Kategorijos archyvas: Mano koledžas

Elison Bruk – Varno Nagas

Koledžas , kuriame mokausi – VARNO NAGAS !!

Pavydėkite kiti, ČIA, yra tikrai nuostabus koledžas, pilnas nuostabių žmogeliukų! Draugiškų, padedančių ir mielų. Na, bet pradėsiu nuo pradžių. 🙂
Kai pasakė, jog būsiu Varno Nago mokinė, aš labai nudžiugau, nes žinojau, jog čia renkasi protingi ir stropūs mokiniai! Žinoma, kaip ir visi, pradžioj jaučiausi vieniša, nepastebėta… Mane ramindavo mėlyna VN bendrojo kambario kambario spalva: sienos, baldai, visa atributika! Ši spalva ramina, padeda susikaupti. Kas vakarą prie židinio sėdėdavo būrelis Varnanagių, kurie šnekučiuodavosi ir šypsodavosi, ruošdavo pamokas ar mokindavosi į priekį. Visi buvo draugiški ir niekada nebūtum girdėjęs iš jų kokio pašaipaus žodžio kitam ‘Varniukui’… Kol būdavau viena, buvo liūdna ir net ta mėlyna spalva neramino… Bet greitai, tam pačiam bendrajame kambary sutikau nuostabias mergaites! Kurias drąsiai vadinu DRAUGĖM, Ashley Ahern ir Helena Gray! Kiekvieną vakarą ar laisvą popietę, šnekėdavom juokdavomės, o dabar ir žaidžiam vienoj komandoj! Patekusi į komandą susipažinau su Monila Laures, ji man labai patiko, taip pat varnanagė, draugiška ir miela. Taip pat susipažinau su daugiau Varniukų, kurie man labai patiko! Nuo to laiko, kai turiu drauges, tas Varno nago kambarys atrodo dar šviesesnis, mėlynesnis, veidai laimingesni ir dar mielesni! Gal kam nors gali atrodyti, kad mes tik moksliukai, bet taip nėra, ir TAS kas taip pasakys, gaus, ko nusipelnė ;D. Čia visi yra vieningi ir draugiški! Toks jau tas mūsų VARNO NAGAS !!!! Tris kart valio Varno nagui! Valio!…Valio!…Valio!…

Steve Black – Klastūnynas

‘ Klastūnynas – šiek tiek kitokia drąsos rūšis “, “ Būnant klastuoliu reiškia, jog tau niekada neteks sakyti atsiprašau“, “ Tu negali mūsų nekęsti – mes juk gražūs.. Bet gali mūsų nekęsti, nes mes visur ir visada išspardom tavo užpakalį !“, “ Velniop taisykles, aš turiu pinigų !“, “ Gudrūs, žiaurūs, klastingi“, “ Klastūnynas – išdrįsk būti galingas !“, “ Tai jog man nerūpi, nereiškia jog aš nesuprantu“ – tai tik kelios frazės, apibūdinančios mūsų koledžą – Klastūnyną ! Tačiau visai tiesai sutalpinti, užtenka ir vienos frazės: “ Nieko asmeniško, mes paprasčiausiai.. Geresni už jus!“ . Taip. Mes geresni. Geresni už pasipūtusius, ir pilnus kvailos drąsos Grifus. ( Drąsūs ir kilnūs? Cha.. o kaip Piteris Trumpulis?). Geresni už Švilpius, kurie moka tik.. Tiksliau nieko nemoka. Geresni netgi už Varnanagius, tuos moksliukus – juk galingiausias visų laikų burtininkas buvo mūsų koledže !
Dauguma mano, jog mes, pasiryžę aukoti viską, dėl savo tikslo. Na… taip ir yra. Jūs neklydot. Bet mes – vieningi. Ar kada nors matėte taip vieningai dirbančius žmones, norint pasiekti tikslą, tarkim, pažeminant grifą? Ne. Mes visada išsisukam iš bet kokios padėties. Juk nepagautas – ne vagis. O norint neįkliūti, reikia turėti įžūlumo, drąsos, bei suktumo, kuo klastūniečiai ir pasižymi, skirtingai nei kiti.
Visi tik ir ūžia, jog klastūnyne vien blogiukai? Tačiau prisiminkim Trimitą. Jis juk buvo gerietis ! Tad Klastūnyne, tu gali rinktis, į kieno pusę stoti, ir tavęs niekas nepasmerks. Tačiau, kaip atrodytų, jeigu Grifas arba Švilpius taptų mirties valgytoju? Nekaip.. Štai jums dar vienas įrodymas, kuo mes pranašesni. Mūsų bendrasis kambarys rūsyje, po ežeru, visada pripildytas žalsvos šviesos. Kas tokio nenorėtų? Be to, ten yra slaptų užkampių, apie kurios žinom tik mes..
Na ir pabaigai paminėsiu, jog mes geriausi. Nors tiesa, tai jau minėjau.. Kokius 10 kartų. Nesipainiokite po kojom ! Juk būti blogiuku taaaip smagu. Beje, ar matėte Hogvartse gražesnių merginų, už Klastuoles? Štai dar vienas jūsų neigiamas atsakymas. Jūs Mums pavydite. Pripažinkite tai.
P.S – Grifai, istorijos su laiminga pabaiga, tėra istorijos, kurios dar nepasibaigė !

Lurida Revendž – Klastūnynas

Prieš kelerius metus atvykau į Hogvartsą. Mažytis nerimas buvo-bijojau, kad galiu patekti į liurbių koledžą. Mano džiaugsmui, tai neįvyko.
Vos Paskirstymo kepurė atsidūrė ant mano galvos, suriko: „KASTŪNYNAS“. Neįsivaizduojate, kaip apsidžiaugiau. Juk išsipildė mano svajonė. Deja, mano koledže ne viskas buvo puiku.
Neilgai trukus susipažinau su antrakurse Broncipine Spait. Tarp mūsų tvyrojo kažkokia įtampa. Galiausiai padariau sunkiausią sprendimą gyvenime – nuėjau pas direktorę Arwen Undomiel ir paprašiau, kad mane perkeltų į kitą koledžą. Tiesa, tėvams to nesakiau, nes tokio smūgio jie nebūtų atlaikę. Dabar esu laiminga, kad direktorė atmetė mano prašymą. Tada taip nesijaučiau. Kokią vieną dieną. Kitą dieną Broncipinė sužinojo apie mano ketinimus ir staiga viskas pasikeitė-tapom geromis draugėmis. Ir Klastūnynas man tapo dar mielesnis koledžas, jei tai įmanoma.
Slinko metai, keitėsi mokiniai, mokytojai, bet mes su Broncipine didvyriškai gynėm savo koledžo vardą, kurį neretai bandė teršti švilpiai, varniai ir grifai. Tiesą sakant, dauguma mūsų prisibijojo visoje mokykloje. Ne kartą teko Uždraustajame miške dviese ar kartu su kitais klastuoliais kankinti Puskraujus ar šiaip nevykėlius. Apie mus net visokiausi gandai sklandė. Deja, tie gandai sugebėjo pasiekti direktorės ausis (vėliau skundikui buvo atkeršyta su kaupu). Buvom laikinai pašalintos iš mokyklos. Tėvai vos nesprogo iš džiaugsmo, o mokykloje mūsų dar labiau ėmė bijoti. Taigi, gyvenimas Hogvartse su klastuoliais nebuvo nuobodus.
Klastūnyne dažnai keitėsi žmonės. Nemažai jų perėjo į Durmštrangą. Galiausiai ir Broncipinė išėjo. Tiesa, nežinau, kur. Likau viena, o tuo metu Klastūnyne buvo padaugėję mulkių. Paskirstymo kepurė prastai atliko savo pareigas. Teko slankioti po pilį vienai. Pripažinsiu, vienai kankint tas atmatas nebuvo labai įdomu ar linksma. Ir tada įvyko „perversmas“-grįžo Broncipinė, o į Klastūnyną buvo paskirtas Hellsingas Ira. Klastūnyne vėl tapo smagu. Kankinimai paįvairino kasdienybę. Tačiau ne viskas, kas tobula, tęsiasi amžinai. Tiek Broncipinė, tiek Hellsingas paliko Hogvartsą.
Vieną dieną vaikščiojau po pamokų ir susitikau Monilą Laures. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad tarp varnių gali pasitaikyt ir normalus žmogus. Atrodo, Paskirstymo kepurė eilinį kartą susimovė. Sunku patikėti, bet susidraugavau su Monila. Tiesa, Klastūnyne garsiai to neskelbiau.
Hogvartse nutiko ir vienas įvykis, pakeitęs mano gyvenimą. Tiksliau, nutraukęs jį. Mane nužudė Uždraustajame miške. Bijojau numirt neatkeršijusi, todėl atgimiau šmėklos pavidalu. Tapau Klastūnyno požemių šmėkla. Direktorė žinojo, kokia aš atsidavusi savo koledžui ir paskyrė mane Klastūnyno vadove.
Klastūnynas atgimė. Vėl galime didžiuotis savo didybe ir galia. Grįžo Broncipinė, o ir Paskirstymo kepurė ėmė gerai atlikinėti pareigas. Viskas stojo į savas vietas. Klastūnynas klesti, kaip ir seniau. Dabar Klastūnynas vėl geriausias, šauniausias koledžas. Kiti gali net nebandyti su mumis lygintis.

Ema Londier – Klastūnynas

Šie vaikinai ir merginos varo visada gerai ju koledžas KLASTŪNYNAS – juodosios magijos namai
Kai atvykau į Hogvartsą, kai paskirstymo kepurė ant visos salės užrėkė „KLASTŪNYNAS!!!“, nesitikėjau kad bus taip šaunu. Mokiausi, mokausi, mokysiuosi tik Klastūnyne, niekur kitur. Čia mano namai, čia pilna nuostabių žmonių ir šmėklų: Marie, Justasas, Stevas, Lure, Sayuri, Lurida, Broncipinė ir daugelis kitų.
Kiekvieną kartą atėjęs į bendrąjį kambarį požemiuose, gali rasti šauniąsias šmėklas – Broncipinę ir Luridą. Žaliame kambaryje jos puikiai leidžia laiką. Kai ateina dar žmonių, visi ima kalbėtis, visi bendrauja, linksminasi ir tiesiog veikia ką nori.
Klastuoliai yra vieningi. Kol kiti koledžai ant jų „stumia“, jie visada laikosi kartu. Tai tik įrodo jų(mūsų) šaunumą ir mokėjimą nugalėti kitus.

Emilija Igrens – Grifų Gūžta

Kažkur didingoje pilyje yra vienas įdomus paveikslas, patraukiantis akį savo paprastumu, bet tuo pačiu intriguojantis modernumu bei idėja, už kurio – Grifų Gūžtos koledžo mokinių antrieji namai. Čia gali jaustis saugus ir ramus, nes net ir jei už tavęs stovėtų Psichas ar pats baisiausias tavo priešas, tikrai bus tokių, kurie tave apgins, nors ir nelaimės kovoje. Gi ne veltui mūsų charakterio simboliai – drąsa ir draugiškumas. O draugų susirasti čia, Grifų Gūžtoje, gali tikrai labai daug. Tiesiog prieik, pasisveikink, nusišypsok ir jūs kartu smagiai praleisit laiką. Galų gale, tapsit neišskiriamais draugais, nes čia visi kaip vienas.
Reikia nepamiršti mūsų gūžtos interjero. Čia beveik visi krėslai raudoni. Sienos iškaltos tamsiomis lentomis, priešais židinį stalas, prie kurio ir vakarą ir rytą labai jauku. Čia taip pat yra didžiulis langas, pro kurį matosi kone visas pasaulis. Taip ir norisi kartais stovėt ir žiūrėt, mėgautis šiuo nuostabiu vaizdu, netgi tada, kai už lango pilkas dangus, lietus pliaupia. Net tada dauguma grifų gali atrasti grožį paprastoje pelkės balutėje.
Dauguma mokinių mėgsta susirinkti vakarais prie židinio, aptarti dienos įvykius, apšnekėti kelis nedraugiškus mokytojus ar mokinius. Ar tiesiog pasidžiaugti gyvenimu. O kai tau liūdna ir susirangęs ant fotelio žiūri į tuštumą, prie tavęs prieina tavo draugas, tvirtai apkabina, ir tavo liūdnos nuotaikos kaip nebūta, pasaulį, kurį supo liūdesys, užlieja šiluma ir šviesūs prisiminimai. Vakarykštė diena niekad nesugrįš, o rytojus niekad neateis, todėl mes gyvename dabartimi.
Čia taip šilta ir gera. Ir tai ne namas, tai mūsų, grifų, namai.