Kategorijos archyvas: Kaip aš skaičiau „Hario Poterio“ knygas

Ursula McGalle

Kai tik pasirodė pirmoji HP dalis mano viena draugė perskaitė ją ir ėmė labai girti, kokia tai gera knyga. Aš ją paėmiau į rankas, pavarčiau ir tik pasakiau: “Nu nu… Neturi ką daugiau veikti?”. Tada jos visa šeima pasinešė ant tos knygos. Pasirodė antra dalis. Mano draugė ją skaitė kaip maniakė. Vėliau mano brolis išvažiavo gyventi į užsienį. Ten visi jo draugai skaitė HP. Jis irgi užsivežė. Pastoviai susitikus kliedėdavo apie HP (nors šiaip paskutinių knygų taip ir neperskaitė). Na tada ir man panūdo pasižiūrėti, kas čia per daiktas tas HP. Vertinau gana skeptiškai. Bet kai jau paėmiau tas pirmąsias dalis, tai perskaičiau staigiai. Pabaigiau ir vėl iš naujo skaičiau.
Žodžiu užkabino. Tada laukdavau pasirodant naujos dalies. Paskutiniąją net užsisakiau, kad nereiktų po to ieškoti.

Dovile Rozumov

Visuomet mėgau knygas, tad paėmusi pirmąją HP knygą neišsigandau, kad pradžia man pasirodė itin neįdomi. Vis dėlto ją pabaigus apėmė lyg manija – gauti tęsinį šio dalies ir kitos dalies ir taip toliau. Kai į rankas atsitiktinai gavau antrąją dalį apie HP ją perskaičiau per vieną dieną. Tiesą sakant, antrą, trečią bei ketvirtą dalis perskaičiau per penkerias dienas. Kai pasirodė penktoji knyga jau skrajojau padebesiais ir buvau išsiugdžiusi bjaurią savybę – skaityti naktimis. Mama nuolat ateidavo ir atimdavo knygą. Mat ne tik aš šeimoje skaičiau HP, bet ir mano mama bei mano vyresnioji sesuo. HP jau tuomet buvo sužavėjęs mano šeimą. Šeštoji knyga pasirodė neįtikėtinai įdomi, juk joje buvo atskleistos pagrindinės Tamsos Valdovo paslaptys, o ir pats Voldemrotas tuomet man kėlė susižavėjimą. Šią knygą skaitydama žavėjausi Draku paskutinėse knygos scenose ir braukiau nuoširdžias ašaras, kai žuvo Dumbldoras. Galiu teigti, kad šeimoje vyko karas dėl to, kas pirmesnis skaitys knygą. Žinoma, pirmenybę gaudavau aš. Neįmanoma įsivaizduoti, kaip nudžiugau, kai tėvų rankose išvydau paskutiniąją knygą. Iškarto rašiau draugams, kurie tiesiog alpo iš pavydo. Vis dėl to, pirmoji diena buvo labai nenusisekusi, nes spėjau perskaityti gal vos pusšimtį puslapių ir visame miestelyje dingo elektra. Sėdėjau ir keikiausi, tačiau kokią dešimtį puslapių dar perskaičiau pasišviesdama telefonu. Sekantys pora vakarų buvo nuostabūs, nes per juos sužinojau visas paslaptis, kurių paaiškinimo taip laukiau. Vis dėlto labai liūdėjau kai žuvo vienas dvynių, Tonks ir Lubinas. Taip pat šioje knygoje džiaugiausi Narcisos meile sūnui. Tačiau kai pabaigiau visas knygas apėmė toks liūdesys, nes supratau, kad jau viskas baigėsi, niekada nebebus to begalinio knygos laukimo, niekada nebekeliausiu su visais herojais jų nuotykių vingiais. Maniau, kad taip buvo tik man, tačiau klydau. Mano mama, sesuo vaikščiojo liūdnos gal savaitę, o draugas, kuriam buvau davusi knygą perskaitė ją vos per porą dienų ir skaitė jas iki ryto nors dar reikėjo eiti į mokyklą. Kiek žinau jis visiem pasakojo įvykius, paslaptis iš šios knygos, tačiau niekas jo nesuprato. Kai mes susitikome abu sėdėjome su giliu apmaudu širdyse, kad daugiau nebeteks patirti šio smagaus jaudulio skaitant knygas apie jaunąjį burtininką.

Dora Tonks

Doros Tonks istorija
“Kaip aš skaičiau HP knygas”Mėgdavau skaityti, o ypač fantastines, kupinas veiksmo ir nuotykių knygas. Skaičiau ir domėjausi įvairių įvairiausiomis knygomis, tačiau apie Harį Poterį nedaug ką žinojau…
Viskas prasidėjo nuo to, kai dar prieš kokius 4 metus per Šv. Kalėdas po eglute radau knygą. Tai buvo pirmoji Hario Poterio knyga “Haris Poteris ir išminties akmuo”. Labai greitai perskaičiau šią knygą ir ji man be galo patiko. Susižavėjau veikėjais ir pačia mintimi apie Hogvartsą, bei magišką pasaulį. Kovojau prieš blogį kartu su mažaisiais herojais. Vienu žodžiu, be galo įsijaučiau į šią knygą ir supratau, jog seniai skaičiau kažką dar tokio šaunaus.
Po kurio laiko knygynuose pastebėjau antrąją dalį “Haris Poteris ir paslapčių kambarys” ir beabejo nusipirkau. Kadangi man labai patiko pirmoji dalis, skaitydama laukiau kažko įpatinko ir… Sulaukiau! Mane tikrai sužavėjo ta nuostabi J.K. Rowling fantazija. Ji tikrai labai lakios vaizduotės. Ne kiekvienam į galvą gali ateiti tiek nuostabių minčių. Na, kad ir apie basiliską tūnanti požemiuose, apie feniksą kuris išgydo žaisdas savo ašaromis ir net apie dienoraštį kurį Haris perveria basilisko iltimi. Tikrai labai įdomu buvo skaityti.
Dar vėliau nusipirkau ir trečiąją dalį “Haris Poteris ir azkabano kalinys”. Tai tikrai labai šauni knyga. Ją galima skaityti iš naujo ir naujo. Matyt autorei parašiusiai pirmą dalį rašyti kitas dalis buvo daug lengviau. Man trečioje dalyje labai patiko tai, jog atsirado kažkas ko Haris labai ilgai laukė, vienintelis, nors ir netikras giminaitis – krikštatėvis. Haris labai jį mylėjo ir buvo tikrai be galo gražu. Man taip pat kiekvienoje dalyje labai patiko įvairios pamokos kurios vyko Hogvartse. Per jas buvo galima pasijuokti iš linksmų situacijų.
Ketvirtoji dalis mane sužavėjo labiausiai ir visų prieš tai skaitytų. Galbūt dėl to, kad vyko turnyras ir, kad į Hogvatsą atvyko daugybė mokinių iš kitų mokyklų. Ketvirtoji dalis tikrai buvo pilniausia nuotykių ir įvairių situacijų.
Penktoji HP dalis “Haris Poteris ir fenikso brolija” man taip pat labai patiko. Joje buvo rašoma apie tai, kaip įsikūrė toji brolija ir kaip ji veikė. Buvo tikrai įdomu… Tačiau nors ir pati storiausia, man ne pati įdomiausia ir visų.
Šeštoji dalis “Haris Poteris ir netikras princas” tikrai smagiai skaitėsi. Nors ir pati pradžia buvo gana neįdomi, tačiau vėliau mane labai pritraukė prie knygos. Ilgai apsikabinusi knygą skaitydavau nuo ryto iki vakaro. Man patiko dar ir tai, jog Rowling sugebėjo beveik visoje knygoje palikti tokią kaip ir paslaptį ir sugebėjo ilgai neatskleisti kas yra tas netikras prinas. Na, o kai žuvo Dumbldoras, man jo buvo labai gaila. Be galo…
Septintoji dalis “Haris Poteris ir mirties relikvijos” mane labai sužavėjo. Juk atsiskleidė daugybė paslapčių kurios nedavė mums ramybės iki tol. Tikrai buvo labai įdomu skaityti. O man asmeniškai įdomiausia ta vieta kur rašo apie įvykius “Po 19 metų”…

Hario Poterio knygos manau sužavėjo ne tik mane, bet ir kitus. Juk jos pilnos nuotykių ir fantastikos…

 

Pensė Parkinson

Vieną kartą po pamokų patraukiau į savo mėgstamą nedidelę bibliotekėlę. Ten pradėjau ieškoti knygų, kurių dar nesu perskaičiusi. Ir bebraukdama pirštu per vieną iš lentynų pamačiau vieną vidutinio storumo Hario Poterio pirmają knygą. Aš ją paėmiau į savo rankas. Atverčiau pirmą skyrių. Jis buvo gan nuobodokas, bet perskaičiau ir kitą. Po to dar kitą. Tada aš supratau, kad aš ją turiu pasiimti, nes ši Hario Poterio pirmoji knyga tiesiog mane pakerėjo. Parėjusi namo iškart kibau skaityti knygą. Aš jos niekaip nepaleidau iš rankų. Ji mane tiesiog užhipnotizavo. Neradusi antros dalies, tiesiog įsiutau, bet nusprendžiau paimti trečiają. Trečioji knyga buvo dar įdomesnė. Taip ir perskaičiau visas Hario Poterio knygas išskyrus antrają dalį. Praėjo trys metai ir aš pradėjau lankyti kitą mokyklą, kur buvo kita biblioteka. Ir toje bibliotekoje pamačiau vėl pirmają dalį. Aš ją nedvejodama paiemiau ir vėl perskaičiau. Kitą kartą, kai užsukau atiduoti knygos, pamačiau antrają Hario Poterio knygą. Ją paėmiau nedvejodama. Kai šią knygą perskaičiau, nusprendžiau visas knygas paskaityti iš naujo. Bet kada sutikčiau vėl perskaityti Hario Poterio knygas.

Fiona Julie Christie

Niekada labai nemėgau skaityti. Nuo pat mažens, dar prieš pradedant lankyti mokyklą, man labiau patiko pasakos. Nežinau, gal todėl, kad dar buvau maža, o gal dėl to, kad jau tada mane traukė pasakojimai apie slibinus, raganas ir burtininkus. Labiausiai mėgau pasaką apie princesę ir varlę, kuri pabučiuota pavirsdavo į princą. Dar ir dabar prisimenu tą piešinį vienoje pasakų knygoje per visą puslapį, kuriame buvo nupieštas geltonplaukis princas. O Hario Poterio knygas ėmiau skaityti išties netikėtai. Turbūt labiausiai mane pakerėjo Rowling sugebėjimas atrasti tą pasaulį, kuris yra mūsų kasdieniame gyvenime visai šalia mūsų, bet mes jo nepastebime.
Kai pirmoji Hario Poterio knyga “Haris Poteris ir Išminties akmuo” atsirado mano namuose, man buvo dešimt metų. Velykų proga mano vyresnysis brolis dovanų iš Velykų bobutės gavo pirmąją knygą ir per savaitines Velykų atostogas perskaitė ją visą. Dažnai man cituodavo juokingas ir šiaip įsimintinas knygos ištraukas, tokias kaip istorija, kad Hagridas, dirbdamas Hogvartso miško sargu naktį bando užsiimti magija, bet tik padega savo lovą; kaip daugelis svajoja įspirti ūkvedžio katei poniai Noris; kaip Kvirlis bijo visų dalykų, tiesiog absoliučiai visų; ir, žinoma, kaip Haris dar kartą nugali Tamsos Valdovą. Tuomet tos ištraukos nedarė tokio didelio įpūdžio, tada dar nekėlė tokių prisiminimų ir jausmų kaip dabar. Dažnai pagalvodavau, “kaip tas mano brolis gali mėgti tokią knygą? Ir kas jau čia stebuklingo..? Esu skaičiusi ir įdomesnę, tikrai.”
Dabar gerai neprisimenu visų smulkmenų, kaip vieną kartą pirmoji Hario Poterio knyga vis dėl to pateko į mano rankas ir kaip ėmiau jį skaityti. Tada mano mažam protui (mažam visomis prasmėmis) da nelabai buvo suvokiami kai kurie dalykai, aprašyti knygoje. Pamenu, kad nepabaigiau jos skaityti, bet esmę kažkaip žinojau. Gal brolis buvo viską papasakojęs, gal pati išsamprotavau (cha!) pabaigą. Tada net kvidičas atrodė kažkoks nesuprantamas ir panašus tik į berniukų reikalus. Gal aš net nenorėjau suprasti to žaidimo esmės, nes, kiek prisimenu, kai kino teatruose pasirodė antrosios knygos filmas “Haris Poteris ir Pasapčių kambarys” sceną apie kvidičą buvau pamiršusi vos išėjusi iš kino salės. O tuomet antrosios knygos buvau perkaičiusi kelis skyrius. Bet net pamačiusi filmą nieko dorai neprisiminiau. Ir kažkodėl knygos nebeskaičiau. Turbūt maniau, kad pažiūrėjus filmą viską žinau, bet kuomet brolis surengė man mažytę “apklausėlę” apie antrąją knygą, visiškai apsižioplinau.
Praėjo kiek laiko, mama jau buvo nupirkusi trečiąją ir ketvirtąją knygas ir su broliu jau buvo perskaitę visas keturias. Tuo laikotrarpiu Haris Poteris manęs kažkodėl nebežavėjo. Įsivaizdavau, kad yra tikrai smagesnių ir įdomesnių knygų už fantastinę pasaką. Kai vieną tokią (kaip įsivaizdavau) perskaičiau, Haris Poteris visai nublanko. Mano vyresnysis brolis negalėjo patikėti, kad kažkokia knygiūkštė gali būti įdomesnė už HP. Vadindavo mane žiopla, nesubrendusia ir aš, žinoma norėdama įrodyti, jog yra kitaip, paėmiau į rankas trečiąją sagos knygą “Haris Poteris ir Azkabano kalinys”. Vos pradėjus skaityti, knyga tapo iškart įdomi. Dar ir dabar ji yra viena iš mano mėgstamiausių. Na, o knygos pabaiga… prisimenu, kad tą dieną, kai perskaičiau ją, buvo Velykos, ir važiavome pas močiutę tradicinės Velykų vakarienės. Visi man prie stalo priekaištavo, nes pati pirma viską stačiais kąsniais prarijusi, griebiau trečiąją knygą ir toliau gilinausi į knygos pabaigą.Visi stebėjosi, nes šiaip aš dažniausiai prie stalo daugiausia kalbu ir visus, liaudiškai tariant, užknisu. Pasirodo, jau tada Haris Poteris man nebebuvo tik “paprasta knygiūkštė”.
Su ketvirtąja knyga ištiko toks pat likimas, kaip ir su antra. Kino teatre vėl pasirodė ketvirtosios knygos filmas. Aš, žinoma, jį pažiūrėjau ir knygos iki galo nebepabaigiau. Nors jau tada knygos pabaiga kėlė šiokį tokį šleikštulį. Belaukdama pasirodant penktosios knygos, nutariau, kad reikia visas perskaityti iš naujo. Tiesiog kad prisiminčiau visus svarbiausius faktus, nes daug ką jau buvau primiršusi. Tačiau pasirodžius taip lauktai penktąjai knygai jos neperskaičiau. Kaip visada, mama su broliu pirmieji puolė prie knygos. “Tikri maniakai”, manydavau aš, bet tuomet jų toks skaitymas buvo niekas, palyginant su mano dabartiniu. Bet aš prie jų neprisidėjau ir nesivaržiau, kuris greitesnis perskaitys. Praėjo keli mėnesiai, kai ilgais ilgais vasaros vakarais su broliu neturėdavome ką veikti. Kartą jis nusprendė, kad ims ir perskaitys dar kartą visas HP knygas. Kadangi nenorėjau viena likti be veiklos, nusprendžiau prisidėti. Jis pradėjo nuo pirmosios, o aš nuo penktosios. Tuomet jau turėjome šešias, tiek tuomet jų ir tebuvo, nes žiemą brolis per gimtadienį gavo dar vieną knygą. Jau visas jas jis buvo skaitęs mažiausiai du kartus.Prisimenu, kaip knygos pabaigoje vos sulaikiau ašaras, tad teko bėgti į mažojo brolio kambarį, kol jis miegojo ir tyliai kūkčioti bei braukti ašaras jo maža antklodėle. Jei nebūčiau pabėgusi, brolis būtų mane stačiai išjuokęs, tuomet jis dar buvo toks idiotas, dievaži, tikras nesubrendėlis.Dabar knygos pabaiga tiek ašarų nebesukelia, nes yra jau šitiek kartų nuskaityta, kad žinoma atmintinai. Baigusi penktąją, ėmiausi šeštosios – “Haris poteris ir Netikras princas”. Per Dumbldoro laidotuves kūkčiojau ne prasčiau kaip penktosios pabaigoje. Iš tiesų šeštoji knyga man paliko neišdildomą puikų Rowling humoro jausmą, kurio ji tiek daug kažkaip kitse knygose neparodė.
Kuomet perskaičiau visas šešias ir laukiau pasirodant Lietuvoje sepintosios knygos, prasidėjo tikra HP manija. Visą likusią vasarą tik skaičiau penktąją ir šeštąją dalis. Taip supykdavau, kaip mama liepdavo trumpam prižiūrėti mažąjį brolį, kad kartą net neblogai apsirėkavome. Dažnai prieš eidama miegoti prisimindavau HP knygų ištraukas ir mintyse jos mano skambėdavo automatiškai.
Kai prasidėjo mokslo metai, Haris Poteris liko šiek tiek primirštas ir nebe toks svarbus. Artėjant Kalėdoms galvodavau, kaip galėdavau beveik nieko neveikti, tik skaityti HP. Tačiau pirmąją kovo mėnesio dieną, po visų švenčių ir prieš kitas kelias šventes viskas paskeitė. Iš knygyno parsivežiau septintąją knygą ir ją perskaičiau per savaitgalį – šeštadienį ir sekmadienį. Pasatarojo pusę dvyliktos nakties baigiau ir nuėjusi miegoti dar ilgai galvojau apie Epilogą.
Taigi, praėjus mėnesiui nuo septintosios knygos pasirodymo, HP manija vėl blėsta. Atsirado daugiau reikalų namuose, susiradau daugiau draugų ir ėmiau leisti su jais beveik visą laisvą laiką – visgi pavasaris. Bet, manau, kažkada vėl ateis toks laikas, kai su HP visiška pabaiga susitaikyti taps sunku ir graudu. Tuomet vėl norėsis skaityti visas iš eilės kiekvieną dieną, ir tikėtis širdies gilumoje, kad neįmanoma gali tapi įmanoma. Ir kaip kartą Dumbldoras yra pasakęs – jeigu viskas ir vyksta tavo galvoje, kas tau sakė, kad dėl to turi būti netikra?