Kategorijos archyvas: Kaip aš skaičiau „Hario Poterio“ knygas

Jezus Pievavaikis

Pirmąją Hario Poterio knygą perskaičiau, kai ją man davė sesuo. Knyga mane labai sudomino, bet kadangi buvau mažas, nespėjau jos visos perskaityti. Kai grįždavau iš mokyklos, knygą skaičiau iki išnaktų. Aš pamilau Harį Poterį. Vėliau atsirado antra, trečia ir ketvirta knygos… Skaitydamas jas atsidurdavau visai kitome pasaulyje. Aš tarsi pats išgyvendavau tai, ką išgyvena Haris, Ronis, Hermiona. Skaitydamas suspėjau nekęsti Voldemorto, Sneipo, Smirdžių šeimynėlės ir daugelio kitų herojų, kaip Karamelė. Knygos apie Harį Poterį mane jaudindavo. Kai atsirado penktoji knyga, aš ją perskaitęs pamaniau, kad ji nėra tokia įdomi, kaip visos kitos. Įvykiai tik pagreitėjo. Šeštoji knyga: mirus Dumbldorui labai verkiau. Negalėjau patikėti, kad mirė vienas šviesiausių knygos herojų. Bet pagaliau perskaitęs septintąją dalį apsidžiaugiau, kad Haris sumedžiojo ir nukovė Voldemortą. Apsidžiaugiau, kad Haris atkeršijo už Fredžio, Tonks, Lubino ir daugelio kitų mirtį, bet kartu nuliūdau. Nuliūdau, nes suvokiau, kad daugiau nebeskaitysiu apie Poterį knygų ir nebesižavėsiu jo žygdarbiais ir drąsa. Nebetęsiu kelionės, kurią pradėjau prieš septynerius metus. Dabar kiekvieną knygą perskaičiau po dešimt kartų. Dabar supratau- man liko viltis. Man liko šis forumas ir dar nepasirodę filmai…

Monila Laures

Net nebeatsimenu, kaip man kilo noras paskaityti Harį pirmą kartą. Tiesiog atsimenu, kad buvau gal 11 m. ir buvo prasidėjęs pats Hario „bumas“. Nelabai mėgau skaityti, bet tiesiog smalsumo vedima pasakiau mamai, kad noriu tos knygos. Prieš pat mano gimtadienį, kai buvo labai daug sniego, mama pasakė, kad eisime tos knygos pirkti, bet tai bus mano gimtadienio dovana (taip visada ji sako, prieš pirkdama ką nors man artėjant gimtadieniui, bet niekada tai nebūna dovana), nuėjome tuomet į knygyną, o tebuvo trys knygos „HP ir Paslapčių kambarys“, nors susinervinau ir visai sakiau, kad nenoriu kol nebus pirmosios. Bet pažadėjo nupirkti pirmą dalį, kai tik atveš. Na nusipirkau ir pradėjau skaityti… Skaičiau gal kokią savaitę, jeigu ne ilgiau, nes buvo labai neįdomu skaityti, nubuvo paveiksliukų, ir nelabai patiko ta vieta, kur Haris su Roniu skrido į Hogvartsą. Kai nuėjome ieškoti pirmos dalies (nes griežtai pasakiau, jog jei perskaičiau antrą dalį, reikia ir pirmos), jau buvo ir trečia knyga, tai jas abi nusipirkau vienu kartu ir parskaičiau per porą dienų. Vėliau labai laukiau Ugnies Taurės, buvau net pradėjusi informaciją visokią apie Harį rinkti ir gerą savaitę iki ketvirtosios dalies išleidimo į knygyną vaikščiojau beveik kasdien, net ten dirbusios moterys mane pamačiusios iškart pasakydavo ar yra knyga ar dar ne. Tiksliau visada atsakymas būdavo ne… Atsimenu, kad Ugnies Taurę atvežė diena anksčiau negu turėjo, tai dar nespėjo gerai išpakuoti knygų, o jau stovėjau prie kasos laikydama savąją. Skaičiau ją gal 2-3 dienas, nes pakankamai stora buvo… O kai atvežė penktąją… Eilutė mūsų net laukė, bet pirma pagriebiau ir nusipirkau… Kaip buvo tada smagu tą knygą skaityti… Tiesiog pasaka… Kitą vakarą jau buvau pabaigusi ją… Taip buvo gaila tada Sirijaus, net verkiau… Šeštoji kaip ir nebuvo išskirtina. Sužinojau dieną prieš, kad išleis, ir nuėjusi nusipirkau… Kaip būdavo smagu, kai mama naktį ateidavo ir sakydavo „Nagi dėk tą Harį į šoną, jis niekur nedings“. Būdavo, kad uždrausdavo jį skaityti, nes namų darbai nepadaryti, ar kambariai nesutvarkyti, bet niekada neklausydavau. Haris Poteris, knygos buvo visas mano gyvenimas… Ką čia buvo, tebėra. Skaitydavau visas knygas iš eilės prieš atsirandant naujai… Manydavau, kad pamiršiu tai, kas nutiko ankstesnėse dalyse, bet skaitydama visas turimas dalis trečią ar ketvirtą kartą supratau, kad nieko neįmanoma pamiršti apie Harį Poterį ir jo draugus… Nors viską galėčiau išberti net vidury sapno pakelta, vis tiek jas skaitau ir skaitau iš naujo… Nuo Rowling knygų prasidėjo visa mano knygų manija. Manau, kad net mano vaikai skaitys Harį Poterį su didžiausiu malonumu ir pasimėgavimu, kokį man kelia šios knygos.

Misao Yakamenno

Na, mano istorija truputį keistoka. Mano pirma šios serijos perskaityta knyga buvo „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“. Daug kas girdavo šias knygas, tačiau aš… Kaip aš galiu skaityt knygas, kurias skaito visi? Oi ne…. Nuo mažens esu užsispyrusi. Man atrodė kvaila, kad kažkokioj pily, kažkokie kvailiai mosikuoja burtų lasdelėm. (Kai pagalvoji, ir dabar kvaila). Tačiau galima pasakyt, kad skaityt Hario Poterio knygas man liepė likimas. O buvo taip: vasarom pas savo močiutę atvažiuodavo tokia Monika. Aš su ja labai gerai sutariau, tačiau tą vasarą buvo kažkas kitaip. Ji buvo ketveriais metais už mane vyresnė, ir mes nebesutarėme: ji Ignalinoje susirado vyresnių draugių. Monika man atidavė savo vaikystės knygas, mat pati buvo jau didelė ir jai jos tik užėmė vietą. Na, tą vasarą man buvo užėjusi skaitymo manija, taigi jas su malonumu paėmiau. Tarp jų buvo trečia dalis. Visas knygas perskaičiau tačiau jos – ne. Žinojau, kad mano pati pačiausia draugė (Daniela WithWings) skaito tas knygas, taigi jos paklausiau, ar tikrai ta knyga tokia tobula. Ji garantavo, kad tikrai patiks. Na gerai, kodėl nepabandžius? Skaičiau, lyg ir buvo įdomu, tačiau ties aštuntu skyrium man nusibodo. Dariau dviejų savaičių pertrauką. Su Ievos įkalbinėjimais baigiau knygą, ir žinot ką? Man patiko! Tada iš draugės pasiemiau antrą knygą. Nuo šios negalėjau pasitraukt. Nuo ketvirtos ir penktos taip pat. Skaitydavau vonioj, tualete (kol kas nors išvarydavo), po antklode, balkone… Tačiau vėl teko daryt pertrauką. Draugė šeštos knygos neturėjo, man tikrai nepirko. Taigi laukau pusę metų, kol pagaliau radau šitą storulę bibliotekoje. O pirmą knygą perskaičiau tik šią vararą – na, ji nebuvo tokia idomi, kaip kitos, todėl neverta nervintis. Su nekantrumu laukiu septintos dalies. Ir jau išsikovojau tėvų pažadą, kad nupirks man lietuvišką knygą (su anglų kalba suprsčiau tik esmę arba net ir jos neįžvelgčiau). Dabar jau niekur dinks – pirks kaip geri!

Mary Elizabeth Shadow

Apie pirmąsias knygas prisimenu nedaug. Žinau tik tiek, kad dėlto, kad aš dabar esu čia, ir dalijuosi su jumis nuomonėmis apie Harį Poterį yra mano tėčio nuopelnas. Buvo vasara. Haris Poteris ir Išminties akmuo buvo vasaros “namų darbas”. Buvau 10 ar 11 metų, taigi noro skaityti tikrai nebuvo daug. Tačiau kaip ir minėjau, tai buvo “namų darbas” paskirtas tėvų, kad bent kiek nueičiau nuo televizoriaus ar kompiuterio. Na, tiesą sakant jiems neišdegė. Neperskaičiau aš tos knygos. Tačiau tėtis nenuleido rankų. Jis nupirko visas Hario Poterio knygas, kurios tik buvo tuo metu išleistos, ir pats jas perskaitė. Kas jau kas, bet to aš negalėjau pakęsti. Mes su tėčiu – abu žuvys (zod. ženklas), kitaip pasakius, – amžini konkurentai Wink Ėmiausi darbo. Knygas tiesiog “rijau”. Galiausiai mes susilyginom. Perskaičiau viską, kas tuo metu buvo išleista. Praėjo kažkiek laiko, o aš vis dar lenktyniavau su tėčiu, kas greičiau perskaitys naujai atsiradusią knygą. Kova būdavo žiauri. Vos nueidavau į virtuvę, ar į kitą vietą, knygą palikdavau ant stalo, o tėtis ją pagrobdavo. Tada ėmiausi suktybių. Prieš išeidama, ant stalo palikdavau senesnę HP knygą, taigi keletą kartų man pavyko į savo kambarį grįžti be muštynių. Taigi toks buvo mano skaitymas. Skaitymas su baime, kad kažkas gali naktį paslapčia įsėlinti į kambarį ir atimti knygą, tačiau vakarais aš įlipdavau į tėčio lovą, ir jis skaitydavo garsiai. Abiems.

Marqrit Bleck

Pirmą kartą Harį Poterį pastebėjau, kai kino teatre sėdint reklamavo Pirmąją HP dalį. Mane jau seniai traukė kinas ir ten vaikščiojau nuo mažų dienų, tad nusprendžiau pasiimti ir perskaityti tą knygą, juk tais metais jau buvo prasidėjusi „Poterio manija“. Taigi nužingsniavau į biblioteką ir nuo lentynos pastvėriau „Haris Poteris ir išminties akmuo“. Grįžusi namo, atsiverčiau knygą, tačiau, perskaičiusi du skyrius, ją padėjau į šoną. Ji man pasirodė nuobodi, tačiau kai pamačiau 1 Hario Poterio filmų serijos dalį, nusprendžiau tą knygą vėl paimti į rankas: tvirtai pasiryžau ją perskaityti. Tą kartą man knyga pasirodė baisiai įdomi. Skaičiau dieną naktį ir po kokių 4-5 dienų ją tiesiog „surijau“. Nuėjusi į kino teatrą ir pažiūrėjusi filmą supratau, kad čia dar ne pabaiga. Taigi nuėjau į biblioteką ir pasiėmiau 2-ąją dalį. Ji man pasirodė taip pat labai įdomi ir aš perskaičiau 3 bei 4 knygas.Penktos paimti į rankas nedrįsau. Nusprendžiau palūkėti.
Pažiūrėjusi dar ir 2, 3, 4 filmus pagalvojau, kad pats metas perskaityti 5-ąją. Ją atsiverčiau žiemą, bet ji man pasirodė tokia nuobodi, kad neperskaičiusi nė pusės, atidaviau ją atgal draugei, kuri man ją paskolino.
Prasidėjus šiai vasarai ir sėdint kino salėje, pamačiau 5-ojo filmo reklamą. Kūnas pašiurpo žiūrint į aktorių, vaidinantį Harį Poterį. Jis atrodė taip įtikinamai… Pasiryžau perskaityti ir 5-ąją dalį. Kad ir kokia ji man būtų neįdomi, bet paimsiu ir perskaitysiu. Kad ir per prievartą. Užsispyriau ir pasiėmiau knygą iš bibliotekos. Ta knyga mane pakerėjo. Ją perskaičiau 2 kartus per vieną savaitę. Pamenu, kad, kai Belatriks nužudė Sirijų, apsiverkiau… Pažiūrėjusi 5 filmą šiek tiek nusivyliau ir nusprendžiau, kad reikia perskaityti ir 6 Hario Poterio knygą. Kaip įžangą – perskaičiau 5-ąją knygą. Tada ėmiausi šeštosios. Ją skaičiau drebančiom rankom.Ypač paskutiniuosius skyrius. Kai mirė Dumbldoras, irgi apsiverkiau.Pamenu, kaip mano žandais riedėjo ašaros, knygos puslapiai sumirko nuo ašarų, o aš atsisėdusi naktį ant savo lovos paisišviesdama telefonu skaičiau knygą. Perskaičiusi atsiguliau ir užsimerkiau, tačiau užmigti negalėjau. Galva buvo pilna minčių. Tada apsiverčiau ir vėl pastvėriau knygą. Atsiverčiau paskutiniuosius skyrius ir dar kartą juos perskaičiau. Tada supykusi nusviedžiau knygą į kitą kambario pusę ir likusią nakties dalį tiesiog gulėjau lovoje.
Dabar viskas pasikeitę. Ankščiau aš gyvenau tarsi tame pasaulyje. Dabar gyvenu šiame. Tačiau neišsižadu ir Joanos Rowling sukurto magiško pasaulio. Prisidedu prie 7 Hario Poterio dalies vertimų ir taip jaučiuosi tarsi 7 knygos ir to magiško pasaulio dalimi.