Vėlų vakarą LiLy ramiai žengė požemiais. Kuo toliau einant, tuo labiau tamsėjo ir darėsi baugiau. LiL pirmą kartą vaikščiojo šiais požemiais, bet žinojo juos idealiai.

Čia pasukti, čia peržengti, čia pereiti, eidama vis kartojo mintyse kelio vingius, kol galiausiai priėjo reikiamą vietą. Atsirėmė į sieną ir apsidairė.

Tamsu, nieko nesimato.
Lumos!
Lazdelės gale užsidegė šviesa ir dabar gerai apsišvietė sienos, apkabinėtos voratinkliais. Priėjusi LiLy paėmė vieną vorą į ranką ir šyptelėjo. Paskui paleido atgal į voratinklį ir vėl atsirėmė į sieną. Iki sutarto laiko dar buvo likę dešimt minučių, tad mergaitė toliau vedžiojo lazdele ore ir žvalgėsi. Helen atskubėjo į požemius. Švietė keli deglai.

O čia baugoka. Hm kur ta LiLy? Helen beeinant darėsi vis tamsiau ir baugiau.
Lumos, – sušnabždėjo Helen. Lazdelės gale pasirodė šviesa.

Mergaitė toliau pamatė šviesą.

Na, tikiuosi ten Lily. Helen paspartino žingsnį. Taip, čia ji, bet įdomu, ko ji norėjo iš manęs? Mes juk beveik nepažįstamos.
– Sveika, – sušnabždėjo Helen. – Kas yra, kad mane čia pasikvietei?

LiLy nusišypsojo, kai galiausiai sulaukė Helenos.

Malonu, nevėluoja. Na, tikiuosi, labai nenustebs.

Mergaitė atsisegė kuprinę ir be žodžių ištraukė didelę knygą.

Senutė, reikėtų grąžinti. Ne ne, apsieis, pagalvojo, tada atvertė paskutinį puslapį ir nukreipė lazdelę į jį.
Aparecium!
Puslapyje pradėjo ryškėti raidės ir LiLy parodė pirštu į knygą Helenai.
– Štai čia ir yra visas paaiškinimas.
LiLy prisidėjo knygą arčiau ir pasišviesdama lazdele ėmė skaityti.
Jau nuo senų laikų Coupleand’ų ir Gray’ų giminės yra labai susijusios. Proproproproseneliai yra susituokę ir susilaukę vaikų. Kažkur Hogvartso atmintyje yra išsaugotas svarbus įvykis. Giminių giminės perdavinėjo iš kartos į kartą giminių medalioną, bet vienas giminių klastuolis nusprendė jį paslėpti. Dar ir dabar Hogvartse yra paslėptas giminių medalionas, nes nei vienai praėjusiai kartai nepavyko jo surasti. Dabartinės kartos mergaitės LiLy Coupleand ir Helena Gray gali surasti medalioną, perskelti jį per pusę ir gauti visas jo galias.
LiLy nutilo ir atsisuko į Heleną.
– Štai dėl ko tau ir pasiunčiau pelėdą. Ką manai?
Ji šyptelėjo, nes tikėjosi iš Helenos nuostabos.

Helen pamatė kažkokia senutę knygutę.

Hm, kas čia? Nejau priežastis, dėl kurios šią naktį atėjau į šį baisų požemį?

Helen pažvelgė į LiLy ir prisislinko arčiau, kad girdėtų, ką ji sako.Kai LiLy pradėjo skaityti, Helen mieguisto veido išraiška keitėsi į nustębusią.

Kad tave kur… Mergaitė vis dar išsižiojusi žvelgė į knygos puslapį, kai LiLy baigė skaityti. Neįtikėtina.
– Oho…Net gi ohoho… – Helen vis dar nustebusi žvelgė į knygos puslapį.Tada atsisuko į LiLy.
– Reikia surasti tą medalioną, ir kuo greičiau, – Helen apsižvalgė, tarsi kur nors turėtų būti rodyklė.
– Bet tas medalionas gali būti bet kur! O gal tu žinai, kur jis? – Helen su viltimi pažiurėjo į LiLy akis.

LiLy to ir tikėjosi – nustebusios Helen išraiškos. Nusišypsojusi ji parodė į paskutinio knygos puslapio patį galą. Ten vis dar ryškėjo raidės. Kai galiausiai buvo įmanoma įskaityti, LiLy taip ir padarė – perskaitė.
– Medalioną rasit viduje, išorė slepia daugiau nei visada, bet medalionas viduj, šaltam ir tamsiam, aukšte ketvirtam.
LiLy nekentė mįslių ir kaip tik tokią gavo dabar.
– Mįslė. Ir už ką? Nekenčiu jų. Na, ką gi. Čia sakoma, kad mums reikia susirasti medalioną ketvirtame aukšte, šalčiausioj ir tamsiausioj ketvirtojo aukšto koridoriaus vietoj. Tiesa, ten eiti negalima, bet dabar tai svarbiau už kažkokias taisykles. Na, o dėl perskėlimo, manau, pamąstysim vėliau, pirmiausiai reikia jį rasti. Ką gi, į ketvirtą aukštą?
LiLy užvertė knygą ir įsidėjo atgal į kuprinę. Helen pažvelgė į puslapio apačią.

Mįslė sunkoka. Kur ta šalčiausia vieta ketvirtam aukšte?
– Taip reikia keliauti į ketvirtą aukštą ir kuo greičiau.
Helen atsistojo ir pasitaisė savo sijoną.
– Geriau negaištam, – tai tarusi Helen pagriebė LiLy ranką ir jos abi išėjo į ketvirtą aukštą. LiLy vis dar jautėsi gana stipriai tempiama Helen už rankos, kai galiausiai atsidūrė ketvirtame aukšte. Per langus galima buvo įžvelgti tik tamsą, tad LiLy lazdelės gale vis dar degė šviesa.

Kurgi rasti šalčiausiąją vietą?

Mergaitė rimtai nužvelgė koridorių ir laukė, ką pasakys Helen.
– Kur rasti tą šalčiausią vietą? Keista, esu daug kartų čia buvusi, bet visur man tikrai vienodai.
LiL tyliai nusijuokė ir staiga į galvą jai šovė nebloga mintis. Helen apžiūrinėjo koridorių.

Hm, kur čia galėtų būti šalčiausia vieta?
– Tikrai, kur čia šalčiausia vieta? Gal tai buvo perkeltine prasme?
Mergaitė žvalgėsi po koridorių.

Viršuje visad būna šalčiausia.

Helen pakėlė galvą į viršų. Lubos buvo labai aukštos nieko nesimatė.
– Manau bus kažkur į sieną įmūryta, – Helen nusijuokė. – Tu turi minčių?

LiLy ramiai išklausė giminaitę ir šyptelėjo.
– Turiu. Kartą čia ramiai sėdėdama mąsčiau, kai sienoje kažkas sujudo. Teisybę sakai, siena yra užuomina.
LiLy iškėlė lazdelę ir priėjo prie sienos, kur kažkada sėdėdama mąstė. Bakstelėjo šešis kartus į sieną padarydama du ratus ir sienoje prasivėrė gana nemaža anga.
– Manau, kad teks ten lįsti, viduje matau šviesą.
LiLy atsitraukė ir leido pažiūrėti Helen. Helen priėjo prie angos. Į ją laisvai galėjo tilpti du žmonės.

Taip, reikės lįsti.

Mergaitė įkišo galvą ir pamatė šviesą tunelio gale.

Tikiuosi, ten nelaukia koks basiliskas, nes būtų tikrai ne kas.
– Tai ką, lįsim? – Helen paklausė LiLy.
Dar kart pažvelgus į angą ji įlipo į ją ir ištiesė ranką giminaitei.
– Eikš…

LiLy paėmė Helen ranką ir šiaip ne taip įsiropštė vidun. Atsisukusi atgal pamatė, kad anga sienoje užsitraukia, bet LiLy tik nusišypsojo.
– Nesijaudink, žinau, kaip atidaryti.
Spustelėjusi Helen ranką LiL ropojo paskui ją, kol galiausiai pasiekė angos galą. Išlipusi iš angos LiLy apsidairė. Čia buvo ganėtinai didelis kambarys, kurio viduje buvo iškabinti Klastūnyno ir Varno Nago herbai.
– Viskas aišku, pusė mūsų giminės mokėsi Varno Nage, – sulig šiais žodžiais LiLy nusišypsojo, – o likusioji – Klastūnyne.
Jau tyliau ir nebe taip linksmai tarstelėjo ji. Ir staiga pasigirdo šaltas, niūrus ir liūdesio pilnas balsas:
– Atėjot medaliono?
Tik dabar LiLy pastebėjo kėdėje sėdintį vyrą, palinkusį virš stalo. Helen ropojo ilga anga.

Kad tave kur, kiek čia daug voratinklių.
Helen krūptelėjo išgirdusi balsą. Tada atsisuko ir pamatė vyrą, sėdintį kėdėje. Mergaitė griebė už LiLy rankos.

Och tu velnias kažkoks.

Vyras atsistojo ir apėjo aplink stalą. Jis atrodė džiaugėsi, kad kažkas atėjo. Nepažįstamasis įsmeigė žalias akis į mergaites ir nusišypsojo. LiLy pajuto Helen ranką ir ją suspaudė.

Mes kartu išsikapstysime.

Mergaitė priėjo arčiau vyro.
– Kas tu? O gal turėčiau kreiptis „Jūs“?
LiLy žvelgė į jį ramiu, stačiokišku žvilgsniu, nors viduje visa drebėjo. Vyras atrėmė LiL žvilgsnį.
– Ne, nereikia, – tarė šaltai.

Atrodė, kad jo balsas skrodžia sienas ir skverbiasi į sielą.
– Nereikia, tai nereikia. Nežadi prisistatyti? – vėl paklausė LiLy.
Vyras dar kartą apėjo aplink stalą ir atsisėdo atgal į kėdę. Susidėjo rankas ant stalo ir pasirėmė jomis galvą.
– Aš jūsų giminaitis, mielosios panelės.
Jo akys degė raudonai lyg išprotėjusio senio.

Išprotėjęs, pamanė LiLy.
– Esu Grantas Gray. Nepažįstate manęs, tiesa? Tolimas giminaitis. Senai turėčiau būti miręs, tik medaliono dėka dar gyvenu. O jūs jo ir atėjote, tiesa?
Jis įsmeigė žvilgsnį į Helen.
– Tu Gray, ar ne? – paklausė jis.

Helen klausėsi, ką sako Lily ir nepažįstamasis giminaitis.

Jis turbūt tas klastuolis.
– Taip… – Helen nujautė kažką negero.

Velniava kažkokia.
– O taip… Turėtum tu mokytis Klastūnyne, visa Gray šeima mokėsi ten iki to laiko, – Grantas užsimerkė tarsi prisiminęs patį blogiausią sapną, – iki to laiko, kol tavo proproproproproprosenelis nesusituokė su varnanage Coupleand. Jie padarė tą medalioną, kuriame pilna jėgos ir nemirtingumo. Aš jį pavogiau ir, kaip matot, panelės, paslėpiau jį ir niekas jo ir manęs nerado. Iki šiol… – jis nužvelgė abi mergaites.

LiLy žiūrėjo tai į Helen, tai į Grantą. Į Helen ji žvelgė drąsinančiu, o į Grantą – smerkiančiu žvilgsniu. LiL priėjo prie pat stalo ir pakėlė keletą popierių.
– Kur medalionas?
Paklausė griežtai, žiūrėjo tiesiai jam į akis.
– Nesek čia pasakų, nežaisti atėjom. Duosi užuominų ar ne?
LiLy apsidairė po kambarį. Grantas apžiūrėjo mergaites ir prabilo.
– Medalionas čia, šiame kambaryje.
Jis pirštu parodė į spintą.
– Galite ieškoti, turėsiu iš ko pasijuokti.
LiLy rimtai nužvelgė Grantą ir puolė prie spintos. Išvertė pusę knygų iš spintos, bet nieko nebuvo.
– Tylėsi ar dar ką nors pasakysi? – paklausė ji klastuolio.
– Jis spintoje, jau sakiau. Na, gerai, kažkur spintoje, aplink ją ar dar kažkur. Ieškokit. Cha.
LiLy atsisukusi nužvelgė Grantą piktu žvilgsniu ir akimis permetė knygas. Helen žvelgė į Grantą smerkiančiu žvilgsniu.
– Atiduok medalioną. Juk tau turėjo atsibosti gyventi. Juk tu čia tūnai daugybę šimtų metų.
– Aš jum sakau, medalionas spintoje, – jis nusišypsojo šaltakraujiška šypsena.
– Juk mes giminės, pasakyk, kur medalionas. Mūsų tas pats kraujas, mes kraujo broliai ir seserys.
– Jau nebe tokie stiprūs. Juk jūs iš Varno Nago, – atkirto Grantas.
– Bet vistiek… – Helen pažvelgė į Grantą.

Jis mums nepasakys.
– Bet mes vienintelės tavo palikuonės…
– Kas iš to?
Helen nusprendė nebesiginčyti su Gray’um ir priėjo prie spintos. Tada tyliai tarė Lily.
– Gal mūsu giminė moka šnipštėliškai?

LiLy suplojo rankomis.
– Helen, tu genijus!
Tada ji pritildė balsą ir kalbėjo taip tyliai, kad girdėtų tik Helen.
– Aš moku skaityti mintis. Ne itin gerai, bet sugebu. Hogvartse tai uždrausta, bet juk niekas nesužinos. Na, jei tu nepasakysi.
LiLy šyptelėjo ir susiėmė už galvos. Stipriai užsimerkė ir susikaupė. Po keletos minučių ji atsimerkė ir atsisuko į Helen. Kalbėjo taip pat tyliai.
– Šaunu, tu tikrai genijus. Kaip supratau iš jo minčių, spintoje turi būti kažkokia gyvatė ar kažkas, vardu Gendė. Bet kaip mums ją praverti, surasti? Aš nemoku šnipštėliškai… Palauk, jei tu užsiminei, nejaugi moki?
LiLy nustebusiu žvilgsniu pažvelgė į Helen. Mergaitė išvertė dar keletą knygų, o Grantas tik garsiai juokėsi.

Hm, gyvatė yra, tai reiškia, kad turim sugebėti ir šnipšteliškai.
– Nesu įsitikinus, kad moku, bet jei visa Gray šeima mokėjo, reiškia ir aš turėčiau, – Helen tyliai pasakė Lily.
Helen pradėjo knistis tarp knygų, o Grantas tik juokėsi iš jos pastangų. Mergaitė mėtė į šalis visokias knygas.

Na, man tiesiog reikia paprastos knygos su gyvatės ženklu.

Helen vis vartė knygas. Galiausiai Helen pakėlė vieną knygą. Ant knygos viršelio buvo Klastūnyno herbas – gyvatė.

Na, pagaliau išsiaiškinsim, ar aš moku šnipštėliškai.

Mergaitė, paėmusi knygą, atsuko Grantui nugarą. Tada įsižiurėjo į gyvatę.
– Atsiverk, – tyliai pasakė, kad Grantas negirdėtų. Tada atsisuko į LiLy. – Na, kokia kalba pasakiau? LiLy šyptelėjo Helenai.
– Tu neklydai, moki šnipšteliškai.
LiL nusišypsojo mergaitei ir atsisuko į spintą. Ji po truputį vėrėsi ir LiL nieko nelaukusi puolė į jos vidų. Už spintos buvo dar vienas kambarys, bet visiškai tuščias. Tik jo viduryje stovėjo nedidelė vitrina, o jos viduje- auksinis medalionas. LiLy palietė vitriną ir pabandė ją atidaryti – nieko. Šalia pamatė kažkokį plaktuką ir perskėlė juo vitriną.
– Atsargiai!
Sušuko ir pasitraukė, kai į visas puses išlakstė stiklai. Staiga iš vitrinos kilo didelis dūmų kamuolys, o iš jo išsinėrė gyvatė. LiLy atšoko nuo jos, rankoje jau spausdama medalioną, ir atsisuko į Helen.
– Liepk jai pasitraukti, mums dar reikia perskelti medalioną!
– Gerai, pabandysiu su ja pasikalbėti, – pasakė Helen LiLy. – o tu žiūrėk medalioną.
Helen atsisuko į gyvatę, kuri jau šliaužė mergaičių link.
– Pasitrauk ir nelįsk prie mūsų! Mes esam šio medaliono savininkės, – pasakė Helen gyvačių kalba.
– Kaip pasakysit… – atsakė gyvatė, nušliaužė į kambario kampą ir susirangė.

Dievaž,i nejau taip lengvai su ja susitariau? Keista… Mergaitė pažvelgė į gyvatę. O ji visai miela.

Helen atsisuko į LiLy.
– Kaip tą medalioną perskelt?

LiLy nusišypsojo Helenai ir apsidžiaugusi suplojo rankomis.
– Nuostabu.
LiL atsisuko į Grantą, kuris sėdėjo susiraukęs ir nepatenkintas.
-Ką gi, pergalė mūsų?
Nuotaikingai išsišiepė LiLy, o paskui atsisuko į Helen.

Reikia kažką daryti.

LiLy apsisuko aplink kambarį ir rankoje spausdama medalioną nuėjo prie Granto stalo. Apžiūrėjusi jį, LiL akys užtiko keistos formos kirvuką. Mergaitė paėmė jį į ranką ir jau taikėsi į ant žemės padėtą medalioną, kai Grantas puolė prie jos… Helen išsitraukė lazdelę.
Perfectum totalum! – sušuko mergaitė ir kerai kirto Grantui į nugarą.

Helen atsisuko į kambarį, kur buvo gyvatė.
Ateik čia.Man reikia tavo pagalbos, – Helen paprašė gyvatės.

Iš kambario, kaišiodama liežuvį atšliaužė gyvatė ir susirangė prie gulinčio Granto.
Aš jūsų paslaugoms, šeimininke, – atsakė gyvačiukė.
Šeimininke?Keista… Helen atsisuko į LiLy.
– Kirsk medalioną… Tikiuosi, Grantas neatsigaus. Nors kažkaip tuo netikiu…

LiLy girdėjo tik šnypštimą, bet suprato, kad jis tik į gera. Grantas krito ant žemės ir LiLy tiesiog vėl suplojo rankomis.
– Džiaugiuosi, kad mes giminės.
LiLy nieko nelaukusi čiupo kirvuką, iškritusį iš rankų ir perkirto medalioną. Grantas, gulintis ant žemės, sprogo. Kilo duslus sprogimo garsas ir Grantas išgaravo dūmų pavidalu. LiLy pašoko į orą iš laimės ir pribėgusi apkabino Helen. O tada ištiesė jai ranką su puse medaliono, kuris idealiai perskilo, o perskilimo vieta užsitraukė ir dabar jos turėjo tarsi po atskirą medalioną.
– Nuostabu, tiesa? Ką gi, ačiū už kompaniją, dar susitiksime, aš tikiu.
LiLy nusišypsojo ir dar kai ką prisiminė.
– Žinai, aš skaičiau apie medalioną. Taigi, žinok dar kai ką. Kad per šį medalioną mes bet kada galėsime susisiekti. Tau tereikės jį suspausti iš visų jėgų ir aš žinosiu, kad tau reikia mano pagalbos. Na, o Grantas mirė. Visam laikui.
Paskutinius žodžius LiLy pabrėžė labiausiai.
– Eime? Man jau laikas. Dėkui už pagalbą.
LiLy nusišypsojo ir išlindo pro angą į koridorių.
– Iki.
Dar šūktelėjo ir pamojavusi dingo už kampo.

– Tikrai gražu…Tikiuosi, dar susitiksim, o jei ko reikės, pasišauksiu tave per medalioną. Beje, pasiimsiu tą gyvačiukę, man ji tokia miela… – Helen pavymui sušuko giminaitei, kuri jau lindo pro angą.
– Iki… – dar pasakė Helen ir atsisuko į kambarį.

Ten buvo išmėtytos knygos.

Hm, apie ką jos? Įdomu.

Mergaitė užsikabino medalioną ant kaklo. Jis prigludo prie Helen odos.

Tikiuosi, suteiksi man stiprybės, kai jos labiausiai reikės…

Varnanagė priėjo prie knygų. Jos akį patraukė viena su aptriušusiu viršeliu.Helen ją pakėlė. Jos pavadinimas buvo – „Gray šeimos geneologinis medis”.

Pasiimsiu ją. Bus įdomu paskaityti. Juk tėvai man visą laiką melavo. Jie sakė, kad visa šeima buvo Varno Nage… Tikriausiai mažoji dalis tebuvo Nage, visi Klastūnyne.

Helen šniurkštelėjo ir įsidėjo knygutę į savo tašytę.Tada atsisuko į gyvatę.
– Nori keliauti su manimi?Ar likti čia? – paklausė Helen.
– Keliauti… Mane čia lakė uždarytą daug šimtmečių… Noriu ištrūkti. Tu – mano šeimininkė, aš tavęs klausysiu.
Helen šyptelėjo užgirdusi tokius žodžius.

Kokia ji iš tikrųjų graži.Mergaitė pažvelgė į gyvačiukę, kuri buvo raudona su juodais dryžiais.
– Tave pavadinsiu Moona, – Helen šyptelėjo. – Tikiuosi, patinka…
– Gražu… – sušnypštė Moona ir užsirangė Helenai ant kaklo.
Mergaitė išropojo pro tunelį. Siena užsivėrė. Mergaitė tyliai nusliūkino į bendrąjį kambarį.
 

Surinko LiLy Coupleand

Redagavo LiLy Coupleand ir Lurida Revendž