Kategorijos archyvas: Fanams

Hogvartso šešėliai - Pelenai į pelenus

Hogvartso šešėliai – Pelenai į pelenus (XI skyrius)

Klodina pabudo pirmoji. Atsisėdusi ėmė apžiūrinėti Sneipo veidą, besiilsintį ant lieso, ilgapirščio delno. Miegas išlygino kampuotus bruožus, jis atrodė gerokai jaunesnis, beveik berniokiškas. Net raukšlės, paprastai įsirėžusios kaktoje, nebuvo matyti. Ilgas, alebastro baltumo kūnas atrodė bejėgis ir sukėlė kažkokį švelnumo ir gailesčio jausmą.

– Mon ami, laikas eiti, – tarė Klodina, pirštais perbraukdama per lygius, juodus Sneipo plaukus, paliesdama sukietėjusius randus ant jo kaklo. – Mūsų pasiges.

Skaityti toliau

Hogvartso šeseliai - Pasakų šulinys

Hogvartso šešėliai – Pasakų šulinys (X skyrius)

Sneipas, netardamas nė žodžio, stebėjo kaip Dumbldoras suka ratus po kabinetą, plevėsuodamas savo purpurinio apsiausto skvernais.

– Tai sakai, raktas nuo Pragaro vartų, Severai? – paklausė galop klestelėjęs į krėslą. – Iš kur tokios žinios?

– Nesvarbu, Albai, – trumpai atsakė Sneipas. – Ir ne žinios, o paprasčiausia hipotezė, spėlionė.

– Hipotezė tai hipotezė, – mąsliai tarė senasis burtininkas. – Tačiau kiekviena hipotezė turi turėt kažkokį pagrindą.

– Panašų piešinį į šitą teko matyt „Gyvųjų numirėlių“ knygoj, – atsakė Sneipas. – Gavau užuominą, nusprendžiau patikrinti. Ir radau štai ką, – jis pakišo nušiurusią, runomis ir įvairiais simboliais margintą knygpalaikę Dumbldorui tiesiai po nosimi. – Sakyk ką nori, Albai, tačiau raktas atvaizduotas identiškai.

Dumbldorui gana paviršutiniškai besklaidant knygą, atsivėrė kabineto duris sauganti chimera ir iš niekur atsirado Haris, nusimetęs neregimąjį apsiaustą. Susivėlęs, akiniai pakrypę ant šono, o rūbai dėmėti ir šiek tiek apsvilę. Skaityti toliau

Hogvarso šešėliai - Radinys

Hogvartso šešėliai – Radiniai (IX skyrius)

– Taigi, kokia buvo jo reakcija?

– Geresnė nei tikėjausi, blogesnė nei norėjau.

– Kalbi kažkokiom mįslėm, Severai, – Lubinas su trenksmu pastatė taurę ugninės. Gintarinis skystis išsiliejo, aptaškydamas viską aplinkui: kelnes, stalelį ir Sneipo knygą.

– Blusų maiše! Žiūrėk ką dirbi! – suurzgė Sneipas, paleisdamas išdžiovinimo kerus. – Tu beveik sugadinai vieną mano rečiausių knygų!

– Atleisk, Severai, – sumurmėjo Lubinas, žiūrėdamas, kaip Sneipas rūpestingai apžiūri knygą, tikrindamas ar nebuvo padaryta kokia neatitaisoma žala. – Tiesiog tavęs nesuprantu.

– Ar tu suvoki, koks vistik esi bukena, Lubinai? – piktai rėžė Sneipas. – Ugninė galėjo išplaut rašalą!

Skaityti toliau

Hogvartso šešėliai - Potvynis

Hogvartso šešėliai – Potvynis (VIII skyrius)

Haris nebuvo tikras, kiek laiko jis plūduriavo, įsikibęs už medžio šakos.  Buvo tamsu, pūtė žvarbus šiaurės vėjas. Tolumoje bolavo pilis, ir pagal tai, kad šviesos degė tik viršutiniuose aukštuose, berniukas spėjo, kad didžioji dalis Hogvartso yra po vandeniu.

Jėgos sparčiai seko. Permirkę rūbai buvo sunkūs it švinas ir pasiutusiai svėrė žemyn. Laikytis vandens paviršiuje, kad ir įsikibus į sausuolį, darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Danguje žibėjusias žvaigždes uždengė debesys, palikdami Harį tamsoje ir šaltyje.  Regis visas gyvenimas prabėgo jam prieš akis: žalias blyksnis, atvykimas į Hogvartsą, Ronis su Hermiona, minkštos ir švelnios Džinės lūpos… Skaityti toliau

Hogvartso šešėliai - Juodoji banga

Hogvartso šešėliai – Juodoji banga (VII skyrius)

Diena vijo dieną. Hogvartse nebebuvo girdėti mokinių šurmulio, mat po Kalėdų daugelis išvyko atostogų. Nebebuvo ir Klodinos. Pilyje, be saujelės mokytojų, liko tik Haris su Hermiona ir keletas klastuolių, tarp jų ir Drakas Smirdžius.

Sausio viduryje staigiai atšilo, tirpstantis sniegas, dar taip nesenai akinęs baltumu, dabar slūgsojo pilkas, purvinas, kur ne kur juodavo tamsūs žemės lopai. Nuolat purškė lietus. Hogvartsas tapo pilka, debesuota ir niūri vieta. Visa ši tyla ir ramybė slėgė Sneipą tarsi akmuo. Kažkoks keistas liūdesys persekiojo jį kaip nuo bėgių nuvažiavęs traukinys ir siurbėsi it dėlė, atverdamas skausmingą tuštumą. Atrodė, kad net laikas tapo apčiuopiamas ir tąsus. Nebematyti saulės Sneipui buvo tikra kančia. Visus inkarus, nors šiek tiek palaikančius gyvenimo ritmą įveikė nuolatinis noras miegoti, perdaug atbukęs net judėti, dažniausiai prasėdėdavo tuščiai spoksodamas į knygas, laikydamas rankoje marihuanos suktinę, jausdamas, kaip į akis plūsta potvynio banga.

Skaityti toliau