau jai tai pasirodė labai įdomu. Ji prisiekė niekam nepasakoti apie tai.
Tačiau Hem vis dar nebuvo aišku, ką ji gali.
-Prisimeni tas gyvates amazonės džiunglėse?-paklausė mama.
-Taip.
-Prisimeni, kaip jos tavęs klausėsi?
-Taip.
-Taigi, dabar turi suprasti, tu moki kalbėti šnipštėliškai. Taip, kaip kalba gyvatės..
-K…k…kką?
-Taip. Ir dar tu moki pasiversti gyvate. Neveltui mūsų pavardės- Serpensortios.
Mergaitė netekusi amo patikėjo mama. O iš ko tėvai sprendė apie animagę? Iš to, kad kartą grįžę namo Hem tėvai rado ant sofos gyvatę ir ją išmetė pro duris. Bet po kiek laiko jie vėl atidarė duris ir pamatė kad toje vietoje kur buvo gyvatė atsirado Hemilia.
Hem dar iki šiol neapsisprendė, ar geriau Hogvartse būti Animage, ar kalbėti šnypštėliškai…