Kategorijos archyvas: N-16

Hogvartso šešėliai – Pabudimas (I skyrius)

Pratarmė

Voldemortas nugalėtas, burtininkų pasaulyje viešpatauja taika ir vieninteliai sunkumai su kuriais susiduria Hogvartso mokiniai ir mokytojai tai pamokos ir mokinių išdaigos. Bet kaip sakoma – ne viskas auksas, kas auksu žiba.

Dumbldoras – ne gerutis senas burtininkas pusmėnulio formos akiniais, auksinio trejeto išdaigos – nebevaikiškos, Sneipas – ne bebaimis dvigubas agentas, o profesorius Lubinas niekaip nesusidoroja su gedulu. Visi kiti herojai irgi turi įvairių rūpesčių. Istorijos ašis – Severas Sneipas ir jo santykis su aplinka karui pasibaigus. Idėja parašyti šį veikalą kilo po paskutiniosios Hario Poterio serijos knygos. Kaip tik tada ir atradau fanfiction žanrą. Istoriją pradėjau rašyti angliškai, dalis jos taip ir plaukioja internete. Jei atvirai – buvau porai metų užmetus rašymą ir nemaniau, kad vėl kada grįšiu prie šio savo veikalo, bet prieš keletą dienų, aptikusi senus failus archyve, nutariau jį atgaivinti ir prikelti lietuvių kalba.
Haris Poteris ir kiti Hario Poterio knygų veikėjai, paminėti šiame kūrinyje priklauso J.K Rowling. Taip pat man nepriklauso niekas, ką atpažįstate šioje istorijoje. Esu dėkinga knygų autorei už nuostabius kūrinius ir galimybę žaisti su jos veikėjais.

Pirmas skyrius – Pabudimas

– Pažvelk į mane, – sukuždėjo jis. Žalios akys susitiko su juodomis, bet po akimirkos juodųjų gelmėje kažkas užgeso, jų žvilgsnis liko tuščias ir sustingęs. Hario apsiaustą gniaužianti ranka dunkstelėjo į grindis, ir Sneipas daugiau nesujudėjo.

Skaityti toliau

Išgertuvės Pranašysčių salėje

Į Magijos Ministeriją židiniu kartu atvyko Lurida ir Broncipinė. Lurida buvo kaip visada pasipuošusi geruoju išeiginiu apsiaustu. Jo puikiai krintanti tamsiai žalios spalvos medžiaga kiek šiugždėjo tyloje, kuri įsivyravo joms atvykus. Stojusi tyla dingo taip pat staiga, kaip ir atsirado. Ministerijos darbuotojai vėl ėmė šnekučiuotis. Abi atvykėlės nesustojo niekur, nors daug kas bandė užkalbinti jas. Niekas negalėjo suprasti, kaip jų rūbai gali atrodyti kaip nauji, taigi visi klausė, kaip joms taip pavyksta.
– Ar tau nauji rūbai? – paklausė kažkuris iš Magijos ministerijos darbuotojų.
Lurida neapsikentusi iš už nugaros (visai kaip per „Perwol“ reklamą) išsitraukė skalbimo miltelius ir tarė:
– Jie išskalbti su „Perwol“! Todėl jie atrodo kaip nauji!
Tai išgirdę visi nubėgo ieškoti, kur galima įsigyti šių miltelių.
Lurida su drauge galėjo toliau ramiai eiti tiesiai į pranašysčių menę. Tik joje Lurida pastebėjo, kad ant jos apsiausto ir plaukuose pilna suodžių.
Valyk, – tarė Luri Broncipinei. Skaityti toliau

Nuotykiai prie ežero

Pavalgęs pusryčius Steve’as pasuko link paežerės, kur dažniausiai leisdavo savo laisvalaikį. Vos pastūmus pagrindinio įėjimo duris jį pasitiko gaivus ir šiltas vėjo gūsis – visiškai priešingas tam tvankiam orui, kuris tūno didžiojoje salėje vasarą, per pusryčius. Steve’as nežinojo, kiek tiksliai valandų, nes jo laikrodis gulėjo miegamajame, tačiau pagal tai, jog ant neaukštos žolės vis dar laikėsi smulki rasa, jis nusprendė, jog dar rytas. Kiek paėjęs jis sustojo. Atsiduso ir laisvąja ranka, kuri nelaikė kuprinės, perbraukė pirštais sau per galvą.
Kur traukiam? Kaip visada prie medžio?..
Tolumoje pastebėjęs visiškai šalia vandens medį vaikinas pasuko link jo. Po kelių minučių jis jau sėdėjo po savo mėgiamiausiu medžiu. Steve‘o akys užkliuvo už kelių braškių, gulinčių ant šlapios žolės. Jis nusišypsojo ir, paėmęs vieną iš jų, sprigtelėjo į ežero vandenį. Pažvelgęs į pirštus, kurie dabar buvo raudoni nuo braškės, Steve’as prisiminė paskutinę naktį, praleistą čia kartu su Monila.
Įdomu kur ji dabar, ir ką veikia? Reiks vėliau susirasti ją..
Jis pasikuitė savo kuprinėje ir, išsitraukęs knygą „Juodosios ir Baltosios magijos kryžminimas“, įniko ją skaityti. Skaityti toliau

Nuotykiai Magijos Ministrės patarėjo kabinete

Kabineto ramybę sudrumstė suūžęs židinys ir Juodasis feniksas, tupėjęs ant sidabrinio stovo kabineto kampe, nepatenkintas sugiedojo. Netrukus iš žalių liepsnų išlipo Steve’as ir Monila.
– Fu, nemėgstu keliauti židiniais… – murmėjo besivalydamas pelenus nuo savo kelnių Steve‘as. – Čia, va, mano kabinetas, – pasakė Monilai, plačiai mostelėdamas ranka už savęs. Šiaip ne taip nusivalęs jis priėjo prie savo Juodojo fenikso vardu Larsas ir jį paglostė.
– Neliūdna buvo be manęs? Imk… – Jis įpylė maisto paukščiui, paėmęs dėžutę nuo knygų lentynos ir tada atsisuko į Monilą.
– Na kaip, gražus?, – patenkintas paklausė, besidairydamas į žalsvas sienas, ant kurių kabėjo dvi tamsiai žalios, pasidabruotos drobės, su Klastūnyno simbolika.

 Atsargiai išlindusi iš židinio Mo nukreipė lazdelę į save:
Valyk.
Vos kerams palietus apsiaustą ir plaukus suodžiai tuoj pat dingo. Kilstelėjusi antakius apėjo kabinetą.
– Taaaip – nutęsė žvalgydamasi. – taigi nori pagyrų? Ne per gerai? – nusijuokė.
Eidama palei stalą perbraukė jį pirštu nuo pradžios iki gavo.
– Ką gi, galiu pagirti, skonį turi, nors kai kas čia labai netinka.
Atsistojusi šalimais vaikino mostelėjo į Klastūnyno simboliką.
– Čia daug labiau tiktų Varno Nago atributika. – šyptelėjusi atsirėmė į stalą. – Gerai jau gerai, kabinetas išties gražus. Galima tik paploti, jei pats jį įrenginėjai.
Pažvelgusi į paukštį suraukė antakius.
– Kaip sugebėjai tokį gauti? Juk jie velnioniškai reti…

Skaityti toliau