Kategorijos archyvas: Hogiečių kasdienybė

Giminės medalionas

Vėlų vakarą LiLy ramiai žengė požemiais. Kuo toliau einant, tuo labiau tamsėjo ir darėsi baugiau. LiL pirmą kartą vaikščiojo šiais požemiais, bet žinojo juos idealiai.

Čia pasukti, čia peržengti, čia pereiti, eidama vis kartojo mintyse kelio vingius, kol galiausiai priėjo reikiamą vietą. Atsirėmė į sieną ir apsidairė.

Tamsu, nieko nesimato.
Lumos!
Lazdelės gale užsidegė šviesa ir dabar gerai apsišvietė sienos, apkabinėtos voratinkliais. Priėjusi LiLy paėmė vieną vorą į ranką ir šyptelėjo. Paskui paleido atgal į voratinklį ir vėl atsirėmė į sieną. Iki sutarto laiko dar buvo likę dešimt minučių, tad mergaitė toliau vedžiojo lazdele ore ir žvalgėsi. Helen atskubėjo į požemius. Švietė keli deglai.

O čia baugoka. Hm kur ta LiLy? Helen beeinant darėsi vis tamsiau ir baugiau.
Lumos, – sušnabždėjo Helen. Lazdelės gale pasirodė šviesa.

Mergaitė toliau pamatė šviesą.

Na, tikiuosi ten Lily. Helen paspartino žingsnį. Taip, čia ji, bet įdomu, ko ji norėjo iš manęs? Mes juk beveik nepažįstamos.
– Sveika, – sušnabždėjo Helen. – Kas yra, kad mane čia pasikvietei?

LiLy nusišypsojo, kai galiausiai sulaukė Helenos.

Malonu, nevėluoja. Na, tikiuosi, labai nenustebs.

Mergaitė atsisegė kuprinę ir be žodžių ištraukė didelę knygą.

Senutė, reikėtų grąžinti. Ne ne, apsieis, pagalvojo, tada atvertė paskutinį puslapį ir nukreipė lazdelę į jį.
Aparecium!
Puslapyje pradėjo ryškėti raidės ir LiLy parodė pirštu į knygą Helenai.
– Štai čia ir yra visas paaiškinimas.
LiLy prisidėjo knygą arčiau ir pasišviesdama lazdele ėmė skaityti.
Jau nuo senų laikų Coupleand’ų ir Gray’ų giminės yra labai susijusios. Proproproproseneliai yra susituokę ir susilaukę vaikų. Kažkur Hogvartso atmintyje yra išsaugotas svarbus įvykis. Giminių giminės perdavinėjo iš kartos į kartą giminių medalioną, bet vienas giminių klastuolis nusprendė jį paslėpti. Dar ir dabar Hogvartse yra paslėptas giminių medalionas, nes nei vienai praėjusiai kartai nepavyko jo surasti. Dabartinės kartos mergaitės LiLy Coupleand ir Helena Gray gali surasti medalioną, perskelti jį per pusę ir gauti visas jo galias.
LiLy nutilo ir atsisuko į Heleną.
– Štai dėl ko tau ir pasiunčiau pelėdą. Ką manai?
Ji šyptelėjo, nes tikėjosi iš Helenos nuostabos.

Helen pamatė kažkokia senutę knygutę.

Hm, kas čia? Nejau priežastis, dėl kurios šią naktį atėjau į šį baisų požemį?

Helen pažvelgė į LiLy ir prisislinko arčiau, kad girdėtų, ką ji sako.Kai LiLy pradėjo skaityti, Helen mieguisto veido išraiška keitėsi į nustębusią.

Kad tave kur… Mergaitė vis dar išsižiojusi žvelgė į knygos puslapį, kai LiLy baigė skaityti. Neįtikėtina.
– Oho…Net gi ohoho… – Helen vis dar nustebusi žvelgė į knygos puslapį.Tada atsisuko į LiLy.
– Reikia surasti tą medalioną, ir kuo greičiau, – Helen apsižvalgė, tarsi kur nors turėtų būti rodyklė.
– Bet tas medalionas gali būti bet kur! O gal tu žinai, kur jis? – Helen su viltimi pažiurėjo į LiLy akis.

LiLy to ir tikėjosi – nustebusios Helen išraiškos. Nusišypsojusi ji parodė į paskutinio knygos puslapio patį galą. Ten vis dar ryškėjo raidės. Kai galiausiai buvo įmanoma įskaityti, LiLy taip ir padarė – perskaitė.
– Medalioną rasit viduje, išorė slepia daugiau nei visada, bet medalionas viduj, šaltam ir tamsiam, aukšte ketvirtam.
LiLy nekentė mįslių ir kaip tik tokią gavo dabar.
– Mįslė. Ir už ką? Nekenčiu jų. Na, ką gi. Čia sakoma, kad mums reikia susirasti medalioną ketvirtame aukšte, šalčiausioj ir tamsiausioj ketvirtojo aukšto koridoriaus vietoj. Tiesa, ten eiti negalima, bet dabar tai svarbiau už kažkokias taisykles. Na, o dėl perskėlimo, manau, pamąstysim vėliau, pirmiausiai reikia jį rasti. Ką gi, į ketvirtą aukštą?
LiLy užvertė knygą ir įsidėjo atgal į kuprinę. Helen pažvelgė į puslapio apačią.

Mįslė sunkoka. Kur ta šalčiausia vieta ketvirtam aukšte?
– Taip reikia keliauti į ketvirtą aukštą ir kuo greičiau.
Helen atsistojo ir pasitaisė savo sijoną.
– Geriau negaištam, – tai tarusi Helen pagriebė LiLy ranką ir jos abi išėjo į ketvirtą aukštą. LiLy vis dar jautėsi gana stipriai tempiama Helen už rankos, kai galiausiai atsidūrė ketvirtame aukšte. Per langus galima buvo įžvelgti tik tamsą, tad LiLy lazdelės gale vis dar degė šviesa.

Kurgi rasti šalčiausiąją vietą?

Mergaitė rimtai nužvelgė koridorių ir laukė, ką pasakys Helen.
– Kur rasti tą šalčiausią vietą? Keista, esu daug kartų čia buvusi, bet visur man tikrai vienodai.
LiL tyliai nusijuokė ir staiga į galvą jai šovė nebloga mintis. Helen apžiūrinėjo koridorių.

Hm, kur čia galėtų būti šalčiausia vieta?
– Tikrai, kur čia šalčiausia vieta? Gal tai buvo perkeltine prasme?
Mergaitė žvalgėsi po koridorių.

Viršuje visad būna šalčiausia.

Helen pakėlė galvą į viršų. Lubos buvo labai aukštos nieko nesimatė.
– Manau bus kažkur į sieną įmūryta, – Helen nusijuokė. – Tu turi minčių?

LiLy ramiai išklausė giminaitę ir šyptelėjo.
– Turiu. Kartą čia ramiai sėdėdama mąsčiau, kai sienoje kažkas sujudo. Teisybę sakai, siena yra užuomina.
LiLy iškėlė lazdelę ir priėjo prie sienos, kur kažkada sėdėdama mąstė. Bakstelėjo šešis kartus į sieną padarydama du ratus ir sienoje prasivėrė gana nemaža anga.
– Manau, kad teks ten lįsti, viduje matau šviesą.
LiLy atsitraukė ir leido pažiūrėti Helen. Helen priėjo prie angos. Į ją laisvai galėjo tilpti du žmonės.

Taip, reikės lįsti.

Mergaitė įkišo galvą ir pamatė šviesą tunelio gale.

Tikiuosi, ten nelaukia koks basiliskas, nes būtų tikrai ne kas.
– Tai ką, lįsim? – Helen paklausė LiLy.
Dar kart pažvelgus į angą ji įlipo į ją ir ištiesė ranką giminaitei.
– Eikš…

LiLy paėmė Helen ranką ir šiaip ne taip įsiropštė vidun. Atsisukusi atgal pamatė, kad anga sienoje užsitraukia, bet LiLy tik nusišypsojo.
– Nesijaudink, žinau, kaip atidaryti.
Spustelėjusi Helen ranką LiL ropojo paskui ją, kol galiausiai pasiekė angos galą. Išlipusi iš angos LiLy apsidairė. Čia buvo ganėtinai didelis kambarys, kurio viduje buvo iškabinti Klastūnyno ir Varno Nago herbai.
– Viskas aišku, pusė mūsų giminės mokėsi Varno Nage, – sulig šiais žodžiais LiLy nusišypsojo, – o likusioji – Klastūnyne.
Jau tyliau ir nebe taip linksmai tarstelėjo ji. Ir staiga pasigirdo šaltas, niūrus ir liūdesio pilnas balsas:
– Atėjot medaliono?
Tik dabar LiLy pastebėjo kėdėje sėdintį vyrą, palinkusį virš stalo. Helen ropojo ilga anga.

Kad tave kur, kiek čia daug voratinklių.
Helen krūptelėjo išgirdusi balsą. Tada atsisuko ir pamatė vyrą, sėdintį kėdėje. Mergaitė griebė už LiLy rankos.

Och tu velnias kažkoks.

Vyras atsistojo ir apėjo aplink stalą. Jis atrodė džiaugėsi, kad kažkas atėjo. Nepažįstamasis įsmeigė žalias akis į mergaites ir nusišypsojo. LiLy pajuto Helen ranką ir ją suspaudė.

Mes kartu išsikapstysime.

Mergaitė priėjo arčiau vyro.
– Kas tu? O gal turėčiau kreiptis „Jūs“?
LiLy žvelgė į jį ramiu, stačiokišku žvilgsniu, nors viduje visa drebėjo. Vyras atrėmė LiL žvilgsnį.
– Ne, nereikia, – tarė šaltai.

Atrodė, kad jo balsas skrodžia sienas ir skverbiasi į sielą.
– Nereikia, tai nereikia. Nežadi prisistatyti? – vėl paklausė LiLy.
Vyras dar kartą apėjo aplink stalą ir atsisėdo atgal į kėdę. Susidėjo rankas ant stalo ir pasirėmė jomis galvą.
– Aš jūsų giminaitis, mielosios panelės.
Jo akys degė raudonai lyg išprotėjusio senio.

Išprotėjęs, pamanė LiLy.
– Esu Grantas Gray. Nepažįstate manęs, tiesa? Tolimas giminaitis. Senai turėčiau būti miręs, tik medaliono dėka dar gyvenu. O jūs jo ir atėjote, tiesa?
Jis įsmeigė žvilgsnį į Helen.
– Tu Gray, ar ne? – paklausė jis.

Helen klausėsi, ką sako Lily ir nepažįstamasis giminaitis.

Jis turbūt tas klastuolis.
– Taip… – Helen nujautė kažką negero.

Velniava kažkokia.
– O taip… Turėtum tu mokytis Klastūnyne, visa Gray šeima mokėsi ten iki to laiko, – Grantas užsimerkė tarsi prisiminęs patį blogiausią sapną, – iki to laiko, kol tavo proproproproproprosenelis nesusituokė su varnanage Coupleand. Jie padarė tą medalioną, kuriame pilna jėgos ir nemirtingumo. Aš jį pavogiau ir, kaip matot, panelės, paslėpiau jį ir niekas jo ir manęs nerado. Iki šiol… – jis nužvelgė abi mergaites.

LiLy žiūrėjo tai į Helen, tai į Grantą. Į Helen ji žvelgė drąsinančiu, o į Grantą – smerkiančiu žvilgsniu. LiL priėjo prie pat stalo ir pakėlė keletą popierių.
– Kur medalionas?
Paklausė griežtai, žiūrėjo tiesiai jam į akis.
– Nesek čia pasakų, nežaisti atėjom. Duosi užuominų ar ne?
LiLy apsidairė po kambarį. Grantas apžiūrėjo mergaites ir prabilo.
– Medalionas čia, šiame kambaryje.
Jis pirštu parodė į spintą.
– Galite ieškoti, turėsiu iš ko pasijuokti.
LiLy rimtai nužvelgė Grantą ir puolė prie spintos. Išvertė pusę knygų iš spintos, bet nieko nebuvo.
– Tylėsi ar dar ką nors pasakysi? – paklausė ji klastuolio.
– Jis spintoje, jau sakiau. Na, gerai, kažkur spintoje, aplink ją ar dar kažkur. Ieškokit. Cha.
LiLy atsisukusi nužvelgė Grantą piktu žvilgsniu ir akimis permetė knygas. Helen žvelgė į Grantą smerkiančiu žvilgsniu.
– Atiduok medalioną. Juk tau turėjo atsibosti gyventi. Juk tu čia tūnai daugybę šimtų metų.
– Aš jum sakau, medalionas spintoje, – jis nusišypsojo šaltakraujiška šypsena.
– Juk mes giminės, pasakyk, kur medalionas. Mūsų tas pats kraujas, mes kraujo broliai ir seserys.
– Jau nebe tokie stiprūs. Juk jūs iš Varno Nago, – atkirto Grantas.
– Bet vistiek… – Helen pažvelgė į Grantą.

Jis mums nepasakys.
– Bet mes vienintelės tavo palikuonės…
– Kas iš to?
Helen nusprendė nebesiginčyti su Gray’um ir priėjo prie spintos. Tada tyliai tarė Lily.
– Gal mūsu giminė moka šnipštėliškai?

LiLy suplojo rankomis.
– Helen, tu genijus!
Tada ji pritildė balsą ir kalbėjo taip tyliai, kad girdėtų tik Helen.
– Aš moku skaityti mintis. Ne itin gerai, bet sugebu. Hogvartse tai uždrausta, bet juk niekas nesužinos. Na, jei tu nepasakysi.
LiLy šyptelėjo ir susiėmė už galvos. Stipriai užsimerkė ir susikaupė. Po keletos minučių ji atsimerkė ir atsisuko į Helen. Kalbėjo taip pat tyliai.
– Šaunu, tu tikrai genijus. Kaip supratau iš jo minčių, spintoje turi būti kažkokia gyvatė ar kažkas, vardu Gendė. Bet kaip mums ją praverti, surasti? Aš nemoku šnipštėliškai… Palauk, jei tu užsiminei, nejaugi moki?
LiLy nustebusiu žvilgsniu pažvelgė į Helen. Mergaitė išvertė dar keletą knygų, o Grantas tik garsiai juokėsi.

Hm, gyvatė yra, tai reiškia, kad turim sugebėti ir šnipšteliškai.
– Nesu įsitikinus, kad moku, bet jei visa Gray šeima mokėjo, reiškia ir aš turėčiau, – Helen tyliai pasakė Lily.
Helen pradėjo knistis tarp knygų, o Grantas tik juokėsi iš jos pastangų. Mergaitė mėtė į šalis visokias knygas.

Na, man tiesiog reikia paprastos knygos su gyvatės ženklu.

Helen vis vartė knygas. Galiausiai Helen pakėlė vieną knygą. Ant knygos viršelio buvo Klastūnyno herbas – gyvatė.

Na, pagaliau išsiaiškinsim, ar aš moku šnipštėliškai.

Mergaitė, paėmusi knygą, atsuko Grantui nugarą. Tada įsižiurėjo į gyvatę.
– Atsiverk, – tyliai pasakė, kad Grantas negirdėtų. Tada atsisuko į LiLy. – Na, kokia kalba pasakiau? LiLy šyptelėjo Helenai.
– Tu neklydai, moki šnipšteliškai.
LiL nusišypsojo mergaitei ir atsisuko į spintą. Ji po truputį vėrėsi ir LiL nieko nelaukusi puolė į jos vidų. Už spintos buvo dar vienas kambarys, bet visiškai tuščias. Tik jo viduryje stovėjo nedidelė vitrina, o jos viduje- auksinis medalionas. LiLy palietė vitriną ir pabandė ją atidaryti – nieko. Šalia pamatė kažkokį plaktuką ir perskėlė juo vitriną.
– Atsargiai!
Sušuko ir pasitraukė, kai į visas puses išlakstė stiklai. Staiga iš vitrinos kilo didelis dūmų kamuolys, o iš jo išsinėrė gyvatė. LiLy atšoko nuo jos, rankoje jau spausdama medalioną, ir atsisuko į Helen.
– Liepk jai pasitraukti, mums dar reikia perskelti medalioną!
– Gerai, pabandysiu su ja pasikalbėti, – pasakė Helen LiLy. – o tu žiūrėk medalioną.
Helen atsisuko į gyvatę, kuri jau šliaužė mergaičių link.
– Pasitrauk ir nelįsk prie mūsų! Mes esam šio medaliono savininkės, – pasakė Helen gyvačių kalba.
– Kaip pasakysit… – atsakė gyvatė, nušliaužė į kambario kampą ir susirangė.

Dievaž,i nejau taip lengvai su ja susitariau? Keista… Mergaitė pažvelgė į gyvatę. O ji visai miela.

Helen atsisuko į LiLy.
– Kaip tą medalioną perskelt?

LiLy nusišypsojo Helenai ir apsidžiaugusi suplojo rankomis.
– Nuostabu.
LiL atsisuko į Grantą, kuris sėdėjo susiraukęs ir nepatenkintas.
-Ką gi, pergalė mūsų?
Nuotaikingai išsišiepė LiLy, o paskui atsisuko į Helen.

Reikia kažką daryti.

LiLy apsisuko aplink kambarį ir rankoje spausdama medalioną nuėjo prie Granto stalo. Apžiūrėjusi jį, LiL akys užtiko keistos formos kirvuką. Mergaitė paėmė jį į ranką ir jau taikėsi į ant žemės padėtą medalioną, kai Grantas puolė prie jos… Helen išsitraukė lazdelę.
Perfectum totalum! – sušuko mergaitė ir kerai kirto Grantui į nugarą.

Helen atsisuko į kambarį, kur buvo gyvatė.
Ateik čia.Man reikia tavo pagalbos, – Helen paprašė gyvatės.

Iš kambario, kaišiodama liežuvį atšliaužė gyvatė ir susirangė prie gulinčio Granto.
Aš jūsų paslaugoms, šeimininke, – atsakė gyvačiukė.
Šeimininke?Keista… Helen atsisuko į LiLy.
– Kirsk medalioną… Tikiuosi, Grantas neatsigaus. Nors kažkaip tuo netikiu…

LiLy girdėjo tik šnypštimą, bet suprato, kad jis tik į gera. Grantas krito ant žemės ir LiLy tiesiog vėl suplojo rankomis.
– Džiaugiuosi, kad mes giminės.
LiLy nieko nelaukusi čiupo kirvuką, iškritusį iš rankų ir perkirto medalioną. Grantas, gulintis ant žemės, sprogo. Kilo duslus sprogimo garsas ir Grantas išgaravo dūmų pavidalu. LiLy pašoko į orą iš laimės ir pribėgusi apkabino Helen. O tada ištiesė jai ranką su puse medaliono, kuris idealiai perskilo, o perskilimo vieta užsitraukė ir dabar jos turėjo tarsi po atskirą medalioną.
– Nuostabu, tiesa? Ką gi, ačiū už kompaniją, dar susitiksime, aš tikiu.
LiLy nusišypsojo ir dar kai ką prisiminė.
– Žinai, aš skaičiau apie medalioną. Taigi, žinok dar kai ką. Kad per šį medalioną mes bet kada galėsime susisiekti. Tau tereikės jį suspausti iš visų jėgų ir aš žinosiu, kad tau reikia mano pagalbos. Na, o Grantas mirė. Visam laikui.
Paskutinius žodžius LiLy pabrėžė labiausiai.
– Eime? Man jau laikas. Dėkui už pagalbą.
LiLy nusišypsojo ir išlindo pro angą į koridorių.
– Iki.
Dar šūktelėjo ir pamojavusi dingo už kampo.

– Tikrai gražu…Tikiuosi, dar susitiksim, o jei ko reikės, pasišauksiu tave per medalioną. Beje, pasiimsiu tą gyvačiukę, man ji tokia miela… – Helen pavymui sušuko giminaitei, kuri jau lindo pro angą.
– Iki… – dar pasakė Helen ir atsisuko į kambarį.

Ten buvo išmėtytos knygos.

Hm, apie ką jos? Įdomu.

Mergaitė užsikabino medalioną ant kaklo. Jis prigludo prie Helen odos.

Tikiuosi, suteiksi man stiprybės, kai jos labiausiai reikės…

Varnanagė priėjo prie knygų. Jos akį patraukė viena su aptriušusiu viršeliu.Helen ją pakėlė. Jos pavadinimas buvo – “Gray šeimos geneologinis medis”.

Pasiimsiu ją. Bus įdomu paskaityti. Juk tėvai man visą laiką melavo. Jie sakė, kad visa šeima buvo Varno Nage… Tikriausiai mažoji dalis tebuvo Nage, visi Klastūnyne.

Helen šniurkštelėjo ir įsidėjo knygutę į savo tašytę.Tada atsisuko į gyvatę.
– Nori keliauti su manimi?Ar likti čia? – paklausė Helen.
– Keliauti… Mane čia lakė uždarytą daug šimtmečių… Noriu ištrūkti. Tu – mano šeimininkė, aš tavęs klausysiu.
Helen šyptelėjo užgirdusi tokius žodžius.

Kokia ji iš tikrųjų graži.Mergaitė pažvelgė į gyvačiukę, kuri buvo raudona su juodais dryžiais.
– Tave pavadinsiu Moona, – Helen šyptelėjo. – Tikiuosi, patinka…
– Gražu… – sušnypštė Moona ir užsirangė Helenai ant kaklo.
Mergaitė išropojo pro tunelį. Siena užsivėrė. Mergaitė tyliai nusliūkino į bendrąjį kambarį.
 

Surinko LiLy Coupleand

Redagavo LiLy Coupleand ir Lurida Revendž

Tas saldžiai saldus miegas…

Mo žingsniavo ilgu koridoriumi, kurio pabaigoje buvo durys į Magijos ministrės kabinetą. Nelabai kuklindamasi pasibeldė. Tyla. Dar vienas beldimas į duris. Šį kartą stipriau ir šiek tiek susierzinusi. Niekas neatidarė.
Gana… Ateik, ateik, o kai reikia – nėra… mąstė Monila. Kiek palūkuriavusi prie durų mergina apsižvalgė. Nieko nesimatė, regis, nieko aplink nebuvo. Sukdama aplink pirštą plaukų sruogą atsirėmė į duris, juk galiausiai kas nors turi ateiti. Juk galų gale – čia ministrės kabinetas. Čia turėjo vykti viskas ministerijos gyvenimas…
Į savo kabinetą oru atkeliavo suvargusi Lurida. Jos paakiai buvo pajuodę, o plaukai kiek pasivėlę. Atrodė išties baisiai – tarsi nemiegojusi kelias paras. Lu jau norėjo prisėsti ant sofos, kai išgirdo įnirtingą beldimą.
Kas čia dab… pradėjo mąstyti ministrė, tačiau nespėjo, nes miegančias smegenis pasiekė mintis apie planuotą susitikimą.
– Blet… – tylutėliai nusikeikė Lurida.
Mergina priėjo prie durų ir jas atidarė. Už jų stovėjo Monila – varnė, sutikta „Bordžino ir Berkso“. Lu kažkiek nustebo ją matydama, bet vėl mintelė pasiekė reikiamą vietą ir ministrė prisiminė, kad būtent su ja ir turėjo susitikti.
– Užeik, – tarstelėjo Luri. – Jauskis kaip kabinete.
Lu parodė Monilai sėstis ant sofos, o pati išsidrėbė į fotelį.
Moni šiek tiek nustebo matydama tokią ministrę. Ji visuomet buvo pasitempusi, susišukavusi, pasidažiusi ir pasitempusi. O dabar… Na, pati Moni atrodė ne ką geriau. Susivėlusi, su beveik švaria suknele, kuri iš po pasivaikščiojimo pelėdyne buvo kažkur įplėšta.
Hm, tokion vieton einant reikėjo bent jau persirengti… pagalvojo ir žengė į kabinetą. Iš karto padvelkė klastuoliškumu. Klestelėjusi ant sofos, kaip buvo pasiūlyta pasijuto šiek tiek nemaloniai. Sofa taip traukė prigulti… Tiesiog padėti galvą ir nusnausti… Pora trejetą parų. Prisiminusi, kad sėdi ne miegamajame, o pas Magijos ministrę susitvardė ir nuvijo mintis apie miegą tolyn.
– Oi, atleiskite, gal ne laiku atėjau?.. Atrodote išvargusi. Gal man ateiti kitą dieną? – šiek tiek sunerimusi tarstelėjo.
Lurida, sėdėdama minkštame, patogiame fotelyje, stebėjo Moni, einančią iki sofutės. Monilos suknelė buvo kiek purvina, bet atrodė gana puošniai.
Įdomu, kur ji voliojosi… Negi eilinį kartą su Steve’u artimai pažindinosi? mąstė Lurida kiek jai leido smegeninė.
Monila klestelėjo ant sofutės ir paklausė, ar netrukdanti, tačiau šią mintį Lu snaudžiantis protelis praleido negirdomis ir ministrė kietai užmigo mėgstamiausiame fotelyje.
Moni žodžiai buvo praleisti negirdomis. Jei merginos akys nemelavo ji galėjo prisiekti, kad matė, kaip Lurida…
Užmigo?.. negalėjo patikėti varniukė. Kelias minutes įtemptai stebėjusi moterį ji tuo įsitikino. Lu tolygiai kvėpavo, o veide žaidė šypsenėlė. Miegas taip traukė. O sofa buvo tooookia minkštutė. Tik ištiesk kojas ir jau sapnuosi… Akimirka, kita ir Monilos akys užsimerkė…
Lurida net nepajuto, kaip užmigo. Per tuos darbo ir asmeninius reikalus ji buvo siaubingai išvargusi. Jau seniai jaunoji ministrė svajojo apie patalus, tačiau fotelis jos nuosavame kabinete tuo metu buvo pati patogiausia ir mieliausia vieta Visatoje.
Luri miegas buvo gilus, bet ramus. Atrodė, kad jo niekas negalėtų sutrikdyti. Staiga į kabinetą įskrido Lu pelėda. Ji priskrido prie šeimininkės ir ėmė kapoti jai galvą. Nemenka srovele ėmė tekėti kraujas, tačiau ministrė net nepabudo. Ji tik galvą pasuko į kitą pusę ir miegojo toliau. Kraujas nestabdomas bėgo ir gėrėsi į audinį.
Kažkas kabinete suūkė.
– Mama, dar penkias minutes… – atsukusi veidą į sofutės pagalvę sumurmėjo mergina.
Apsivertusi ant šono Moni pramerkė akį įsistebeilydama į ministrę.
Geras, su plunksnom ji… šyptelėjo ji pagalvojusi. Aišku, kol smegenis pasiekė ši informacija, buvo per vėlu. Moni jau seniai saldžiai pūtė į akį… Gyvis, kurį mergina buvo palaikiusi Luridos plunksnomis, paliko ir nuskrido ant laktelės.
Lurida lyg ir jautė įkyrų žvilgsnį, tačiau manė, kad tai sapnas. Iš tiesų, ji sapnavo nuostabų sapną – kaip miega.
– Tfua, puis ghu… – „supuškėjo“ per miegus Lurida.
Po šių „žodžių“ pelėda Gailą paliko šeimininkę ramybėje ir nuskrido. Kraujas pamažu sukrešėjo ir nustojo bėgti. Nuskridus pelėdai Lu knarktelėjo ir pašoko. Pašoko, tačiau… neatsibudo.
Lu lengvu žingsniu nuėjo link spintutės, ant kurios stopvėjo radijas. Pakeliui ji tik išsidrėbė užkliuvusi už Monilos kojos, nuvertė porą vazų ir trenkėsi į sieną. Pagaliau jik įjungė radiją. Šis kažkodėl neveikė, bet Lu ėmė šokti valso žingsniu, tačiau šokis toli gražu nepriminė valso. Greičiau jau buvo panašus į meškų poravimosi šokį.
Monilius pabudo nuo skausmo kojoje, už kurios sugebėjo užkliūti ministrė. Šiek tiek prasipaipaliojusi pastebėjo, kad ant kojos, ties tigriuku iššokęs milžiniškas guzas, sulig pusę Luri galvos. Pramerkusi vieną apsimiegojusią akį pastebėjo šokančią Luridą.
Klaikus vaizdas… Akim mirtis… pagalvojo užsimerkdama akis ir griūdama ant pagalvės, kuri jau buvo pajuodusi nuo akių tušo. Kažką neaiškiai suvapėjo ministrei:
– Em… Yra vienas, du, trys, o ne, vienas, trys, du…
Nusižiovojusi pasirąžė. Kažkur smegenų kertelėje sukirbėjo mintis, kad ji čia su pačia Magijos ministre. Bet jai buvo vapšė dzin.
Žiūrėdama į nepataikančią į šokio ritmą moterį Moni tarstelėjo:
– Aaa… Jums gal padėti?.. Jūs baisi šokėja…
Luri kažką prasižiojusi šoko, o tuo metu Moni prabudinėjo nuo skausmo. Kaip tik tuo metu į ministrės burną įskrido didelis vabalas ir ji jį sukramtė.
– Niaaammm… – nutęsė ji.
Staiga bešokdama Lu parvirto ir pagaliau atsibudo. Ji puikiai išgirdo Mo žodžius, kad ministrė yra baisi šokėja.
– Tu pati ne gražuolė, – atsikirto Lu, krito atgal į fotelį ir vėl užmigo.
Mo bandė kažką sudėlioti į rišlų sakinį, nes miegas vėl bandė pasiglemžti ją:
– Tikiu tais, kurie neapsimiegoooję, – nutęsė žiovaudama mergina. – Jie saaakė visai kitaip…
Merginos akyse vis dar stovėjo vabalą valgančios moters vaizdas. Tas vaizdelis pakankamai vimdė.
– Kaip pietūs?.. Pakankamai baltymų?..
Kažką dar subambėjusi Moni užsnūdo, nors jautė, kai ministrė „smigo“, o paskui – blm, knarkti pradėjo… Aišku, tai nepadėjo merginai miegoti, o tik labai trukdė. Paleidusi pagalvę į ministrę suriko:
– Kiškis, vabalaėde tu!
Nusisukusi ir susiraukusi varnė pabandė vėl užmigti, but… Tas kyborgas ant fotelio kažkaip neramiai šnarpštė – jau ką nors sapnuoja…
Luri kažką lyg ir girdėjo, bet sapnas ėmė viršų…
Ministrė vaikščiojo po žalią pievą, skaisčiai švietė saulė, skraidė paukštukai, drugeliai ir sajanai. Lu rami sau vaikščiojo, planavo ramų pick-nick’ą, tačiau staiga prie jos priskrido Tranksas ir teleportavo ją į jos kabinetą. Savo darbo vietoje Luri greitai susiorentavo. Ji sėdėjo fotelyje. Jaunoji ministrė atsistojo ir pastebėjo ant sofos gulinčią žmogystą. Ji priėjo prie to padaro ir patampė už ausies. Po to patampymo atsirado Songokas ir vėl ją teleportavo. Naujoje vietoje Luridos jau laukė Kempiniukas ir Kalmaras. Lu priėjo prie tų keistuolių ir jau norėjo trauktis lazdelę, kai pajuto, kad jos neturi, o Kempiniukas ir Kalmaras jau spėjo virsti robotais iš kitos planetos. Lu pasileido bėgti nuo robotų, bet atsitrenkė į sieną. Lu nukrito ant pilvo, bet greit atsivertė ant nugaros. Kempės ir Kalmės nebebuvo. Tačiau dabar ji buvo „Titanike“ ir skendo. Šalia pamatė skęstantį Leonardą Di Kaprijų. Lurida išsigando, kad jie visi nuskęs, nes sapne jos puikūs plaukimo įgūdžiai buvo pradingę, tačiau iš kažkur atsirado Briusas Vilisas ir visus išgelbėjo. Lu ilsėjosi po skendimo. Jos kvėpavimas buvo netolygus ir kažkoks sunkus. Lurida buvo visa šlapia ir sėdėjo po medžiu pievoje. Saulė kaitino ir šildė. Prie jos artinosi Vedžitas, ketindamas ją teleportuoti, tačiau Lu lengvu lazdelės mostu jį nužudė.
– Ramybė… – sumurmėjo ministrė
Mergina beveik miegodama stebėjo, kaip ministrė pušinėjo. Sėdėjusi, o gal greičiau gulėjusi ant fotelio moteris atsistojo ir pagriebusi Mo už ausies pradėjo bėgti. Perbėgusi visą kabinetą jį sunkiai rėžėsi į žalios spalvos sieną ir sukniubo. Susimėčiusi mergina spoksojo į ministrę. Negalėdama patikėti tuo, jog Luri taip įsibėgėjusi trenkėsi į sieną. Garsas buvo toks, kad Mo ausyse dar ilgai gaudė. Luridai vėl nebereaguojant į aplinką mergina susirado kažkokį dekį ir atsigulė. Vos spėjo užsimerkti, kai vėl pasinėrė į sapnus. Bet… Monilą taaaaip troškino. Sapne matė, kaip ranka jau siekė stiklinės šalto vandens, o vos pagriebusi godžiai išgeria. Deja, deja, tai buvo tik sapnai, kažkoks triukšmas viena iš begalybės kartų pakelė merginą. Ten Luri kažką murmėjo apie ramybę, o Monilos ranka, kuri vaizdavosi laikanti stiklinę su vandeniu, buvo sugniaužusi dekio kampą ir kelė jį link lūpų, tarsi tai būtų buvusi pati stiklinė.Lurida vėl sėdėjo ant fotelio miegodama. Monilos dekio ieškojimas ją pažadino. Ministrė pramerkė akis ir pamatė keistą vaizdą – Mo valgė dekį. Lu keistai pažvelgė į ją.
Traumuota mergelė, pamąstė Lu ir nuėjo prie mini baro.
Prie jo ministrė sustojusi susimastė, nes nežinojo, ko nori gerti.
Tiks ir viskis, pagalvojo Lu ir įsipylė.
Gėrimas buvo šaltas ir maloniai gaivino. Pagaliau Lurida nebenorėjo miego.
Įdomu, kiek Monila miegos, sukosi Lu galvoje mintis.
Lurida priėjo prie stalo ir nužvelgė dokumentų krūvą ant stalo ir atsisėdo prie jo.
– Laukia daug darbo, – sušnabždėjo ministrė. – Galėtų ir ta mergikė padėt.
Mo prasimerkė. Vos susivokusi, kas vyksta pradėjo juoktis. Vos prieš akimirką ji su pasimėgavimu bandė suvalgyti dekį, kuriuo prieš tai buvo užsiklojusi. Atsistojusi nemaloniai pasimuistė. Juk ji miegojo ministrės kabinete… Taip iš lempos, kaip sakoma… Juk jos net nepažinojo, atėjo su mokykliniais reikalais, o čia… Prie stalo sėdėjo Luri ir tvarkė kažkokius oficialiai atrodančius popierius. Krenkštelėjusi Moni pradėjo:
– Em… Nežinau, kas čia nutiko, tikriausiai buvau labai išsekusi…
Kažką suvapėjusi pasitaisė petnešėlę. Mergina pastebėjo, kad moteris geria… Arbatą?.. Geriau įsižiūrėjusi pastebėjo, kad tai viskio pripilta taurė.
Ooo… Latravimas darbo metu. Man nepasiūlys?.. Kažką numykusi apie tai, jog užsuks kitą dieną kažkokių popierių mokyklai išėjo.

Surinko ir redagavo Lurida Revendž

Naktis miške

Dabar Elisa ėjo paskui Valandilą pėda į pėdą. Žemės paviršių nukloję spygliai susispausdavo ir atsitiesdavo tam, kad vėl susispaustų, šįkart po elfės kojomis. Atrodo, šiame keistame pasaulyje naktis irgi buvo keista. Žalsva žvaigždžių šviesa neprasiskverbė pro tankias baltas šakas, o štai violetinė dangaus spalva, regis, buvo nesulaikoma. Perkošta pilkų spygliukų šukų ji tamsėjo ir žeme slinko jau beveik juodi miglų siluetai.
Elis negalėjo nespėlioti, kas turėtų būti tai, ką ji, pasak Valandilo, pamatys. Girioje buvo tylu: lygų elfų kojų tapsėjimą sugėrė miško paklotė. Rodos, tik jos mintys vienintelės egzistavo. Svajojo ji, kad čia kažkur galėtų būti laiptai. Į dangų, o gal tik į aukštą, nubalusią pušį primenantį medį. O jei taip… Jai taip, tame medyje galėtų būti nedidukas jaukus namelis šviesiomis langinėmis, ant kurių raudoniu spindėtų pieštos braškės. Namelyje šilta, mielas stalelis, lova, pora kėdžių. Kampelyje galėtų stovėti dailios statinaitės: su medumi, riešutais… Ant medaus statinės būtų išgraviruota didelė ir laiminga bitelė. Riešutų statinaitę puoštų trys susimąsčiusios voveraitės.
Tuomet jie, mąstė Elisa, galbūt susėstų ant kėdučių, žemų ir apvalių, trauktų iš statinėlės riešutus: graikinius, lazdyno, gal žemės; atsargiai dažytų juos į miškų gėlėmis kvepiantį medų ir lėtai, pasimėgaudami valgytų. Paskui gal gerą pusvalandį sąmojingai ginčytųsi, ką valgė: graikinius riešutus ar vis dėlto graikiškus.
Pati Elis buvo įpratusi prie pirmojo varianto, bet kažkodėl buvo įsitikinusi, kad Valandilas sakytų „graikiški“. Galbūt pokalbis peraugtų į kokią lyrinę diskusiją, pro langus įlėktų mėnulių šviesa ir kambarėlio viduje maišytųsi, šoktų vidurnakčio šokį. Jie stebėtų ir šypsotųsi, pavargtų. Uždarytų tyliai girgždančias langines su braškėmis, kad jiems netrukdytų miško žvėreliai, o jie netrukdytų šiems. O tuomet tikriausiai… Tikriausiai… Mery lėtai pėdino, nežiūrėdama, kur eina. Et. Norėčiau ką nors sutikti. Pavyzdžiui Elisą. Arba Lurę. Arba kad ir tą keistą švilpą. Vis geriau negu nieko. Arba kokį protingą žmogų. Nors su juo nebūtų apie ką kalbėti.Vilkolakė piktai paspyrė paklydėlį akmenį ir įsistebeilijo į niekuo dėtą voverę, nekaltai lukštenančią kankorėžį. Vaje. Man turbūt kiek paankstinta vidutinio amžiaus krizė. Paankstinta dešimčia metų. Apgaudinėju pati save. Ir iki ko aš nusiritau? Arg. Mery garsiai ir kiek pabrėžtinai atsiduso. Tada atsisėdo tiesiog ant spyglių ir lapų derinio. Ai. Kažkas duria. Neskauda. Tiesiog būtinai turiu sau tai pasakyti. Hm. Ai bus ir taip gerai. Sėdėsiu čia iki supūsiu arba iki mane suvalgys kentaurai. Arba iki kol išlys kvailas mėnulis ir mane suvalgys.Vilkolakė plačiai nusižiovavo ir ėmė spoksoti į tai, kas kažkada turbūt buvo takas. Anu, pasiekęs miško vidurį, sustojo ir pažvelgė į dangų bereikšmiu žvilgsniu. Iš jo veido negalėjai suprasti, apie ką jis galvoja. Galbūt apie kažką svarbaus, o gal ir ne. Bet tikriausiai antras variantas. Atsišliejo į medį ir tyliai sukikeno. Aš vis dar esu per silpnas pasiekti savo tikslus. Vis dar per mažai suprantu ir man vis dar reikia tobulintis. Tą man įrodė Kishinas prieš daugiau nei dešimt metų. Įrodytų ir dabar. Tai ką jam padariau buvo blogiau už mirtį, o gal geriau? Ir vis dėlto, tai buvo ne mano nuopelnas.Anu iš lėto susmuko ir pažvelgė į savo suplyšusį juodą apsiaustą. Man jį būtinai reikės pasikeisti. Bet tai nėra taip svarbu, kaip visai kitas dalykas. Kurį kelią man pasirinkti. O gal sukurti naują.Taip mąstydamas jis nepastebėjo, kad be jo čia yra kažkas kitas. Tačiau staiga pakratė galvą. Jo šnerves pasiekė žmogiškas kvapas, o gal ir nelabai žmogiškas. Vilkiškas.
– Jeigu čia be manęs yra kas nors kitas, tai tegu pasirodo. O jeigu tas kažkas turi valgyti, tai tegu greičiau neša savo ekskrementų paleidimo aparatą čia.
 Mery pastatė savo kiek smailokas ausis. Labai pažįstamas balsas. Valgyt? Hm. Gal ir turiu. Reik paieškoti savo neišsenkamo kišenių turto. Ji po gerų penkių minučių rado maišelį riešutų ir pasukų punšo butelį. Net nežinojau, kad aš juos turiu! Mistika.Vilkolakė nusižiovavo ir pabandė nustatyti, iš kur sklido balsas. Mery paėjo kelis žingsnius į šalį. Tada išvydo Anu.
– Oo, švilpikas! – nekaltai nusistebėjo. – Tau ši pravardė labai tinka. – atsainiai prunkštelėjo. – Hmm… Lauki, kol koks nors nekaltas miško padarėlis prisėlins iš už nugaros, puls ir tu galėsi jį suvalgyti? – profesorė nusižiovavo ir į burną įsimetė kelis riešutus. Ji užuodė keistą kvapą.
Kvepia labai neskaniai. Fu, fu. Kaip to kvailo raguoto žmogaus iš spalvotos dėžės su paveiksliukais. Tpfu, televizoriaus. 

Anu pamatė keistą moteriškę, kuri priėjo prie jo.

Kur aš ją mačiau. Niekaip negaliu prisiminti. Mano atmintis susijusi su žmonių veidais ir vardais yra tokia sutrikusi nors imk ir užmušk krūvą žmonių. Beje, gana nebloga mintis.Jis jai maloniai šyptelėjo ir pašokdamas atsistojo. Priėjęs prie keistosios merginos dešinės rankos pirštu bakstelėjo jai į kaktą, o kairia pačiupo riešutus.
– Gal prisistatytum? Beje, koks aš tau švilpikas? Aš šiaip ar taip, bet žmogus… Gerai, nusišneku. Beje, aš jau spėjau suvalgyti daugybę miško padarėlių. Ypatingai daug stovyklautojų, nors turistai nėra labai skanūs, bet juose daug mėsos. Ypatingai vokiečių. Mhmhm, vokiečiai. – apsilaižydamas pasakė jis.
 – Vokiečiai skanūs? – susidomėjo Mery. – Reiks paragaut! O aš, kiek pamenu, esu Mery Fate! Elementaru. O tu – apsimetėlis švilpa. – vyptelėjo. – Jei tu nuo pirštų galiukų, jei tokius turi, iki plaukų žmogus – tai aš beždžionė.
Vilkolakė sukramsnojo dar saują riešutų.
 Manęs nepasotina žalia mėsa. Baisu. Dabar teks tenkintis pasiklydusiais pirmakursiais.
-Beje, ką tu čia veiki? Nesimokai ir nemokytojauji juk. – Mery smalsiai dėbtelėjo į Anu.
 Anu pažvelgė į Mery ir pradėjo juoktis. Ne aš tiesiog negaliu. Tai tu man taip keršiji. Tai, matyt, vadinama dangiška bausme. Bet geriau būtų pavadinti dieviškąja komedija.Jis pažvelgė į akis merginai ir pradėjo dar labiau juoktis.
– Ne, aš tiesiog negaliu. Aš maniau, kad tu vilkė, bet, pasirodo, esi beždžionė. Beje, ką tu veik vidury miško? Ir išvis, kur mes esam? Aš, pabuvęs vienam neskoningame miestelyje, praradau laiko ir erdvės nuovoką.
 – Oi, – prunkštelėjo. – Pasirodo, aš paklydau. Turėjau būti džiunglėse. O kur mes esam… Atrodo, Kanadoje. – Mery apsidairė. – Ai, ne, Afrikoje. Arba Anglijoje. Kažkur Šiaurėj, jei mano niekados neturėtas kompasas neklysta. O mokyklos pavadinimas – Hogvartsas. O miško pavadinimas – Meškų rojus. Arba Uždraustasis miškas. – nusižiovavo. – O tas neskoningas miestelis vadinasi Kiauliasodis. Arba… aš bukagalvė. Mery nutaisė buką miną, pasikrapštė galvą. Kelias sekundes pavaidino, jog naudojasi smegenine ir galų gale atsiduso. – Matau, jog neišmanai to mokslo… Kaip jis ten? Nu, pavadinkime jį biologija. Ar ką ten Žiobarai sumąstė. Nu tai va, aš ne vilkė o beždžion-vilkolakė. Elementaru. – nusijuokė. – O aš čia, kaip matai, nieko įdomaus neveikiu. Ai, tiktai laukiau kokio pasiklydusio mokinio. – apsilaižė lūpas.
Vilkolakė pakeitė bukąją miną į kiek protingesnę.
Aš protinga? Ne, negali būti. Aš įžeidžiau save. Trečias žingsnis link Pamišimo. Išprotėjimo. Ir visiškos palaimos. Arba ne palaimos. Įprotėjimo. Ai, va, išsiaiškinau. Pasirodo, jog aš tikrai esu neprotinga. Anu pajuto neįtikėtina norą prigulti ant žemės. Milžinišką, tiesiog neįveikiamą norą, kuris jį tiesiog spaudė prie žemės. Na, jeigu protingas žmogelis giliai mano sąmonės kamputyje to nori, tai kodėl gi ne. Bet to, pamišusio tipelio neklausysiu. Jo pomėgiai kažkokie…Nekokie.Anu po truputį sviro atgal, kol tiesiog gūžtelėjo pečiais ir nukrito ant nugaros. Ačiū dievui, kad aš ne žmogus. Tai būtų galima ir stuburą susilaužyti.Tada nukreipė žvilgsnį į Mery ir pašaipiai šyptelėjo.
– Aš tiesiog neturiu ką veikti ir valkiojuos šen bei ten. Kitaip tariant, nusiplaudinėju nuo darbo. Gal vis dėlto reikės kada nusigrūsti pas tą niūriąją motušę elfę ir linksmąjį tėtuką eks-ūkvedį. Jie taip myli vienas kitą, o labiausiai myli mane. Beje, patarčiau prigulti. Čia lėktuvai, tikiuosi, žemai neskraido?
 – Elfė? Gal aš ją pažįstu? – susidomėjo Mery. – O kas tie lėktuvai? Paukščiai? – prunkštelėjo. – Kažkokie negirdėti.
Vilkolakė vėl pauostė orą.
Fui. Supuvusio kūno ir trylika metų neskalbtų kojinių kvapas.
– Kažkaip keistai kvepia. Arba dvokia tuo tavo lėktuvu arba… Kažkas neskalbia kojinių. Aš tai jų iš vis nenešioju, – vyptelėjo.
Mery atsisėdo ant žemės ir išgirdo, kaip kažkas dūzgia jos tuščioje makaulėje.
Greičiausiai smegenų graužikas. Juk jiems irgi reikia valgyti.Ji, nusprendusi nepamaitinti “parazito”, paklausė keistojo dėdės patarimo ir išsitiesė ant žolytės. Anu užsimerkė ir stengėsi įsijausti į savo pojūčius. Garsas truputį priminė lėktuvo, tačiau vis dėlto skyrėsi. Kvapas taip pat buvo natūralios kilmės. Primena vabzdžio zvimbimą, bet tokių didelių vabzdžių nėra. O gal?Kažkas milžinišku greičiu praskrido virš Anu, vos nekliudydamas. Net atsigulusio. Jei būčiau stovėjęs, visa tai būtų baigiasi…Kažkaip ne taip, kaip norėčiau, kad baigtųsi.Staigiai atsistojo ir nusprendė, kad vis dėlto sapnuoja. Arba mano pamišimas, vėl grįžo. Na, seniai laikas.Tai buvo septynių ar aštuonių metrų ilgio ir šešių metrų į boružę panašus padaras, kuris labai garsiai zyzė.
– Tai tiesiog turi būti to žmogaus darbas. Vietoj šunų jis naudoja drakonus, vietoj namų elfų vaiduoklius ir kitokias dvasias, o merginas renkasi iš… Gal geriau netraumuosiu savo jauno ir nekalto proto tokiomis mintimis. O dabar paaiškėjo, kad vietoj pelėdų… Spėju, kad priežastis, dėl kurios jis naudoja šitą padarą, yra kvaila ir nebrandi. Oh, Mery, jei gali apžiūrėk tą padarą ir pasižiūrėk, ar jis neturi jokio laiško ar daikto. Garantuoju, kad bus ir paketas. Pilnas visokių apsauginių kerų. Kurių visai ten nereikia, nes jis tikriausiai man vėl atsiuntė krūvą kompiuterinių žaidimų ar komiksų. Ir kodėl visi mano draugai arba idiotai, arba masiniai žmogžudžiai?
 Mery kiek sutriko. Ji apžiūrėjo keistąją “pelėdą”. Tam daiktui prie šono buvo pritvirtintas pailgas daiktas.
– Arba čia kokie neįdomūs dokumentai, arba čia bomba, arba komiksai, – nusižiovavo. – Kaip manai, jei atplėšiu, nenumirsiu? Kažkaip jau labai įtartinai kvepia. Braškėmis, atrodo. – Mery nesulaukė atsakymo, nors ir neketino jo laukti.
Spjovė į niekuo dėtą žemelę ir gan šiurkščiai nuo kuokos atskyrė paketą. Prie jo buvo pridėtas ir vokas.
Po kelių minučių įnirtingo gamtos šiukšlinimo Mery rado… nieką. Tiksliau rado kelis gal būt reikšmingus popiergalius. Ir kelis lapus, jau atrodančius kiek įdomiau.
– K..k..ą? Pf. Tikėjausi bombos. Arba bent jau stipresnio elektros šoko, – pasakė profesorė, mėgindama suvaldyti nepaklusnius plaukus, kurie kažkodėl pakilo į viršų. – O kas drįso taip negražiai pasielgti ir neatsiųsti ko nors… Hm… valgomo? Geriamo? Įdomaus?
 Anu staigiai prišoko ir paėmė voką iš Mery rankų. Keista, tikėjausi ko nors baisesnio ir linksmesnio. Gal jis suprato, kad aš ketinu jį nudėti, jei dar pasielgs idiotiškai. Netgi idiotai kartais pasimoko…Jis atsargiai pačiupinėjo voką ir netgi kelis kartus pametėjo į orą, kad įsitikintų, kad jame nieko blogo nėra. Jautė per nugarą einančius šiurpuliukus, kurie nieko gero nežadėjo. Galiu mirti kaip demonas arba gyventi kaip Nero…Jau geriau mirti.Jis pagaliau atplėšė voką ir ištraukė suniurkytą popieriaus gniutulą, kuris turėjo būti vadinamas laišku. Užtruko sekundę, kol jį ištiesino ir pradėjo skaityti:

Sveikas sadiste,
Mes taip seniai matėmės, kad aš nusprendžiau tau parašyti laišką. Tikiuosi, tau sekasi gerai ir tu nuobodžiauji, nes nuo to priklauso visuotinė piliečių gerovė.
Tavo nesėkmė ir sugebėjimas traukti bėdas yra tiesiog demoniškas. Tačiau taip žemai pulti ir tapti Magijos ministerijos šunimi tokioje mažoje šalyje kaip Anglija? Tėvelis tavim nepatenkintas. Mes pasitarėm su mamyte ir visgi nusprendėm, kad esi geras berniukas ir kad leisim tau pagyventi toje bjaurioje šalyje. Pasistenk nepasigauti slogos arba prostatos uždegimo svetimoje šalyje. Gyvenimas ten, matyt, yra sunkus, bet mes vis tiek neketiname tau nusiųsti kišenpinigių. Tu turi išmokti tapti savarankišku. Beje, tikimės, kad ten susirasi kokią gražią merginą ir mes pagaliau turėsime anūkų. Bet ne, geriau palauk dar porą metelių, kad tu tikrai nesusirastum merginos aš išbandysiu ant tavęs savo naują triuką. Muhahahahahahahachachachacha. Atleisk, nesusilaikiau.
Beje, tavo nuogąstavimai buvo teisingi – tas kirminas susirado naują kūną. Tai gali būti pavojinga, taigi pasistenk nesusižeisti, juk žinai, kaip mamytė reaguoja į tavo žaizdas. Beje, pas tave trys pradai vėl pykstasi, taigi nepersistenk, nes gali būti, kad mirsi. Ir šįkart visam laikui.
Taigi, iki susiuostimo ir tikiuosi, kad viskas bus gerai. Pasistenk suprasti, kodėl tu atsiradai šiame pasaulyje ir patyrinėk savo giminės pusę iš motinos pusės. Sėkmės.
Albireo Imma

Anu buvo taip įsijautęs į laiško skaitymą, kad net nepastebėjo, kad lapai ištrūko iš Mery rankų ir pradėjo iš lėto suktis aplink jį. Jis numetė laišką , nes rankos pradėjo drebėti ir laiškas nukrito ant žemės. Na, šitas laiškas geresnis nei buvę prieš tai, tačiau jis vis tiek dar nemoka rašyti. Tiek klaidų! Damnit. Tačiau kodėl jis jį man atsiuntė, juk negalėjo to padaryti šiaip, iš neturėjimo ką veikti…Nors ne, jei tai jis, tai galėjo.Pagaliau atsipeikėjęs po tokio smūgio pamatė, kad lapai sukasi milžinišku greičiu apink jį skleisdami mėlyną šviesą. Čia jau nieko gero.Dar spėjo pagalvoti Anu, kai į jį trenkė, kažkas panašaus į žaibą. Skausmo nepajuto, tik šleikštulį. Šviesa ir lapai išnyko. Anu kelias sekundes buvo apakintas ryškios šviesos ir tik dėl to, kad greit suprato, kad reikia užsimerkti, nebuvo apakintas visam laikui. Atgavęs regėjimą kelis kartus apsidairė, bandydamas suprasti, kas čia pasikeitė. Nesuprasdamas apsidairė kelis kartus ir suprato iš kas atsitiko. Arba visas pasaulis padidėjo, arba jis sumažėjo. Ir rūbai kažkokie dideli pasidarė.Susiradęs vienoje kišenėje veidrodėlį apžiūrėjo savo veidą. Po velnių, kodėl aš turiu savo dvidešimties metų formą, kuri paprastiems žmonėm yra tarytum dešimties metų? Ir kodėl nuo mano veido pašalintas tas žiaurumas kurį magijos pagalba padarė Kistinas? Vis dėl to suklydau. Idiotai nepasimoko ir dabar mano ūgis, tik 156cm. Anu veide vėl atsirado žiaurumas ir veidas pradėjo panašėti į pamišusio šuns snukį, kuris apsimovė žmogaus veidą, norėdamas užsimaskuoti. Akyse pradėjo žaisti pamišusios ugnelės. O šypsena pasidarė pati ir žiauri.
-Aš jį nudėsiu. Tačiau pirma pakankinsiu. Ištraukysiu visus nagus ir dantis, nulupsiu odą ir po truputį išpjaustysiu raumenis. Iš lėto iškepsiu juos ant ugnies ir priversiu suvalgyti. Tada priversiu jį suvalgyti mano firminio patiekalo ir papuošiu jo žarnom kalėdinę eglutę. Tačiau pirma man reikia man tinkančių rūbų. – pasakė pažvelgdamas į akis Mery.
 – Mm… žarnos… – seilė nutįso iš išsižiojusios Mery burnos ir nieko nelaukdama kaptelėjo ant žemės. Vilkolakė krūptelėjo, pasipurtė ir pagaliau pamatė, jog nepaklusnūs juodi plaukai grįžo į savo vietą. Keista. Vaje, suvalgiau kilogramą mėsos. Visai nesenai. O dabar ir vėl apetitas ėmė graužti mano smegenis. Greit iš jų nieko nebeliks. Bėda! Nors, iš esmės, ir dabar ten nieko nėr. Reiks kada nors patikrinti.
– Na, na. Keisti tie tavo draugai. Keisti ir gal… em… kiek nuprotėję? Ai, nežinau, kaip pasakyti… – Mery sukramsnojo kelis riešutus, tačiau tik pajuto, kaip karingai sutrimitavo žarnos. – A, sakai reikia rūbų? Eglutę tai turi, matai, o rūbų nesugebėjo nusipirkti už knutus… Ech tu! Na, mano akyse rūbų tikrai nerasi, galiu garantuoti. O tavieji, matau, liko tokie patys. Tik tu, atrodo, sumažėjai. Arba aš padidėjau!.. Keistas tas pasaulis…
Profesorė apsilaižė lūpas mėgindama ant jų rasti sukrešėjusių kraujo gabalėlių, tačiau nieko nerado. Vargšas kraujas, matyt, pasipustė padus (arba bent jau kažką panašaus) ir nuskrido tolyn. Arba atgal į Mery burną!
– E… Galim susitarti – rasiu tau kokį seną apsiaustą, o tu man duosi žmogienos. Na, šiaip aš nevalgau žmogienos, tik turbūt pabudo kažkokie kanibališki instinktai. Et, gerai kad pirštą naują turiu, kitaip būtų kankynė, – Mery kalbėjo su savimi, o baigusi monologą pažvelgė į naująjį pirštą, kuris greičiausiai nė nenutuokė, kad buvo apie jį kalbama. – Beje, o tau nereikia… dirbti?
 Xantoria per brūzgynus sunkokai skynėsi kelią pirmyn. Bent jau ėjo kaip visuomet – be garso. Miškas skendėjo prietemoje. Ėmė žiebtis pirmosios žvaigždės. Staiga ji sustojo ir įsiklausė. Už kokių 100 jardų tikrai išgirdo balsus. Kažkaip nuojauta, kuri jos neapgaudavo, kuždėjo, kad tai ne prieš tai sutikti kentaurai. Ji prilėtino žingsnį ir apsukdama krūmus žengė tolyn. Priartėjusi ji suprato tikrai išgirdusi balsus. Žvilgtelėjo per petį – medžių siena. Suūkė pelėda. Moteris drąsiai nuėjo į priekį. Vos išlindusi į aikštelę pamatė porą figūrų. Po apsiaustu ji išsitraukė lazdelę ir iš karto nukreipė. Laisvąja ranka numetė į odą susuktą ryšulį. Garsiai žvangtelėjo ant žemės krentančios grandinės.
Nagi, nagi….Ką mes čia turime….
Tačiau atšiaurias mintis įgarsino ironiškas balsas:
– Labą vakarą, ponai.
Šmaukšt! Ji nutaikė lazdelę.
 Anu pradėjo ritmingai kvėpuoti norėdamas nuraminti įtūžį. Viskas, nėra taip blogai, beje, tokia forma turi daugybę privalumų. Kokios galimybės man atsiveria, tik kiek laiko tai truks? Žinant to idioto sugebėjimus…Ilgai.Anu veidas vėl pasidarė kaip gražaus dešimtmečio berniuko ir jis nusišypsojo meilia šypsena.Nors forma man ir nėra svarbi, tačiau šita padės apmulkinti kitus žmones. Visai žaviai aš būčiau atrodęs, jei būčiau likęs žmogumi. Tačiau man nepatinka, kai žmonėms aš patinku, ypatingai dėl gražaus veidelio ar dar dėl kažko panašaus. Pradedu jų nekęsti, tik dar labiau.Jis įkišo ranka į kišenę ir kažko sunkiai ieškojo. Pasikovęs kokias tris minutes su kišene išsitraukė mėlyną kapsulę. Sunkiai atsidusęs ją nurijo ir pasiraivė. Vietoj išaugtų ir suplėšytų rūbų jis jau buvo apsivilkęs mėlynus, jam puikiai tikusius rūbus. Į rinkinį įėjo mėlynos kelnės su mėlynais marškinėliai ir mėlyni batai. Taip pat buvo prabangus mėlynas apsiaustas. Kelis kartus pasiraivęs jis niekinamai šyptelėjo.
Jis užuodė svetimą žmogišką kvapą, tačiau nusprendė nežiūrėti į tą pusę. Tuo labiau jo nuojauta jo niekaip neįspėjo. Tuo labiau lazdelė buvo kišenėje, prie kurios jis laikė ranką.
– Labą vakarą, ponai. – išgirdo jis ironišką, moterišką balsą.
Na, laikas man pasižiūrėti, ar turiu artistinių sugebėjimų. Žmonės sako, kad ne, bet jie dažnai klysta. Dėl to ir yra žmonės.
Jis atsisuko meiliai žiūrėdamas į pasirodžiusią moteriškę.
– Laba diena, senele. Ką jūs čia viena miške veikiat? Ar nebijot piktų vilkų ir demonų?
 Ragana piktai kilstelėjo antakį. Senelė?.. Žiūrėk, kad ta senelė tau uodegos neišrūkytų…Ji žaviai, tačiau apsimestinai, nusišypsojo žmogystai. Dėl prietemos negalėjo pasakyti, ar ten buvo žmogus, ar koks padaras. Ji krestelėjo lazdelę lyg grasindama:
– Argi senelės vaikšto po miškus? – ji pro užkritusią sruogą įžūliai spoksojo, – Bijai vilko, neik į mišką. Štai, ką sako senelės.
Ji žvaliai nusijuokė. Kilstelėjusi ranką nusibraukė šviesią sruogą ir tuojau pat susisiautė apsiaustą, kad nesimatytų aptemptų odinių rūbų. Nenuleisdama lazdelės ji žengė žingsnį priekin, kerzu nuspirdama šungrybį. Vis dar širsdama dėl to pasendinimo vėl pažiūrėjo į jį ir pasakė:
– To paties galėčiau paklausti ir jūsų. Ką veikiat miške? Negi nebijot senelių?
Ji sarkastiškai nusijuokė.
 – Negi nebijai vilkų, Xantoria? – pašaipiai pasiteiravo Mery. – Senelių nėr ko bijoti. Jos yra tik mielos senučiukės. Gaila, kad čia tokių nėra. – Vilkolakė plačiai nusižiovavo. Ji žvilgtelėjo į dangų. Mėnulis gali savo kvailą sidabrišką nosį iškišti laukan… Dabar skaudėtų, jei pavirsčiau vilke. Tie žaibiškai augantys plaukeliai ant kūno… Fuui.
– Aš tai nieko neveikiu. Tiesiog atėjau į mišką, atsisėdau ir ėmiau laukti, kad koks demonas ar pikta senelė mane suvalgytų, – išdidžiai ir linksmai pareiškė Mery.
Profesorė vikriai pakėlė nuo žemės kažkaip ten atsiradusią nuosavą lazdelę. Tada kelias minutes į ją spoksojo. Po to pakėlė žvilgsnį į “senelę” ir pasiteiravo:
– Heh.. O kam ta lazdelė? Dvikova? Du prieš vieną? Vienas prieš du? Vienas prieš vieną? Vienas prieš nieką? Niekas prieš vieną? Letenoje negalėčiau laikyti lazdelės… – paskutinį sakinį Mery ištarė tyliau, kiek apgailestaujančiu balsu.

Jeigu Mery dabar pavirstų vilke, o ta senelė pradėtų su ja kautis, turėtume visai neblogą spektaklį. Man pavyktų gauti kompromituojančios medžiagos apie abi. O jeigu senelė užpultų mane…Che che, galima ir pabandyti.Anu susimąstęs pasižiūrėjo į tamsą ir tyliai sušvilpė. Iš kišenės išsitraukė mažytį mėlyną kamuoliuką ir nepastebimai sutraiškė tarp pirštų. Po kelių sekundžių pajuto silpną skausmą akyse. Tai į žiobarišką kamerą primenantis triukas. Tik šiek tiek įdomesnis. Beje, labai brangus.Jis priėjo porą žingsnių prie moteriškės ir droviai šyptelėjo.
– Atsiprašau, senele Santa Klausai, ar kaip jūs ten vadinatės. Labai ilgas vardas, taigi jus vadinsiu Santa Klausu. Ar galiu? Nes jūs labai jį primenate, – linksmu balsu pasakė jis. – Beje, vilkų ir senelių nebijau, nes daug sportuoju ir skaitau. Tėtukas man sakė, kad negalima bijoti senelių, nes jos labai trapios. Argi ne?
 Mery sudejavo ir užsispaudė ausis. Déjà vu. Rimtai! Gal per tą kvailą mūšį.. Ai, tiek to.
– Gr… atrodo taip, tarsi netoliese staugtų būrys pamišusių vilkolakių. Aš jų nepažįstu, bet pamišimu tai dvokia. Arba man sloga. Arba nuo tavęs juo trenkia. – profesorė prunkštelėjo ir demonstratyviai pažiūrėjo į Anu.
– Užuodžiu kraują… Medžiuose čiulba kvaili paukščiai. Ir kalbasi žmonės. Kvaili. Tik nečiulba. Hm. – netoliese pasigirdo balsas.
Tiksliau ne balsas, o urzgimas. Ir dar – ne netoliese, o už kelių dešimčių metrų. Bet Mery taip nepamanė. Ji nieko nebemanė, o tik pajuto, kaip sustingsta pasaulis. Vėjas staugė aplinkui, bet vilkolakė to negirdėjo. Ji matė ir jautė sidabrinį mėnulį, kuris nustelbė visus kitus gamtos reiškinius.
Dabar, pagal visus kvailus kažkokios mokslo šakos dėsnius, aš pavirsiu vilkolake, staugsiu, sutaršysiu Xantoriai jos nuostabiąją šukuoseną, o Anu kvailai šokinės aplinkui. Grr. Kodėl visada viskas vyksta taip pat? Jau nusibodo.
Bet taip neįvyko. Mery tiesiog pajuto lengvą, kutenantį šiurpuliuką. Vienas, tik vienas akinantis raudono žaibo blyksnis – ir Mery pajuto, kaip stovi prie didelio akmens ir spokso į bejėgį savo kūną. Kuris visai nebuvo bejėgis. Kūnas, kuris ankščiau priklausė kiek kvanktelėjusiai vilkolakei, pakilo ant šiek tiek kreivų kojų ir atstatė burtų lazdelę, nukreiptą į dvi žmogystas vienu metu, kaip senovinį kardą, kuriais ankščiau kaudavosi karžygiai. O gal ir nesikaudavo.
 Raganos žvilgsnis nuklydo čia prie vieno, čia prie kito. Galiausiai apsistojo ties Mery. Skvarbus rusvų akių žvilgsnis ją nužvelgė.
– Kaip manai, ar bijodama vilkų, eičiau medžioti būtent jų? Kaip tyčia Uždraustajame miške zombių populiacija ypač išaugo. Bet, spėju, atsirado ir kitokių Canis Lupus.
Ji tiesmukai žiūrėjo Mery į akis.
– Kam lazdelė? Nežinau, nežinau, – Ji ir vėl apsimetė galvojanti.- A, taip. Kaip paskelbė Magijos Ministerija savo puskraujų įstatyme, vilkolokiai protu nepasižymi. Ypač tam tikros mėnulio fazės metu, – Ji daužte išdaužė kiekvieną žodį, sudėdama į šį sakinį visą neapykantą ministerijai.
Tuomet ramiai pridėjo:
– Pilnatis, jei neklystu? O tau, Rudolfai, – ji pasisuko į kitą žmogystą, – nuo kokio amžiaus tavo manymu žmonės tampa, hm, seneliais?
Tačiau netikėtai pasigirdo urzgimas. Ji atšlijo nuo prisiartinusiojo Anu ir atsisuko į Mery.
 Anu išsišiepęs iki ausų stebėjo situaciją. Visa tai gali būti įdomu. Burtų dvikova? O gal burtų skerdynės? Na, bet kokiu atveju aš nedalyvausiu, nes noriu pamatyti, ką gali kiekviena iš jų. Gal jos taps įdomiais žaislais.Anu, staigiai atspyręs, nubėgo prie storesnio medžio ir nesinaudodamas rankom užlipo kokius tris metrus į viršų. Atsisėdo ant storos šakos ir maloniai šyptelėjo abiems.
– Ponai ir ponios, šiandien atvykome pasižiūrėti į šitą dviejų narsių karžygių kovą. Vienoje pusėje protą baigianti pamesti vilkolakė Mery Fate, o kitoje sarkastiška ir amžinai grasinanti, bet nesena Xantoria. Beje, jos abi yra idiotės, taigi nesitikėkite kažko įdomaus. Tai bus tik skerdynės. Liesis kraujas ir prakaitas, o Mirtis bus ištiesusi savo dalgį virš šitų merginų galvų. Kas mirs, o kas išgyvens? Mano nuomone abidvi. Bet tai tik mano nuomonė! Kaukitės! Dabar! DABAB! – paskutinis riksmas buvo toks stiprus, kad suplėšė medžio lapus.
 Apsisukusi ant kulno Elisa negalvojo nieko. Pasinaudojo akimirka, kai ji nėra čia, nėra ir ten. Tiesą pasakius, jausmas, jog “tavęs nėra” visad žadino jai šiokį tokį susimąstymą… Ir, žinoma, žavesį. Nors toli gražu ne tokį didelį, kad lėktų į artimiausią Žiobarų krautuvę pirktis peilio venoms persipjauti, ne. Tiesiog šiaip – malonus jausmas, mažytis ištrūkimas iš, vaje, kokios nuobodžios kasdienybės.
Skaidriausių spalvų kaleidoskopas suko nerimastingus ratus – bet ne apie ją. Šiaip lakstė į visas puses spalvoti – geltoni, oranžiniai, mėlyni – kvadratėliai ir mažutėliai trikampiai, nelyginant būtų pažvelgusi pro vaikiškus žiūronus, už kurių slypi stebuklai.
And as for fortune, and as for fame, I’ve never invited them in… Mintyse netikėtai sutvinksėjo eilutė iš seniai pamirštos dainos ir elfė susivokė ištrūkusi iš palaimingo skrydžio oru – per erdves, per laikus, o gal tiesiog nuo Londono lig Hogvartso. Ji pavojingai balansavo ant liaunos guobos šakos. Laimei, Elis nepaskyrė savo gyvenimo sumo imtynėms ar panašiai, taigi be vargo atšlijo nuo trijų metrų bedugnės ir rankomis apsivijo kamieną. O po akimirkos…
– DABAB! – nuo nežmoniško riksmo jos ausų būgneliai priekaištingai suvirpėjo ir sekundėlę Elifisa vangiai svarstė, kas šiame pasaulyje galėtų žinoti senovinį bulračių poravimosi šūkį. Suktelėjusi galvą staugūno pusėn, ji nevalingai šyptelėjo.
Kažkam maišosi liežuvis… Ar bent norėčiau tuo tikėti. Nes, jei šimto mylių spinduliu čionai yra nors vienintelė bulračių patelė, jam nepavydžiu. Turint omeny, kad jos atrodo kaip meškos gigantės…Tyliai susijuokusi Elis nubraukė oranžines garbanas nuo veido ir įsispitrijo Anu į akis.
– Mėgaujamės spektakliais? – jei žodžiais būtų galima užmušti, Anu jau gulėtų išvertęs pilvą negyvut negyvutėlis. – Pasakyk man, mažyli, nors vieną priežastį, kodėl turėčiau tave palikti gyvą, – meiliai pareikalavo ji. -Ir paskubėk!
Ir vėl ji. Ai, belieka tikėtis, kad manęs nematė, tingiu teptis rankas.
Keista šyptelėjusi ji suvėsavo rankomis ir iš oro ant Anu galvos užkrito milžiniškas akmens luitas.
– O, atleisk, – visai neatsiprašomu tonu tarstelėjo elfė.
Nekantrus mostas delnais ir luitas, bepasiekiantis žemę, pranyko, o šalimais ant lygiausios šakos vietos atsirado puodelis imbierinės arbatos. Palaimingai išsišiepusi Elisa jį pastvėrė ir ėmė gerti deginantį gėrimą jausdama, kaip visu kūnu pralekia žavutėliai šiurpuliukai. Nė pati nepajuto, jog buvo kiek sušalusi. Xantoria nenuleido akių nuo Mery. Rusvų akių krašteliu pamatė, kaip Anu žaibiškai užsikraustė į medį. Niekingas bailys… pagalvojo. Jei kautis, tai kautis….Senokai laukiau tos grįžtančios rizikosAnt peties ji lyg ir pajuto ranką. Dvelktelėjo ledinis šuoras. Viskas buvo taip pažįstama. Nors nelabai tikėjosi, kad vėl jį pamatys, grįžtelėjo per petį. Ant savo peties ji tarėsi reginti ranką. Ranką be odos ir be mėsos, tiesiog suskeldėjusį nuo senumo, boluojantį kaulą. Iš po juodo gobtuvo sklido į psichą primenantis švokštimas. Tačiau buvo įmanoma suprasti, ką jis sako. X-a-n-t-o-r-i-a…..Nejaugi manę-ęs pasiil-l-lgai?…Negi nesakei, kad nebenori daugiau manę-ęs regėti?….Juk tu dabar nebekovoji….Tau nebereikia rizikos….Mir-r-rties….Šiurpūs, lėtai tariami žodžiai, bet ragana vis tiek pajuto ironijos prieskonį. Tą akimirką ji stovėjo nematančiom akim ir išskyrus tą švokštimą nieko negirdėjo. Švelniai sušiugždėjo mirties angelo sparnai ir jis tėvišku tonu, kiek buvo įmanoma tai padaryti švokščiant, ėmė kalbėti vėl. Su tavim buvau beveik visą laiką… Aš pažįstu tave, Xantoria… Aš žinau, kad manęs ilgėjaisi… Aš žinau, kad trokšti pažvelgti mirčiai į akis… Man į akis… Ir kodėl aš visuomet sutinku kitus Nizarą… Išgirdusi vardą Xantoria krūptelėjo.Žinau, kad pameni, kai išsivedžiau Deonorą… O ji verkė… Sakė, norinti atsisveikinti….Raganos akys iš siaubo išsiplėtė. Nutilk…Nutilk! mintyse ji bandė sakyti, bet strigo ir tai. Ji pajuto, kad angelas mėgaujasi jos sąstingiu, tad be gailesčio tęsė. Žinai, ką dar pasitikau?… Alastorą… Alastorą Ruk…Xantorios akyse bene pirmą kartą gyvenime sužibo ašara. Rodos, tai nuplovė minčių sąstingį ir, nespėjus Angelui baigti, mintyse ji siaubingu balsu užriko: NUTILK!
Mirties angelas, rodos, spustelėjo jos petį stipriau. Jis nebaigė sakinio, tačiau pradėjo kitą.
Nori mane nutildyti? Nepavyks… Galėčiau vardinti ir vardinti… Ir tu viena kalta, kad pasiėmiau juo,s o ne tave.. .Ar prisimeni paskutinę savo auką? Tu net jo nepažinojai… O aš jį sutikau išskėstomis rankomis… Ar prisimeni? A? Ar prisimeni požemį šioje mokykloje? Ar prisimeni su kuo ėjai ten? A? AR PRISIMENI, KAS ŽUVO TAVO DĖKA? NAGI? Justasas Ridlis… Nieko nesako ŠI pavardė? Tu dėl visko kalta… Man nelieka kitos išeities… Cantus… Imino… Cantus… Imino… Satane… SATANE…
Su paskutiniais žodžiais Mirties Angelas savo kaulėta ranka, ilgutėliais nagais suspaudė Xantorios petį iki kaulo. Visos juslės staiga atbudo taip, kaip staiga buvo dingusios. Jos ausis pasiekė nežmoniškas staugimas.
– DABAB!- baubė Anu sedėdamas ant šakos.
Raganos akys plykstelėjo beveik pragaro ugnim ir ji staigia nukreipė lazdelę:
DIFFINDO, – Su gąsdinančiu įsiūčiu ji pažvelgė tiesiai Anu į akis.
Tą pačią akimirką burtas pasiekė šaką ir ji driokstelėdama išsitaškė į šalis.
 Mery rimtai įsiuto. Ji nieko daugiau nematė, tik savo kvailą kūną, kuris įžūliai stovėjo ir dar įžūliau rijo riešutus. Mery nebūtų nieko dariusi, jei būtų nebelikę visų riešutų. Bet suvalgyti dar ir maišelį… Viršūnė! Mergina išsišiepė taip linksmai, kad net Anu su savo kvaila šypsena iki ausų negalėjo prilygti ilgų baltų dantų ir keistai trumpų ilčių deriniui. Mery kiek sunkiau judėdama nei visada per atomų sūkurius nulaviravo link netikrosios savęs  ir užsimojusi ranka spyrė koja į kūno šoną. Keistai čia išėjo.Mery ne vaiduoklė pavojingai susvyravo, keistai sustaugė ir griuvo ant žolės. Aš genijus! Aš įveikiau save! Dabar man visus nužudyti ar atgauti savo senąjį kūną! Ai, geriau dar paknisiu kitiems protą ir pabūsiu vaiduoklis ne baisuoklis. Jau visai nusišnekėjau, kaip mažas vaikas. Mery’ukė. Fuuui.
Mery garsiai nusikvatojo ir prisiartino prie Elisos.
Va, iš kur ji čionai atsirado, tai man neaišku.
– Labas, Elisa! Dabar aš vaiduoklis ir persekiosiu tave visą likusį gyvenimą! – juokingai suriko Mery.
Ji timptelėjo elfei už garbanų. Dabar ji mane suvalgys. Mano gyvenimas baigtas. Košmaaaraaas. Mhmhm, dar viena idiotė pairodė. Ir kažkodėl man atrodo, kad ji ant manęs pyksta. Anu lengvai atsispyręs nušoko nuo šakos padarydamas salto atgal. Kažkodėl man atrodo, kad ta Xantoria baigia pamišti. Po truputį klimpti į liūną, kol galiausiai supranti, kad jau per vėlu ir negali išsikapstyti. Jis susimąstęs priėjo prie Elisos ir ramiu žvilgsniu pažvelgė jai į akis.
– Seniai matėmės. Kaip gyvenimas? Beje, argi tu nevengi darbo? Vengti darbo yra pats blogiausias dalykas pasaulyje. Matai, kaip aš sumažėjau vengdamas darbo. Darbas žmogų puošia, o pinigai tvirkina. Ar tu tai supranti? Ar supranti? Aš klausiu ar tu supranti?
 Aš patekau į bepročių kompaniją. Nusijuokė Elisa dailiai nušokdama ant žemės.Puodelis su arbata paklusniai nusileido į laukiančias rankas. Tss, mieloji, jau ne naujiena man… Pikdžiugiškas balsiukas sukuždėjo galvoje ir, mažumėlę pamąsčiusi, Elisa pasijuto turinti jam pritarti.
– Kažkodėl man rodosi, kad šiandien vilkolakiai gaus tris lavonėlius, – sumurmėjo ji, braukdama sutrupėjusias pilkšvas samanas nuo suknelės nugaros. – Viena taikėsi nuversti mane nuo šakos, kita, – Elisa nekantriai nustūmė Mery ranką šalin, – kita tiesiog nepakaltinama, bet man nusispjaut, o trečią aš jau seniai turėjau nudėti…- gailiai atsidususi Elisa šveitė puodelį Anu į galvą, mėgaudamasi arbatos, varvančios jam per plaukus ir į akis, vaizdu.
OK, reikia susiimti. Ji tyliai nusijuokė pati sau. Arba ne.
Lengvai atsidususi ji sumosavo rankomis apsukdama pusratį aplink savo ašį. Apsižvalgė. Xantoria tebejudėjo, Anu ir Mery taip pat. Kas per…Vienas mėgstamiausių jos kerų, sustingdimo užkeikimas, turėjo priveikti trejetą žmonių. Tiksliau, trejetą pamišėlių. Na, koks skirtumas!.. Nebent…
– Jų ne trejetas, – nė pati nepajuto, kaip ištarė garsiai, o kitą akimirką į aikštelę įsiveržė pasiutusių vilkolakių banda.
Tikrai ne trylika. Tikrai daugiau. Pasigailėjo Elis, kad nebeturi puodelio sviesti artimiausiam, kurio akyse tešvietė niūrus užsispyrimas prisiėsti žmogienos, į galvą. Ech, bet buvo verta.
Vilkolakis užkliuvo už nusviestos žemyn šakos ir gėdingai išsidrėbė, o Elis atsisuko į Anu.
– Puošia! – klyktelėjo ji, stumdama mažių žemėn. – Ypač tave, kurio tiesioginė pareiga yra atsikratyti šitų bjaurybių! Prie darbo, mulki, arba negausi prie algos premijos, – lengvai nusikvatojo ji ir perbraukė ranka kaktą.
Vaje, beprotystė – užkrečiama. Visada įtariau! Idiotai. – Kola bunga! Ura! – džiaugsmingai sukliko Mery, kai į aikštelę įlapnojo keletas mielų, pasiutusių vilkelių, ir grįžo į savo kūną.
Mėnulio šviesa padarė savo. Vietoj kvanktelėjusios profesorės stovėjo didelė ir sunki vilkė. Aš vilkė, aš durna, bet mąstyt dar galiu. Nesąmonių nesąmonė. Aš. Aš – nesąmonė. Logisismo! Ir tas žodis nesąmonė. Gyvenimas nesąmonė…
Kol Mery galvoje sukosi nesąmoningos mintys, pailsėjęs vilkės kūnas lengvai perkando gerklę vienam vilkolakiui ir tempė jį į šalį. Mm, naktipiečiai, galvojo vilkolakė skanaudama vilkieną. Aš valgau vilkolakieną!.. Aš genijus ir kabinalė. Tpfu, kanibalė.
Kai vilkolakis išnyko nuo žemės paviršiaus, Mery ramiai atsitūpė ant žolės, prie krūmo, ir ėmė smalsiai stebėti, kas vyksta aplinkui. Kažkodėl nei vienam vilkolakiui netoptelėjo, kad Mery nepalaiko jų pusės.
 Xantoria garsiai nusikeikė pamačiusi, kad Anu jai taip ir nepavyko pamokyti laikyti liežuvį už dantų. Ji nusisuko ir šyptelėjo. Į aikštelę paplūdo vilkai. Dar kartą šyptelėjo savimi patenkinto žmogaus mina ir truktelėjo apsiautą laikiusio mazgo virvelę. Jis atsileido, bet nespėjo nukristi, mat ragana atgalia ranka jį nusitraukė ir nusviedė šonan. Pagal pasigirdusį urzgimą spėjo, kad pataikė kažkuriam iš vilkų ant galvos. Likusi su judesių nevaržančiais, tačiau aptemptais odiniais rūbais ji pasijuto kaip senais laikais. Ji linktelėjo kaklą į abi puses. Abu kartus pasigirdo tarkštelėjimas. Rimta mina nusitaikė į pirmą pasitaikiusi vilką:
Impedimenta. O, Labą vakarą, panele Mirror. Kaip matote, šiek tiek plečiame akiratį, linksminamės ir šiaip. Sustink!
Linktelėjusi ministerijoje matytai raganai, smagiai pasisuko ant kulno ir iš nugaros prisėlinusiam žiebė konjuktyvumo kerais. Tas siaubingai užstaugė ir nėrė į krūmus.
Ragana iškėlė lazdelę sau virš galvos.
– Dinkit, kol man visai nuotaika nesugedo. Flameus Maxima!
Kaip andai koridoriuje po mokykla, iš jos lazdelės pasipylė ugnies kamuoliai ir ėmė leistis ant pabaisų. Pasijuto svilėsių kvapas. Kai kurie kaukdami ėmė trauktis.
 Anu pamatęs, kad Elisa metė į jį puodelį su arbata, visai neapsidžiaugė. Nors mano nuotaika ir bloga, bet išsimaudyti visai nenoriu. Tikrai ne.Jis staigiai atšoko į šalį ir svajingai pažvelgė Elisai į akis.
– Na, jeigu reikia dirbti, tai dirbsiu. Man vis tiek reikia išsiaiškinti šito kūno sugebėjimus… Beje, galima išbandyti ir tą triuką. Sakiau, kad seniai padarysiu bandymus, bet vis laiko nerandu. Baisu.
Anu ištraukė lazdelę iš kišenės ir priekabiai ją apžiūrėjo. Pridėjo prie kairės savo apsiausto rankovės ir palaikė porą sekundžių. Lazdelė prisitvirtino prie jos tarytum būtų priklijuota. Šitas triukas gana įdomus ir turėtų praversti. Užkeikimas suveikia neištarus jo, o tiesiog veikia pagal… Kodėl aš čia taip užsimąsčiau. Žinoma, kol kas galima tik vieną užkeikimą “užprogramuoti” į lazdelę, bent jau jis taip sakė. O kodėl aš po velnių juo tikiu. Nu bet kokiu atveju aš prižadėjau… Jis mane papirko sumuštiniasi.
Anu gal porą sekundžių pakikeno, tačiau baigus jo veidas pasidarė šaltas ir ramus, tarytum iškaltas iš marmuro. Nusiramink, nukreipk visą savo įniršį ir beprotybę į magiją.Visos jo juslės įsitempė, jis jautė vilkolakių įniršį ir alkį. Visų ir kiekvieno atskirai. Jie yra gauja, medžiotojai, kurie moka bendradarbiauti. Daugelis jų dar slepiasi miško tamsoje.Jam artėjant prie vilkolakių smegenys ištuštėjo palikdamos tik kovai reikalingas žinias. Sumažinus apkrovą smegenims jo reakcija pagreitėjo. Jis lėtai ir ramiai prisiartino prie vilkolakių, kurie kažkodėl dvejoja pulti. Tačiau vis dėlto keli arčiausiai esantys vilkolakiai šoko ant jo norėdami pargriauti.
– Pirmasis šoks ties 7 valanda norėdamas nutraukti man sausgysles. Tą patį darys ir vilkolakis ties 5 valanda. Vilkolakiai ties 3 ir 9 valanda griebs man už rankų, o vilkolakis ties dvylikta perkąs man gerkle. Ir kas nors užgesinkite ugnį. Ji mane erzina, – visiškai bejausmiu balsu pasakė jis.
Kaip jis ir sakė, pirmieji vilkolakiai puolė iš už nugaros kėsindamiesi į Anu kojas, tačiau jis staigiai atšoko atgal ir jie susitrenkė galvomis. Iš niekur Anu rankose atsirado du kardai iš smėlio ir jis jais su didžiule jėga pervėrė vilkolakių kaukoles ištaškydamas smegenis. Vilkolakiai iš šonų šoko taikydamiesi į rankas, tačiau pusiaukelėje nukrito su kardų pervertomis gerklėmis. Prie paskutinio vilkolakio jis prišoko pirmas su ramia šypsenėle veide. Vilkui šokant jis trinktelėjo į žandikaulį. Vilkolakis išsitiesė palikdamas nesaugomą pilvą ore. Kardai atsiradinėjo vienas po kito ir Anu smeigė juos į vilkolakio pilvą. Vieną po kito paleisdamas kraujo fontanus ant Anu. Jis liovėsi tik tada, kai iš vilkolakio liko tik kruvina masė, kuri nukrito ant žemės. Jis ramiai nuėjo prie kitų vilkų žudydamas vieną po kito su visiškai ramia šypsena veide. Kardai atsiradinėjo vienas po kito ir su antgamtine jėga smigo į jų kūnus. Galiausiai baigęs darbą pažvelgė į Xantorią.
– Išdegink krūmus, esančius tavo kairėje pusėje. Mery, Xantoriai išdeginus krūmus turėtų išlysti lyderis, jeigu jį nugalėsi, galėsi vadovauti vilkams, esantiems netoliese ir mums nereikės kautis su antra banga, – ramiu, šiek tiek melancholišku balsu pasakė jis. – O tu Elisa… Žiūrėk sau už nugaros. Beje, šitos skerdynės man nesuteikia malonumo.
Jis pažvelgė į lazdelę ir pakraipė galvą norėdamas atsikratyti bjauraus skausmo. Skausmas jam netrukdė. Atvirkščiai, jis parodė, kad Anu dar gyvas.
– Testas atliktas. Jo rezultatai patenkinami. Smėlio kardų užkeikimas, užprogramavus jį į lazdelę, atsiranda daug greičiau, jų atsiranda daugiau ir jis stipresnis. Tačiau taip pat labai apkrauna organizmą, o ypač raumenis ir naudoja daug daugiau magiškos energijos. Vis dėlto testo rezultatai patenkinami.
 Ragana, vis dar leisdama viską naikinančius ugnies kamuolius, pastebėjo, kad darbo ėmėsi Anu.Ooo… Koks samurajus… Tegu, tegu… Nors man darbo mažina… Ne taip jau ir įdomu…
– Išdegink krūmus, esančius tavo kairėje pusėje.
Xantoria per staugimą, urzgimą bei sužeistų vilkų unkštimą išgirdo Anu žodžius skirtus jai. Moteris nepatikliai pažvelgė jam į akis ir galiausiai linktelėjo.
Ji nuleido lazdelę, kurią buvo iškėlusi virš galvo,s ir šmaukštelėjo ja ore rikteldama:
Lassoflame!
Tą pačią akimirką jos lazdelė virto ilgu, balta liepsna degančiu botagu. Xantoria užsimojo, apsuko porą kartų sau aplink galvą ir šmaukštelėjo išilgai krūmynų. Liepsna, lyg eidama parako juostele, plito per šmaukštelėtą vietą. Ragana paskutinę akimirką truktelėjo atgal tą liepsnos liežuviais besispjaudantį botagą, kad nekliudytų medžio. Tačiau pats galiukas jį vis tiek palietė. Medyje iš karto liko apdegusi lyg pjūklo palikta žymė.
Krūmuose esančio vilko akyse sušvito ugnies atšvaitai. Xantoria atsisuko į Mery:
– Daryk, ką reikia.
Ji linktelėjo ir atsitraukė per žingsnį atlaisvindama kelią.
 Mery tupėjo visai šalia krūmų. Savo nelaimei. Xantoriai išdeginus krūmus ji tik spėjo pamatyti greit lekiančią leteną ir pajuto skruoste skausmą. Pasirodo, krūmuose tupėjo senas, bet dar ganėtinai stiprus vilkolakis. Jis stebėjo Mery neslėpdamas baisios neapykantos. Mery jam atsakė tokiu pačiu žvilgsniu. Abu tuo pačiu metu suurzgė.
Vilkolakė šoko šalin prieš tai nukandusi seniui ausį. Senis piktai suurzgė ir sustaugė. Aplink žmones ir du vilkolakius pradėjo rinktis kiti vilkolakiai. Bet jie nieko niekam nedarė, tik įdėmiai stebėjo dvikovą.
Mery vėl priėjo prie vilkolakio ir užsimojo letena. Stiprūs sidabro spalvos nagai kraupiai švytėjo nakties tamsoje. Po sekundėlės ji suleido nagus vilkui į akį. Iš akies plūstelėjo kraujas. Jis gailiai suinkštė ir atsitraukė atgal.
– Ko tau reik? – grėsmingai suurzgė jis.
– Tavo lavono, – ramiai atšovė Mery.
Vilkas piktai dėbtelėjo savo vienintele akimi į vilkę. Tada klastingai išsiviepė ir staiga perkando Mery’ei šoną.
– Skaityk, tu lavonas, – pagiežingai suniurzgė profesorė.
– Nemoku skaityti, – linksmai atkirto vilkas.
Vilkolakė lyžtelėjo žaizdą, iš kurios tekėjo kraujas. Skaudėjo, bet Mery vis tiek surado jėgų ir atitinkamą akimirką perkąsti seniui gerklę. Lyderis tapo paprasčiausiu lavonu, o jo gaujos „nariai“ gedulingai sustaugė.
Mery atsigulė ant žemės ir vilkų kalba paliepė vilkolakiams ramiai sėdėti.
– Kas pajudės, bus suvalgytas, – ramiai suurzgė ji. – Ė, žmonės, ką toliau daryti? – pasidomėjo ji, užmiršusi, kad „žmonės“ nemoka staugti, urgzti ar inkšti.
 Gerai, kad pasakė… Nesuteikia malonumo, na, tikrai nebūčiau pamaniusi. Šitokios ir panašios mintys sukosi galvoje, lyg mėgindamos nepermatomu rūku užkloti sąmonę ir ištirpdyti supratimą. Net nesivargino atsigręžti Elisa – žinojo. Žinojo ir jautė, nes tokį gailestį ir grėsmę tegalėjo sukelti vienintelis pavidalas.
– Kažkur visai čia pat aš miriau, – keistai nutirpusiomis lūpomis sumurmėjo Elisa ir atsigręžė. Vis tiek atsigręžė.
Visai šalia pleveno žmogaus siluetas. Būtent žmogaus, nes iki mirties Elisa buvo žmogumi, labiau žmogumi. O paskui tas žmogus, keista mergina, mirė ir išnyko. Turėjo išnykti. Ir vis gi ne. Permatomas šešėlis, mažiau negu vaiduoklis, rusvai pilki plaukai ir tokios pat žalios akys. Elifisa pažvelgė žemyn, sau į rankas, ir nesugebėjo išlaikyti ramaus veido, pro jas pamačiusi vos linguojančią žemę. Ištiesė delnus. Negalėjo kitaip, nors žinojo, kad nebegalės trauktis. Laikas ėjo keistai lėtai, lyg smėlį laikrodyje kas būtų suvilgęs tąsiu šiltu vandeniu. Aplinkui lakstė neryškios figūros, šaudė kerų blyksniai, kai kas mirė, kai kas gyveno… Žalsvose, vos šviesesnėse, kitos Elisos akyse degė permatomi laužai… O už jų – sielvartas, pyktis, supratimas. Elisa nenorėjo žiūrėti, bet užsimerkti – negalėjo. Jautė artėjanti, galėjo įžvelgti kiekvieną gintarinį taškelį apie juodesnį už naktį Elisos vyzdį. Elisos?
Dvi poros blausių rankų susilietė ir susivijo pirštai. Dvi dvasios.
– Elisa,- karčiai ištarė mergina pievų medaus spalvos plaukais. -Elisa? Ne.
– Ne, – sutiko Elisa, išdidi ir paslaptinga elfė. -Ireth. Ireth Coamenel… – sušnabždėjo plačiai atmerkusi žalias akis. Kuo plačiau, nes naujas pasaulis, pasaulis be melo šydo reikalavo sau vietos.
– Tu supratai, – ir linksmai, ir liūdnai atsakė Elisa Mirror – šešėlis šio pasaulio žmogaus, kuris mirė, tikėdamasis greitai ir neskausmingai patekti į kitą šalį… elfų šalį. Ir net nenumanė, jog iškeliaus tik kita jo pusė, iki tol ramiai miegojusi laiko salėse kažkur toli… Labai toli.
– Elfų kraujas ir žmonių kraujas…- lyg sapnuodama tarė Ireth. – Pabaisos, – iškošė pro sukąstus, skaudžiai sukąstus dantis. – Niekšai… Nepasakė.
– Kad elfų šalyje žmonės nepageidaujami? – pratęsė Elisa, stipriau suspausdama Ireth pirštus. – Kad žmogus, , turėsiu likti, kentėti mirties skausmą vėl ir vėl, vėl ir vėl, vėl ir vėl, vėl…
– Gana! – nutraukė Ireth, akių kampučiuose sužibo vaiduokliškos ašaros. – Nebegaliu daugiau, sese… Elisa.
– Elisa, – pakartojo Elisa. – Ireth – elfiškas vardas, Elisa – žmonių…
Dabar kalbėjo abi, žodis į žodį, judesys į judesį.
– Nežinau, bet bus taip, kaip turi būti. Taip, kaip turi būti. Taip, kaip turi būti… – balsai vijosi nakties tamsoje, mėnulio sidabre, amžių tylos šešėliuose. Susitiko, kad nebeišsiskirtų. Net jei tai reikš mirtį… O kas, galų gale, yra mirtis? Išėjimas. Amžinas arba prilygstąs akimirkai, nelygu, kaip eina laikas… Ir ar išslys lemties gyvatei uodega iš nuodingų nasrų.
Tarp vilkolakių lavonų ir nuodingų mėnulio šešėlių sukniubo blausi figūra, vos švytinti iš vidaus. Spindesys blėso, blėso… Akimirką siluetas sustingo, tuomet pratisai, skausmingai atsiduso.
Ir išnyko.
 Anu linksmai šypsodamasis žiūrėjo į Xantorios ir Mery darbą. Įdomu, keista ir visai smagu kartais dirbti komandoje, kai niekas neketina gale suvaryti kokio užkeikimo į nugarą. Nuostabu, tiesiog nuostabu, stiliaus klaidas darau net miegodamas, nors ko norėti, aš vis dar vaikas. Nors geriau tinka „vėl vaikas“. Priėjęs prie Mery pradėjo švelniai glostyti jai galvą. Kelias sekundes pagalvojęs apkabino vilkės kaklą ir pradėjo linksmai juoktis.
– Kyaaaa, šitam pavidale tu daug gražesnė, taigi nuo šios akimirkos tau draudžiama pavirsti į žmogų. ‘Kay? – linksmai paklausė jis. – Tavo žmogiškas pavidalas visai negražus. Koks švelnus kailis!
Pakėlęs galvą pamatė, kad kažkas keisto darosi su Elisa.
Atrodo, kad čia jos asmeninai reikalai, taigi aš nesikišiu, nors ir labai norisi. Aš esu apgailėtina moteris… O gal vyras? Nu, bet kokiu atveju teko pabūti abiem.
– Įsakyk jiems sukurti šalį, kurioje būtų įteisinta vergystė. Kaip tik turiu vieną idiotą, kurį mielai parduočiau. Ir pinigų gaučiau, ir bėdos atsikratyčiau. ‘Kay?
 Mery įdėmiai stebėjo paukščiuką, kuris, atrodo, kažką blogo rezgė. Ar namelį rezgė, ar norėjo vargšą vilką suvalgyti – neaišku. Nes vargšas vilkas, iš gaujos, pirmas jį suvalgė.
– Ech. Toks gyvenimas. – garsiai apgailestavo ji. – Nors ir suėdžiau apie dvidešimt kilogramų mėsos, bet užsigeidžiau vieno menko paukštpalaikio. O jį pačiupo kitas. Nieko. Turiu dar dvylika vilkolakių atsargai. Oi, gi aš nemoku skaičiuoti. Bet vis tiek.
Kažkas sucypė. Mery pakreipė galvą ir išvydo mažą meilų padarėlį. Katiną su milžiniškomis iltimis ir kruvinais ūsais. Jis kelias akimirkas uostė orą, o po to dėjo į kojas.
Dingo per tris sekundes. Rekordas, pamanė vilkolakė.
Po minutėlės ji pajuto ant galvos ranką. Ir apkabinimą. Ir linksmą juoką.
Aš kas? Šuo? Na, na. Aš keršyti. Aš kerštinga vilkolakė. O kaip žmogus – kerštinga? Ai, nežinau. Kaip žmogus, tai aš išprotėjusi. Faktas kaip blynas. Arba kaip pusryčiai. Ja, ja, faktas kaip pusryčiai. Logiška. Labai.
Mery vikriai atsistojo ant dvejų kojų. Ji ir taip gebėjo išsilaikyti žmogaus pozoje, bet labiau mėgo vaikščioti keturiomis. Dvi gan sunkias gauruotas priekines letenas uždėjo ant Anu pečių.
– Kay? Kay?, – linksmai suurzgė ji, nors ir nesuprato ką tie „žodžiai“ reiškia. – Kažkodėl vis galvoju ir galvoju, kad vis dar noriu žmogienos, – vaizdingai apsilaižė. – Kaip manai, kas labiausiai tiktų į manuosius naktipiečius? Tu ar Xantoria? – Mery kreipėsi į Anu, nors ir manė/žinojo, kad šis nesupras.
Ir gerai. Kad jį skylė danguje, dar sumanytų pasekti mano blogu pavyzdžiu. Xantoria visą kovos sceną šaltai stebėjo iš šalies. Ji stovėjo beveik kaip akmeninė statula. Nurimusi, pagauta euforijos, tačiau nė kiek nesišypsojo. Akys lėtai, netgi su ironija, slankiojo nuo medžio prie medžio, nuo šešėlio prie šešėlio, nuo negyvo vilko prie Mery ir Anu. Raganos pašonėje sušnarėjo sparnai.
Patenkinta?
Xantoria net nepasukus galvos žinojo, kas stovi šalia. Ji kimiai nusikvatojo ir tik tuomet atsisuko į Mirties angelą.
Nelabai… Nuvylei mane… Pats žinai, kad troškau, jog būtum šalia… O tu…Angelas bent kiek įsižeidęs ją pertraukė: ką aš?
Xantorios veidas pasidarė atšiaurus.
O tu… Pasitraukei… Dėjai į krūmus, taip sakant… Nors pagalvojus… Tau niekaip nebuvo galimybės pasiimti mane… Matai… Kaip ir kiekvienas žmogus, aš nenoriu eiti su tavimi… Tačiau nepaneigsiu, man patinka tavo draugija… Justi, kad gali bet kurią akimirką paimti mane už rankos ir parodyti kelią… Nors mirties angelas tylėjo, ji juto, kad po jos žodžių šis jautėsi visai pamalonintas. Jis beveik apgailestaujamu balsu prasitarė:Juk žinai, kad mano darbas ne toks… Bet galiu tave pradžiuginti… Nuo šiol aplankysiu tave dažniau… Ir galbūt greitai man pavyks tave pasiimti… Tikiuosi…
Ragana gūžtelėjo pečiais.
Galėčiau sakyti, kad man tas pats… Bet meluočiau… Galų gale… Jei taip žadi… Kaip man į tave kreiptis?
Angelas, rodos, prunkštelėjo.
Labai nori sužinoti?.. Juk aš neturiu vardo… Per amžius mane žmonės visaip vadino… Ko tik neprisiklausiau… Idzanamis… Arimanas… Erlikas… Kurentas… Nydhogas… Hadas… Anubis… Raktabijas… Mahiša… Ragnarokas… Turiu vardų kiek tik noriu. Dar galėčiau nesustodamas vardinti.
O jeigu aš tave vadinčiau Myrthoz? Matai, mano mintis… Todėl žinai, ką tai reiškia…
Dabar pečiais gūžtelėjo angelas.
Tu sakai… Tu žinai. Vadink kaip nori. O dabar man metas eiti. Gaila, būtų darbo, bet Mirties angelų elfams nereikia. O tą elfę aš mielai palydėčiau…
Mirties angelas Myrthoz dingo ir ragana vėl atsigavo iš tik akimirką trukusio sąstingio. Ji, supratusi angelo užuominą, su siaubu atsisuko į Elisą. Nors jos gerai nepažinojo, bet vardą žinojo. Todėl nepaisydama ar tiesiog pamiršusi visas formalybes, valdišku kreipinius pavarde ir taip toliau, skaudžiai riktelėjo:
– ELISA!
Tačiau, vos žengus žingsnį priekin, Elisa išnyko kaip dūmas. Xantoria vėl suakmenėjo. Po kelių akimirkų vėl susitvardžiusi ji atsisuko į besijuokiantį Anu ir šiek tiek besimeilinantį šunį primenančią Mery.
– Na, vakaras jau vis tiek sugadintas ir savo planų įvykdyti nebegalėsiu, – ji nejučiom mostelėjo į savo ryšulį – grandinių ir spąstų įrangą.
Savo įprastiniu ironišku žvilgsniu ir šypsenėle pažvelgė į juos:
– Gal dar laukia kokių įdomybių? Mielai pažiūrėčiau. Jei ne, ką gi… Teks grįžti į pilį.
Moteris žvilgtelėjo į dangų, kuriame debesis kaip tik pradėjo slinkti ant mėnulio.
 Anu paleido Mery ir susimąstęs pažvelgė į Elisą. Nejaugi ji padvėsė? Bet dabar ten tikrai lavonas. Ai, bet kokiu atveju tai ne mano reikalas. Nors pala… Ji mano šefė ir jei mirus… Perleisim vairalazdę San. Taip bus geriausia. Arba kam nors kitam. Bet kam.Anu susimąstęs pažvelgė į dangų ir tyliai atsiduso. Žvelgė į tingiai nakties dangumi plaukiančius debesis ir didžiulį mėnulį, kuris baigė pasislėpti po debesimis. Šita naktis primena tą prieš dvyliką metų, kai maniau, kad tave užmušiau. Per vieną naktį praradau viską, ką turėjau, tačiau man atsivėrė naujos durys į ateitį. Būtent dėl to aš nusprendžiau gyventi. Dėl dviejų ateičių. Anu iš lėto priėjo prie Xantorios ir su švelnia šypsena lūpose tyliai prakalbo (tačiau, kaip ir daugelis Anu šypsenų, šita irgi buvo tarytum ne vietoj ir kuriai trūksta jausmo):
– Tu esi visai įdomi, galbūt tau ir bus vietos ateityje… Bendriau apie ką aš čia šneku, nors mes dar net nesusipažinome. Mano vardas Anu Cruentes, o tavo, kiek žinau, Xantoria. O ta elfė, bosė, nesubrendelė, nesuprantanti idiotiško humoro jausmo, aka Elisa tikrai numirė. Iš čia nejaučiu gyvybės ženklų, bet… Velniop. Gal norit išgerti arbatos ar ko nors panašaus? Kadangi mes vieni kitiems sugadinom vakarą, galim kartu jį ir pribaigti. Huh Mery? Aaa, tiesa tau reikia pasakyti šunų kalba. Chm, chm… Voofvoofvoooooofvūūūūūūūūūūūmiau (žinoma, čia nebuvo šunų, kalba. Kadangi Anu yra truputį-daug pamišęs, tai jo charakteris svyrinėja, nuo keisto, rimto arba labai keisto. Žinoma, čia tik pavyzdžiai. Taip pat jo psichinę būklę lemia pavidalas.)
 Debesys visiškai paslėpė mėnesieną. Visų veidai paskendo šaltoje prieblandoje. Xantoria pajuto, kaip prisiartino Anu. Anu Cruentes…. Kažkodėl nuojauta kužda, kad tai ne paskutinis susitikimas…Nuleidusi galvą ji klausėsi, ką jis sako. Lazdelę Xan įsikišo į apsiausto kišenę, bet ne per toli ir ne per giliai. Moteris pakėlė galvą ir jos veidas išniro iš šešėlio. Jokios įprastinės ironijos, tik atšiaurus, nepasitikintis ir bent kartą gal kiek baimingas veidas. Rusvos akys įsmigo į ministerijos darbuotoją. Burtininkas, kurį matau pirmą sykį… Kurį reikia mokėti suprasti, mano galva… Jis man primena Rukną… Jį irgi mažai kas suprato… Matė jį kitokį, nei jis buvo… Kas per gyvenimas, jei viskas kartojasi…Ji nemirksėdama žvelgė į kažkokią netikrą, lyg ne vietoje pridėtą Cruentes šypsenėlę. Kažkodėl raganos mintis perskriejo vaizdas – iš visų plaučių hienos juoku besijuokiantis subjaurotas žmogelis didžiule besivartančia žydra akimi.
– Alastorai? – tylutėliai iškvėpė Xantoria.
Ji papurtė galvą ir atgavo įprastines manieras.
– Sugadintas, tai sugadintas. Kažkaip užbaigti vis tiek reikėtų. O arbata kažkaip viliojančiai skamba, – nuskambėjo įprastinis, kiek ironiškas balsas.
Ji susirado savo apsiaustą. Po juo gulėjo vienas vilkų.
Fu… Jo kraujas ant mano apsiausto…Xantoria piktai nuspyrė negyvą žvėrį. Ji įgudusiu judesiu greitai apsisiautė apsiaustą.
– Mery? Mery! Tau viskas gerai? – Paskui susigriebė, kad jos irgi gerai nepažinojo, – Panele Fate?
 Mery tarsi nutolo nuo visko. Tik jos įkyrusis vidinis balsas vis dar buvo šalia ir trukdė pasireikšti didybės manijai. Vilkė susvyravo ir griuvo ant šono. Ji pajuto, kaip visą kūną varsto neįsivaizduojamo skausmo įsivaizduojamos strėlės, pamatė kaip mėnulis slepiasi už debesies ir, tarsi nematomam durneliui lazdele pamojus, atvirto į žmogų.
Vaizdas buvo ne koks – suplėšyta suknelė, didelė žaizda šone ir susivėlę plaukai.
– Tvarsčiai ir puodelis kavos būtų ne pro šalį, – užkimusiu balsu suniurzgė Mery. – Be to, man mano pavardė nepatinka, tad mane Mery vadint prašom.
Ji garsiai atsikosėjo ir suraukta mina dėbtelėjo į lavonus. Anu apsižvalgė ir palinksėjo galva. Pamąstęs kelias sekundes vėl apsižvalgė ir dėbtelėjo iš pradžių į Mery, o paskui ir į Xantorią. Tada pakėlė ranką kaip mokinukas ir liūdnai pažvelgė į Mery.
– Profesore Fate, ar galiu paklausti, kur mes gersim arbatą? Tiksliau tariant, kurią vietą nusiaubsim. Nes aš netikiu, kad jūs pasitenkinsite arbata. Iš jūsų akių matau, kad jūs esate tikra girtuoklė. Ir, kadangi jūs esate bloga mokytoja, tai, matyt, nugirdysite ir mane. Neaaa? – pamėgdžiodamas nekalto mokinuko balsą pasakė jis.
 Xantoria pasitraukė nuo Mery. Ši pagaliau atvirto, nors atrodė gerokai aplamdyta. Aplinkui buvo neįtikėtinai tylu, tik keli krūmai vis dar lėtai smilko. Ji paklausė pokalbio ir nei iš šio, nei iš to prunkštelėjo. Tikrai neįsivaizdavo, kas jai pasirodė juokinga, bet tiesiog negalėjo nustot. Galiausiai kostelėjo nurydama besiveržiantį juoką ir ritmai prakalbo:
– Manau, visų reikiamų priemonių, pradedant arbata, kava, tvarsčiais ir baigiant tuo, ko jau prireiks, rastume mokykloj. Tik ar atsirastų norinčių bazuotis ten? – ji šyptelėjo.- Beveik galėčiau pasiūlyti savo kabinetą. Tik stalas ir spinta. Nusiaubimui sakyčiau tinka.
Xantorios akys blykstelėjo. Švelniai ironiškas šypsnys nedingo, kai ji žvelgė į Mery ir Anu.
 Mery flegmatiškai atsiduso, flegmatiškai apsidairė ir flegmatiškai nusižiovavo. Po to jau tiesė ranką link kišenės su Kacharo balzamo buteliuko, bet apsigalvojo ir pagaliau prabilo:
– Ne! Geltonos akys su siaurais vyzdžiais nemanau, kad yra alkoholizmo požymis. Nors kas jas žino!.. – profesorė užsigalvojusi prisilietė prie žaizdos ir ramiai stebėjo kaip ant plaštakos varva kraujas.
Che, mirtinai nukraujuosiu, po to, savaime suprantama, numirsiu ir, grįžusi baisaus vaiduoklio pavidalu, gąsdinsiu žmones ir… ne žmones…
– Daa, nugirdysiu, po to užkasiu ir nužudysiu! – iššiepė baltas iltis.
Hm, pastaroji mintis visai nebloga. Kažkodėl manasis žudikiškas instinktas paėmė mano smegenyse valdžią. O, švenčiausiasis Blyne, kaip šalta čia!..
Mery minutėlei užsimerkė ir įsivaizdavo save sėdinčią ant didelio minkšto krėslo, užsiklojusią šiltu pledu, laikančią puodelį šiltos ir skanios kavos ir skaitančią neįdomią knygą. T.y. miegančią. Bet nuostabią viziją nupūtė šaltas vėjas.
– Hm, tavo žodžiuose, Xantoria, slypi kažkokia užuomina?.. – nusižiovavo. – Man tas pats, kur dingti, kad ir į kokio padaro, kuris daug nekakoja urvą. O tokių čia nėr labai daug, turbūt.
 Anu palinksėjo galvą išgirdęs Mery žodžius. Jap, gyvenimas kuo toliau, tuo darosi bjauresnis. O gal gražesnis? Sunku pasakyti. Bet galiu pasakyti vieną dalyką… Pala, ar aš šnekuosi su savimi?.. Aš rimtai nukvakęs. Priekaištingai pažvelgęs į Mery žaizdą jis pašaipiai šyptelėjo.
– Tokia žaizda, manyčiau, žmonėms yra mirtina. Ar bent jau aš taip manau. Aš, žinoma, galiu ir klysti. Tačiau retai klystu, na, nebent kai kalbama apie kelias idiotiškas asmenybes. Ir išvis, kada tu spėjai susižeisti?
Tada Anu staigiai atsisuko į Xantorią ir linksmai nusišypsojo.
– Na, rodyk kelią į tą savo pragaro ratą. Tikiuosi, gyveni ne devintam, nes jis mane užknisa. Ten labai šalta. Bet kokiu atveju, tikiuosi, turi namie pieno. Aš noriu užaugti didelis ir stiprus. Va taip.
 Ar galima nuo šypsenos purtytis? Anu atsisukus ir TAAAAIP išsišiepus Xantorią persmelkė lyg ir šaltėlis, lyg ir virpuliukas, kažkas nelabai malonaus, o gal atvirkščiai. Vis tiek didžiausia kvailystė būtų manyti, kad aš jo prisibijau… Tai tiesiog nelogiška…Ji gūžtelėjo pečiais lyg patvirtindama savo mintis. Ji žvilgtelėjo į jį ketindama kandžiai atsikirsti, bet kažko apsigalvojo. Pirma karšta arbata… Gal šlakelis romo… Lyg ir buvo spintoj… Ai tiesa… Sudaužiau, išgėriau, išmečiau…
Ji demonstratyviai nusisuko ir pakėlė savo ryšulį. Garsiai žvangtelėjo grandinės, kuomet ji užsivertė jį ant nugaros. Tuomet žengė žingsnį į krūmus. Po kerzu bjauriai trakštelėjo užminto vilko kaukolė. Xantoria mestelėjo per petį:
– Mery, paeisi? Tuomet žygiuojam.
 Mery atsikosėjo krauju. Pasišlykštėdama pasipurtė ir simboliškai užmynė basa koja šlykščius kraujo krešuliukus.
– Mirtina? Hm, aš nemanau, kad manyje to žmogiškumo daug ir teliko. Na, pavidalas… Nors ir tai tik dienomis… Bruožai nelabai… Balsas irgi… Kaulų struktūra ir raumenų masė irgi… – užsisvajojusi profesorė paėmė storą šaką ir krimstelėjo.
Burnoje pajuto šlykštų drožlių skonį ir pasibjaurėjusi nusispjovė.
Aš kačiolakė, vilkolakė ir truputėlį ragana. Šaunu!
Mery palietė savo ilgas stačias ausis, tarsi norėdama įsitikinti, ar jos kur nors nepabėgo.
– Paeisiu ir keturiomis, ir dvejomis kojomis, o be kojų eiti nemoku. Ir ant rankų nemoku!
Vilkolakė ėmė energingai žingsniuoti pirmyn, ilgais ir stipriais nagais draskydama krūmus.
 Anu pradėjo sekti einančią Mery linksmai šypsodamasis. Jeigu ji eis labai iš lėto, aš galėsiu įspirti pora kartų į užpakalį. Bet man kažkodėl atrodo, kad kažką užmiršau. Kažką labai svarbaus ir reikalingo. Tik baisiai įdomu, ką. Tikriausiai fallout. Tikriausiai.

Anu, paniręs į šiuos apmąstymus, nepastebėjo šakos. O gal geriau sakyti, vargšė šaka nepastebėjo Anu. Nes Anu jos tikrai nepajuto, o vargšelei matyt labai suskaudo. Labai, labai.

Surinko ir redagavo Lurida Revendž

Biblioteka

Nuo ūkvedžio kabineto atkurnėjo Edith. Ji akis subedė į vietą, kurioje buvo likę vos truputis kraujo. Pritūpusi ant grindų, ji pamatė jog kraujas likęs ant senos, palaužytos lentos.

-Redukto…

Lenta susprogo. Edith ikišo lazdelę į vietą, kurioje neliko lentos.

-Lumos.

Ten buvo milžiniškas sandėlys, į kurį reikėjo įšokti, kad pamatyti, kas ten yra. Neišdrįsusi to padaryti Edith šūktelėjo:
-Archangel, kur gi jūs? Žiūrėkite, ką radau.

Archangel atbėgo paskui bibliotekininkę prie Uždraustojo skyriaus durų. Pamatęs bibliotekininkės veiksmus Archangel truputį nustebo.
-O to lentos nebuvo įmanoma patraukt į šoną? – kilstelėjo antakį, – ir kas čia per sandėlys? Jūs esate jį mačiusi ankščiau?

-Uh. Patraukti – viena, pradanginti – kita. Jeigu blogiukas ją užkerėjo kokiais kerais, kad nebūtų galima prisiliesti? – Edith mintyse šyptelėjo.

O aš ne kvaila. Chi, chi, chi…

-Ne nemačiau. Nebūčiau juk nustebusi. Dėl visa ko žinokit, atsargumas man nebuvo pakenkęs. Tai ką darysim? Šoksim vidun?-suabejojo Puls.

-Em… Susidarius tokioms neįprastoms aplinkybėms geriausia būtų uždaryti biblioteką kol kas. Nieko neįleiskit, išskyrus mano pagalbininką Steve’ą Black.
Archangel pamatė iš kažkur pasirodžiusi savo katiną, priėjo prie jo, ir pririšo raštelį, kurį parašė ant vieno iš savo lapukų

Steve’ai, ateik i biblioteką. Čia turim tokį smagų darbelį, o pakeliui užsuk pas ANJM dėstytoją. Man rodos, čia reikės ir jos pagalbos.
Ūkvedys Archangel

-Eik ir surask man jį, Tigre, – po šių Archangel žodžių katinas dingo pro duris.
Tada Archangel išsitraukė lazdelę ir ėmė murmėt įvairius užkeikimus.
-Dabar čia negalės patekt niekas, kas neturės mano leidimo. Kai sulauksim mano pagalbininko, galima bus leistis į vidų.

-Pfff, na, gerai. Vis dėlto, manau, pačios bibliotekos neuždarysim. Ir nesakykit, kad čia ne nuo manęs priklauso. Ir nesvarbu, kad man tik septyniolika. Tikiuosi, kad tas Black’as bus pareigingas. Gerai, laukiam,- bėrė žodžius Edith. – Nemanot, jog tai pokštas? – viltingai paklausė.

-Sveiki visi, – pasakė Steve’as įžengęs į Uždraustąjį skyrių, – Ji su manimi, viskas gerai,- linksmai pasakė, kai visi sužiuro į Lu. -Kas atsitiko, jog manęs prireikė? Beje, profesorė tuoj bus čia.

Vaikinas apsižvalgė. Grindys buvo šiek tiek išgriautos, matėsi nedidelė anga.
-Kas įvyko? Tikiuosi, grifo darbas, bus proga juos pamokyt,- šyptelėjo Steve’as ir pasižiūrėjo į sieną.

Tuo metu tylutėliai trinktelėjo durys. Kaip visuomet negirdimai įėjo Xantoria. Priėjusi prie žmonių prašneko griežtu, tačiau ramiu balsu:
– Laba diena. Girdėjau, manęs prireikė ir o…

Ji linktelėjo galvą įsitebeilydama į atsivėrusią patalpą

– Aišku, galite neaiškinti.
Išsitraukusi iš mantijos skverno lazdelę, nukreipė ją į skylę:
– Flameus.
Iš jos galiuko įšsiveržė keli ugnies kamuoliai, kurie nulėkę žemyn ėmė lėtai sklandyti, puikiai apšviedami viską aplinkui.
Profesorė vėl mostelėjo lazdele. Į apačią nutįso virvė. Moteris delną pridengė mantijos medžiaga, kad nenudegtų, ir, sugriebusi virvę tąja ranka, o kita suspaudusi lazdelę, nusileido žemyn. Skvarbiom akim greitai apmetė aplinką. Kol kas tai atrodė tik niūrus rūsys, tačiau į priešingas puses tęsėsi pora tamsių koridorių. Ji pamojo esantiems viršuje.
– Norintys, paskui mane. Jei netinkz virvė, išsiburkit kopėčias. Aš neturiu tiek laiko žasti, tad pasirinkau sau patogiausią variantą,- popikčiai pasakė.
Ji vėl nusisuko į runomis išmargintas sienas, kurias pastebėjo tik tada.

Ūkvedžiui nespėjus nieko pasakyt, jis pamatė kaip Xantoria jau leidžiasi žemyn.
-Ne, Edith, deja, tai nėra pokštas. Gali būti, kad čia pasidarbavo netgi kas nors iš mokyklos įkūrėjų.
Archangel, nulipo virve paskui Xantorią.
-Leiskitės ir jūs, reik ištyrinėt šitą patalpą. Apačioj būkit labai atsargūs.
Archangel nusileidęs pamatė runomis išmargintas sienas.
-Edith, aš tikiuosi, jūs mokat skaityt runas. Čia bus daug darbo.
Archangel, pakėlė lazdelę:

-Lumos Duo.

Tai irgi pravers, pagalvojo ūkvedys.

Stebėjusi visus Edith griebė viena ranka virvę ir nusileido žemyn. Ji pastebėjo gilyn vedantį tunelį. Pradėjusi eiti į tą pusę, ji pažvelgė į grindis. Jos buvo paplūdusios vandeniu sumaišytu su krauju.
-Čia tunelis. Pasiskirstykim. Kas eis su manimi, o kas su profesore ar ūkvedžiu, – laukdama atsakymo Edith šyptelėjo ir pakėlė lazdelę. – Jeigu man reikės pagalbos, išvysite žaliai mėlynas žiežirbas. Tie, kas eina ne su manimi, pasiskirstykite spalvas. Tiesa, Archangel, mopku skaityti runas, bet čia nėra nieko svarbaus. Runos…hm. Apie tai gal vėliau. Manau, čia parašyti įvairūs keisti dalykai. Maldos Egipto dievams.

Tuo metu Steve’as tarė:

-Na lure, lendam? Mes būsim paskutiniai, jei kas pavojingo ten ir yra, jie patirs pirmi.

Jis nusileido virve ir palaukė Lurės.

-Lumos.

Steve’o lazdelės gale sužibo šviesa.

-Gerai, mes eisime su ūkvedžiu. Žiežirbų nepamatysit, nes pagalbos mums papraščiausiai neprireiks, – šyptelėjo vaikinas. – Judam?

Vis nagrinėjusi užrašus ant sienos Edith išsišiepė.
-Neprireiks? Nebūk tuo tikras Juk mes nežinom, kas čia yra. Vis dėlto, kokia spalva? -užtikrintai paklausė ir tuo pačiu murmėjo, – kad valdytų mus dievai, pasauly gėris išgaruotų…

Xantoria palaukė visų. Tik po bibliotekininkės žodžių žvilgtelėjo į grindis – jos tikrai buvo šlapios. Profesorės batai buvo ant aukštoko kulno, taigi ji nė nepajuto. Ji atsistojo vidury patalpos ir išsitraukusi lazdelę ėmė daryti sudėtingųjų atpažinimo kerų manevrą. Baigusi staigia iškėlė lazdelę virš galvos. Jos balsas garsiai nuaidėjo aplink:
-Blackum Undatum.
Iš lazdelės į visas puses šovė melsvos šviesos banga. Ji perėjo sienom ir dingo abiejuose koridoriuose. Po burto Xantoria vėl įdėmiai apsižvalgė. Runos ant sienų nepasikeitė, dešinysis koridorius taip pat, tačiau įėjimas į kairįjį švietė ta pačia melsva šviesa. Ir ganėtinai ryškiai.

Čia dabar kas?…..Juodoji magija šioje mokykloje?….Įtartina… pagalvojo Xantoria.
Ji atsisuko į kitus.
– Aplinkui saugu, tačiau ten, kairėje, kažkas yra. Kažkas nelabai gero. Mokiniams dėl viso pikto patarčiau neiti, – ji priekaištingai pažvelgė į juos, – o aš keliauju. Jei kas, duosiu žinią.
Nekeldama nė menkiausio triukšmo, nors ir ėjo per vandenį, ji ėmė tolti koridoriumi.

Steve’as apsidairė. Grindys tikrai buvo šlapios ir jis pamanė, jog kraujas sugadins batus. Vaikinas pažiėrėjo ten, kur švietė meslva šviesa palaukė, kol mokytoja nutols.
– Cha, nejuokaukit. Nepatikrinti, kas ten slepiasi?, – išsiviepė, – nagi, eime, jei neprieštaraujat. Lure, tu gal vis dėlto būk už manęs. Juk aš tave čia atsivedžiau.

Tada Steve’as priėjo prie šviečiančios sienos, kuri buvo išpaišyta runomis. Jis palietė sieną.

-Specialis revelio.

Iš tunelio tolumos, atsklendė blausus, labai tamsus rūkas.

-Na, šios sienos užkeiktos dusinimo užkeikimu. Siomnis, – mostelėjo į tamsą lazdele ir rūkas pradingo.

Steve’as šyptelėjo ir žengė į priekį, iškėlęs lazdelę.
-Edith, jūs susitvarkysit viena? – apsižvalgęs paklausė Archangel. – Steve’ai, geriau eik paskui bibliotekininkę, ten saugiau.

O ir manęs niekas nepagirs jei nudaigosiu mokinius, pagalvojo ūkvedys, o balsu tarė:
-Aš einu paskui profesorę. Jei reikės pagalbos, duosim ženklą – paleisim geltonas žiežirbas.
Tai taręs Archangel nuėjo į tunelį paskui Xantorią.

Steve’as ėjo iškėlęs lazdelę.

Pradeda pabosti.. jokių nuotykių.. prunkštelėjo vaikinas ir atsisuko atgal pasižiūrėti, kur Lurė. Jis dar kurį laiką paėjo paskui bibliotekininkę. Jis pralenkė ją ir priekyje pamatė sieną.
-Reducto, – tarė pusbalsiu ir kerai atsimušė į sieną, tačiau nieko neįvyko. – Specialis revelio.

Taip pat nieko neįvyko.

-Na, čia švaru. Be to suknisto rūko nieko daugiau nebuvo. Galime eiti, – šyptelėjo Steve’as ir apsisukęs patraukė atgal.

-Steve’ai, eik, jei nori. Niekas nelaiko. Tik nueik prie mano staliuko ir pasakyk praktikantei, kad vėliau ateisiu, tegul ji mane pavaduoja. Archangel, aš runas nagrynėsiu. Čia yra minima Juodoji magija, – pasakė Edith, pasilenkė ir prilietė ranka sieną.

Siena prasivėrė ir įtraukė ją. Edith suspiegė. Ją įnešė į tamsų kambariuką, o rankoje neturėjo lazdelės.

-Gelbėkit, – šūkavo ji.

Edith negalėjo atsistoti. Ji buvo Velnio Raizgų spastuose.

Steve’as grįžo į aikštelę, ten, kur visi išsiskyrė. Dabar ten buvo tik jis ir Lu. Vaikinas priėjo šiek tiek arčiau prie lu, kai pasigirdo riksmai iš tos pusės, iš kurios jie ką tik grįžo.
-Einam ar liekam čia? Juk mes vis dėlto tik mokiniai, – nekaltai šyptelėjo Steve’as, pabrėždamas paskutinius žodžius.

Lu išsigandusi dairėsi aplink. Pasigirdo šaižus riksmas ir ji krūptelėjo.
-Kas ten? – sušnabždėjo ji, tarsi bijodama, kad kas nors išgirs. – Ten… ten ta bibliotekininkė Edith? Kas jai nutiko? Gal jai reikia mūsų pagalbos? Na taip, mes tik mokiniai, bet vis tiek…

Lu nervingai laikė rankoje lazdelę ir nežinojo, ar verta eiti link riksmo.

-Ką darom, Steve’ai?- sunerimusi ji prieblandoje bandė įžvelgtį jo akis, tačiau buvo pernelyg tamsu.

-Na, manau, jai reikia pagalbos, – pasakė vaikinas.

Jis iškėlė lazdelę, ją nukreipė į tą tunelį, kur nuėjo Archangel su profesore. Iš lazdelės išlindo raudonos ugnys bei kibirkštys ir nuskriejo link jų.
-Palaukime, kol jie sugrįš ir eikime,- pasakė Steve’as ir paglostė Lurei galvą, – nieko baisaus, ištrauksim tą moteriškę.

Archangel išgirdęs klyksmą apsisuko ir pamatė raudonas kibirkštis iš kito koridoriaus.
-Man rodos, reik skubėt pažiūrėti, kas ten vyksta,-tyliai pasakė jis.
Archangel nubėgo į pagrindinį kambarį ir pamatė, kad visi sveiki. Tada nubėgo į koridorių, į kurį nuėjo bibliotekininkė Ji buvo susigūžus kampe, koridoriaus gale.

Rodos, Juodoji magija veikia, pagalvojo Archangel ir žengė link bibliotekininkės, bet staiga pradingo sienoje.

Oi, čia tamsu, pagalvojo Archangel.

-Lumos.

Nieko neįvyko.

Pala, sienose gi magijos nebuvo. Panašu į kažkokį magiškai užkeiktą lauką.

-Finite Incantatem.

Archangel mostelėjo lazdele ir viskas dingo. Jie vėl stovėjo prie galinės tunelio sienos. Ūkvedys paėmė bibliotekininkę už rankos ir parvedė į centrinę salę.
-Kai išlipsit, jums reikės gerai pailsėt. Galbūt užsukit pas seselę, o tada, jei dar norėsit, galėsit tęsti runų tyrinėjimą,-pasakė Archangel.

Xantoria ramiai žengė koridoriumi tolyn. Vienas iš jos paleistų ugnies kamuolių sklendė priešais. Senos drėgnos ir gliaumais apaugusios sienos susižavėjimo nekėlė. Ji girdėjo už savęs šlepsint. Ūkvedys ėjo paskui. Vanduo ėmė siekti kauliukus, vadinasi, tunelis leidosi žemyn. Galiausiai ji pasiekė apvalią patalpą. Vos įėjus kažkas sukrutėjo. Profesroė krūptelėjo – iš kampo atsistojo siaubingas vyras. Visas purvinas, kaži kuo aptekęs, gargiantis ir besispjaudantis pūliais. Iš kito šono ėmė stotis toks pat, tačiau atrodė dar baisesnis. Aplink moterį išsiriakiavo gal penki tokie šlykštynės.

Negali būti… Čia negali būti jis… Negali… mintyse save ramino Xantoria. Staiga ji šyptelėjo.
-Ridicullus, – šiurpiu balsu suriko jiems.
Pasigirdo baisus pokštelėjimas ir ant žemės ėmė ropoti penki dideli vabalai daužydamiesi vienas į kitą. Xantoria ėmė juoktis iš tų padarų kvailumo. Kaukai vienas po kito pokštelėdami dingo. Ji apsisuko ir nuskubėjo atgal pažiūrėti, kas nutiko.

Na nežinau nežinau. Tik 5 kaukai. O magijos rodė daugiau. Gal dar kada reikės patikrinti, mąstė sau Xantoria.

Tuo metu Edith pasilenkusi žiūrinėjo, kur galėtų būti jos lazdelė. Ji buvo įklimpusi į velnio raizgus. Paėmusi ją ši suriko:
-Liufos Saren!

Iš burtų lazdelės išsiveržė kamuolys šviesos.

-Incendio!

Keli ugnies kamuoliai nutūpė ant velnio raizgų ir šie išsisklaidė. Atsistojusi Edith išbėgo iš kambariuko.

-Profesore Xantoria, Archangelai, kas ten yra?-suriko Puls bėgdama pas juos.

Pamačiusi kaukus ji apsiramino.

-Rodos, čia saugu. Manau, kad Velnio raizgai išlikę nuo tada, kai prieš daug metų buvo saugomas Išminties akmuo. Be to, ateisiu vėliau. Žinokit, manęs laukia, – ir šyptelėjusi ji dingo iš patalpos.

-Rodos, čia saugu, tad man laikas jus palikti vienus. Steve’ai, tikiuosi, susitvarkysi ir jei čia daugiau darbo nebu,s užsuk į mano kabinetą. Dėstytoja, ačiū už pagalbą Tikiuosi, nelabai sutrukdžiau, – nusišypsojo Archangel. – Sėkmės darbe ir iki pasimatymo.
Archangel užlipo virve į biblioteką ir nuėjo į savo kabinetą.

-Na, Lu? Lipam gal jau, man čia visai neįdomu, – šyptelėjo Steve’as ir, padėjęs jai išsikabaroti į viršų, užlipo pats.

Vaikinas pasisuko į Lurę.
-Klausyk, turiu lėkti į ministeriją. Tikiuosi, ilgai ten neužtruksiu. Iki, – jis mirktelėjo Lurei ir nusišypsojęs išėjo.

Archangel pavargęs po darbo bibliotekoje grįžo į savo kabinetą.

Na ir pavargau toje bibliotekoje, o dar šluotos liko, pagalvojo ūkvedys.

Jis atsisėdo prie savo stalo ir ėmė rašyt laišką į magijos ministeriją

Laba diena magijos ministre,
Norėčiau informuot, kad Hogvartso bibliotekoje buvo rasta užkeikta salė visa papuošta senovinėmis runomis. Pirminės patikros metu buvo sunaikinti keli kaukai, bei nukenksminti keli užkeikimai. Norėtume, kad atsiųstumėte darbuotuoju, kad pilnai ištyrinėtų tą salę
Pridedame: pirminių tyrinėjimų ataskaitą
Hogvartso ūkvedys

Parašęs laišką jis pririšo jį savo pelėdai prie kojos. Pelėda įskrido į magijos ministrės kabinetą, nutūpė ant stalo ir iš snapo paleido laišką. Tuo metu ministrė Lurida kalbėjo su broliu Justasu – Paslapčių departamento vadovu. Jos žodžius nutraukė atskridusi palėda. Ji paėmė laišką ir perskaitė.
-Problemos Hogvartse,-trumpai tarstelėjo.
Kiek pagalvojusi ministrė tarė:
-Regis, Justasai, darbas tavo departamentui. Ir tikriausiai netgi tau pačiam, nes darbas ne iš lengvųjų. Situacija tokia: mokyklos bibliotekoj atrasta salė, pilna visokiausių runų. Mokyklos vadovybė nori, kad salė būtų ištirta. Manau, kad salė tiesiog dvelkia Juodąja magija, todėl tu geriausiai viską išsiaiškintum. Aišku, gali pasiųsti kokį kitą savo departamento žmogų. Tai kaip?
-Manau, imsiuos pats. Jau kelios dienos nekvepia veiksmu, o čia kažkas įdomaus. O jei dar Juodoji magija, tai iš vis tobula, – tai sakydamas Justasas atrodė lyg prikeltas iš miego, atsigavęs.

Jis kostelėjo.
-Taigi, nebetrukdysiu. Viso gero, ministre, – tarė eidamas link durų.

-Puiku. Džiaugiuos, kad apsiimsi šiuo darbu. Būsiu visiškai rami, – šyptelėjo Lurida ir išlydėjo brolį žvilgsniu.

Justasas nueidamas stabtelėjo prie durų jausdamas sesės žvilgsnį, bet staigiai vėl pajudėjo ir dingo už durų.

Neilgai trukus Justasas ramiai įėjo į biblioteką ieškodamas veiksmo. Manęs, kad čia vyks tikras karas, buvo labai nemaloniai nuviltas. Bet staiga jo žvilgsnis užsikabino už runų, esančių ant sienos ir už didžiulio kraterio bibliotekos viduryje.

Taip, tokio vaizdo kasdien nepamatysi, pagalvojo jaunas vaikinas.

Justasas lėtai apsidairė ir pamatęs porą žmonių paklausė:
-Gal žinot, kas čia užrašė tas runas? Nemanau, kad tai mokinių darbas. Ir iš vis, kas čia atsitiko?

Pamačiusi Justasą Xantoria išlindo iš šešėlio.
– Laba diena. Kaip suprantu, jūs iš ministerijos? Aš Xantoria Taraxanum, naujoji šios mokyklos Apsigynimo nuo Juodosios Magijos mokytoja.
Ji tiriamai nužvelgė ministerijos darbuotoją, tačiau jos veidas buvo neįžvelgiamas, jį dengė šešėlis.
– Galiu trumpai apibūdinti padėtį. Bibliotekininkė kažkokiu būdu išsprogdino grindis. Ir pakvietė mane. Užtikau Juodosios magijos pėdsaką. Dešinėje, – ji mostelėjo į dešinį koridorių, – Velnio raizgai. Kairėje radau keletą kaukų, bet jie tokio Atpažinimo kerų poveikio negalėjo sukelti. Ten yra kažkas daugiau.
Ji vėl pažvelgė į kairiąją angą, kuri vis dar švietė mėlynai nuo Atpažinimo kerų, kurie turėjo išnykti pradanginus kaukus.

Lu stebėjo viską aplinkui ir stengėsi per daug nesikišti. Pamačiusi, kad Steve išeina, Lu šiek tiek nuliūdo, tačiau pamačiusi, kad atėjo Justasas, ji nusprendė likti, nutarusi, kad bus įdomu.
O gal geriau man pasinaudoti tuo, kad esu čia, uždrausajame skyriuje? pagalvojo Lu.

Ji apžvelgė visus esančius netoliese. Niekas nekreipė į ją dėmesio. Mergina pritūpusi nuėjo link knygų. Iš pradžių, žinoma, įsitikino, kad jos niekas nemato. Ji pasalūniškai priartėjo prie knygų lentynos ir greitai peržvelgė visas knygas. Ilgai nelaukusi, ji čiupo pirmą pasitaikiusią knygą ir spruko pro duris, nespėjusi perskaityti kokią knygą paėmė. Įsitikinusi, kad jos niekas nepamatė, išbėgo.

Justasas nužvelgė mokytoją.

Tegu tik neusimuša ir to pakaks, pagalvojo jis.
-O kada čia atsirado tos runos? Matot, jos gali būti viso to kaltininkės. Ir jei visko greit nesutvarkysim, tai gali baigtis daug liūdniau, – Justasas nepastebimai šyptelėjo.

Jo raudonai degančios akys pradėjo lakstyti skaitydamos runas.
-O ką radote tame krateryje? – Justasaso žvilgsnis nukrypo į daubą grindyse.

Atbėgusi į Uždraustąjį skyrių Edith rado vyrą iš Magijos ministerijos.
-Laba diena, aš esu bibliotekininkė Edith Puls. Malonu, kodėl jūs esate čia. Keistoka Hogvartse matyti kokį nors Magijos Ministerijos darbuotoją. Jums įdomu, ką ten radom? Ogi daug tunelių, koridorių, sienas su runomis, kuriose minimi Egipto blogieji dievai ir panašiai, Velnio Raizgų spąstus ir kelis kaukus. Toliau nėjome, – trumpai nupasakojo Edith.

Justasas nužvelgė bibliotekininkę.
-Deja, turiu jus nuvilti. Egiptas ir panašūs dalykai tėra dėmesio nukreipimas nuo tikrosios problemos, kuri tikrai nemaža. Pasirodo, kažkas užbūrė šį kambarį labai galingais kerais. Paprastai tokie kerai naudojami kam nors apsaugoti, o kadangi dar radot ir tunelius, vadinasi čia tikrai kažkas yra. Be to, patarčiau būti budriems, – Justasas lėtai peržvelgė kambarį savo raudonomis akimis, kurios, atrodė, mato kiaurai viską.
-Dabar reikėtų apsaugą nukenksminti, bet man reiks pagalbos. Reikia dar vieno žmogaus. Savanorių bus? – pasakė Justasas ir vėl pradėjo įtartinai žvalgytis po kambarį.
-Aš manau, jog bus. Tiesa, jau yra, – šyptelėjo Edith ir atsistojo netoli Justaso. – Dar ko nors laukiam ar jau einam? – smalsiai paklausė ji.

-Puiku. Tada padėkite savo ranką ant rašmenų esančių ant sienos. Kolkas tik tiek. Bet kai pasakysiu, pasiruoškit, nes paprastai po šių burtų atsiranda kas nors iš Juodosios magijos.
Justasas nukreipė lazdelę į rašmenis ir, sustingęs lyg statula, nusitaikė.
-Taigi, kai tik pasiruošit…

-Tik kad geičiau, laiko daug neturiu, – pasakė Edith ir ranka prilietė runas.

Lenta esanti po jos kojomis iššoko iš savo vietos ir stipriu mostu Edith’ą pakėlė į orą. Oras žaibišku greičiu nešė ją tolyn. Kūlverščiu apsivertusi ore ji griuvo ant nemalonių Velnio Raizgų patalų. Kakta prakaitavo, Velnio raizgai lyg gyvatės lindos tarp kojų, rankų. Pažvelgusi į tolį ji pamatė šviesą, o joje Justaso formos figurą, kuri, berods, bandė kažką daryti.

-Ech, teks dirbti vienam, – Justasas mostelėjo lazdele Velnio raizgų pusėn ir iš lazdelės galo tvokstelėjo sidabrinė gija kuri išlydė raizgus.

Tada ministerijos darbuotojas nukreipė lazdelę į runas ir pradėjo šnypštėliškai tarti kažkokį labai ilgą užkeikimą. Jam baigus sumirgėjo balta šviesa. Pasigirdo nežmoniškos aimanos ir runos, tekėdamos lyg kraujas, išnyko. Atpažinimo kerai prigęso. Justasas atsisuko bibliotekininkės pusėn.
-Ar gerai jaučiatės? – paklausė ir pradėjo šnypšti dar kažkokius kerus.

-Nieko man nenutiko, bet, atsiprašau, laiko dabar neturiu vykdyti slaptos misijos.

Ji ironiškai šyptelėjo. Atsistojusi pamojo Justasui.

-Nuoširdžiai atsiprašau, – Edith pasakė ir pakartojo dirbtinę šypseną.

Ji išlindo į viršų ir dingo iš bibliotekos.

Visas smagumas liks man, pagalvojo Justasas.

Jis toliau raižė ore ženklus ir kartojo neaiškų burtažodį. Tada nusitaikė į požemį ir ten užsidegė mažas raudonas skrituliukas.
Pagaliau. Nagi, parodyk, kas ten slepiasi.

Staiga tas rituliukas išaugo į milžinišką burbulą, kuris pradėjo rodyti slibinus, trolius, vilkolakius ir panašius Tamsos pasaulio padarus.

Taip ir maniau. Ką gi, teks juos išgalabyti vienam, pagalvojos vyriškis.

Justasas pažvelgė ten, kur buvo runos ir buvo smarkiai nustebintas. Ten, kur prieš tai buvo runos, dabar matėsi žiedo formos rašmenys.

O to nesitikėjau.

Jis nukreipė lazdelę link rašmenų ir toji pradėjo švytėti. Justasas išsitraukė dar vieną lazdelę ir abi nukreipęs į rašmenų žiedą panaudojo bežodžius kerus. Toje vietoje atsirado dar vienas tunelis. Jis dar kartą apsidairė ir įėjo į jį.

Jei viskas bus gerai, išeisiu pro tą skylę grindyse, pamąstė Justasas.

Xantoria šiek tiek susiraukė. Taip, tiesa, kad ji tik stovėjo ir stebėjo, kuomet ministerijos darbuotojas aiškinosi viską, tačiau ji ir nesiruošė kištis, kol neišsiaiškino, ką sugeba tasai žmogus. Ji kaip visuomet negirdimai žengė paskui. Dirbtinai kostelėjusi kandžiai prabilo:
-Nejaugi nenorite namo grįžti ankščiau? O gal tiesiog nuvertinate mano jėgas?
Vis taip pat be garso žengdama ji sparčiai pasivijo ministerijos darbuotoją.

Justasas nemąstydamas atsakė:
-Ne, papraščiausiai nenoriu būti atsakingas už dar vieną mirtį.

Jo akys tamsoje ryškiai švytėjo.
-Ką gi, jei taip norit, pasiruoškit. Teks šiek tiek pasikauti.
Jis isitraukė abi lazdeles ir nutaikęs prieš save pradėjo žygiuoti lėtesniu žingsniu.

Įdomu, kas ten saugoma, pagalvojo.

Xantoria piktai purkštelėjo.
-Na, jau mano mirties tai jau nesulauksite.
Ji piktai suspaudė lazdelę ir susigretino su burtininku. Jo žingsniai aidėjo ilgame ir drėgname koridoriuje, tačiau tarp žingsnių aido girdėjosi dar kažkas. Ar trepsenimas ar lekavimas – to moteris pasakyti negalėjo, tačiau aiškiai žinojo, kad šiuos garsus skleidžia ne žmogus. Ji kilstelėjo akis į žmogų iš ministerijos spėdama, ar ir jis girdi.

Nei šis nei tas. Net prisitatyti negalėjo. O jeigu kas?. Kas patvirtins, kad jis tikrai iš ten, mąstė Xantoria.

Justasas žvilgtelėjo į mokytoją.

Ką gi, šiokia tokia pagalba pravers.

Tada jis sukluso.

Jau netoli, jau galima išgirsti….
-Jei nesiruošiate mirti, tai geriau pasiruoškit. Tie padarai nėra patys draugiškiausi.

Justaso akys sumirksėjo ir šviesos blyksnis sustingdė kažkokį padarą visai šalia.

Gerai kad bent tamsoje matau….
-Šių padarų įkandimas ir įdrėskimas gali būti mirtinas, todėl geriau pasisaugokit.

Justasas iškėlė lazdelę aklinos tamsos pusėn ir paleido bežodžius kerus. Toje vietoje kaip mat užsidegė ir gyvi supleškėjo dar keli tokie pat padarai.

Čia jų knibždėte knibžda, pagalvojo jis.

Xantoria paniekinamai papurtė galvą.
-Jei jau easate apdovanotas ar įgijęs nepaprastų galių, malonėkite pranešti, su kuo susidursime. Tuomet galų gale ir aš galėčiau tinkamai pasiruošti. Juk noriu greičiau pabaigti.
Ji nepatenkinta žvilgtelėjo tolyn, kur judėjo kažkas didelio.

Justasas greit nužvelgė mokytoją ir panaudojo užkeikimą, po kurio atsirado milžiniškas burbulas, į kurį iš išorės pradėjo trankytis visokie padarai.
-Gerai, jei jau taip norit. Tai paprasčiausios žiurkės, kurios labai nemėgsta karščio. Suprantat?

Tada panaudojo dar kažkokį užkeikimą ir visą koridorių nutvieskė šviesa. Ten knibždėte knibždėjo visokių gyvių. Šimtai, o gal net tūkstančiai.
-Nagi, mokytoja, parodykit, ką sugebat.

Tai taręs Justasas pradėjo naikinti viską, kas tik judėjo. iš lazdelės galo pradėjo laidyti degančius viesulus, kurie gyvus išlydė būrius tų padarų. Staiga gale kažkas sutviskėjo.

Aha, štai, ką jie saugo. Tuoj pamatysim, kas tai, pagalvojo vyriškis iš ministerijos.

Xantoria nepatenkinta nusuko nuo jo akis, tačiau veide buvo matyti klastinga šypsena. Ji su pasitenkinimu žvelgė į padarus.
-Flameus maximus.
Šį kartą iš jos lazdelės šovė nebe patalpą apšviečiantys ugnies kamuolėliai, o kamuolių dydžio liepsnojantys naikintojai. Jie nusklendė į priekį svilindami visus aplinkui. Xantoria pagreitino žingsnį su įtarumu stebeilydama į priekį.

Xantoria pagaliau įžengė į menę. Aplinkui voliojosi jos paleistų ugnies kamuolių aukos. Vidury patalpos stovėjo aukštas postamentas, ant kurio bolavo lyg ir sidabro narvelis, tačiau vietoj virbų ji aiškiai matė kažkokių Juodosios magijos burtų spindulius. Nelaukdama ministerijos darbuotojo ji paleido atpažinimo kerus. Daiktas akinamai ryškiai suspindo.

Negali būti. Tiek daug ir tokios stiprios. Iš kur ji čia, Hogvartse? pagalvojo Xantoria.

Staiga ji neramiai apsidairė. Išskyrus jų lazdelių galų skleidžiamą šviesą, visoje patalpoje neliko nė kvapo jų paleistų kerų. Profesorė pakėlė galvą ir nustėro. Palubėje pleveno miliniška pulsuojanti votis. Norėdama įsitikinti ji paleido sutratinimo kerus, tačiau tie vos pasiekę tikslą lyg išnyko. Toji votis pastebimai padidėjo. Nepraėjus nė akimirkai ji dar labiau išsiplėtė ir sprogo. Xantoria šaukdama šoko ant ministerijos darbuotojo, kuris lyg apkvaitęs žvelgė į narvą ir nieko aplinkui nematė. Tačiau moteris nepaskaičiavo savo galimybių ketindama pargriauti vyrą. Ji sunkiai žnektelėjo ant grindų suspaudusi tik jo koją. Iš šiurpiosios voties atskriejęs raudonai žalias žaibas pataikė tiesiai vyrui į krūtinę. Po kelių akimirkų, nors atrodė, kad praėjo baisybė laiko, Xantoria pasikėlė nuo grindų. Ranka nevalingai spaudė suodžius. Ji suriko supratusi, kad tai viskas, kas liko iš burtininko. Sunkiai atsistojusi ji baimingai apsidairė. Nieko šiurpaus nebebuvo. Sukaupusi visą savo valią, patyrimą ir galias, lazdele ore ėmė braižyti nepaprastai sudėtingas pentagramas. Mintyse kartojant burtažodžius, jos kaktą išpylė prakaito lašeliai. Iš burtų lazdelės galo sistemingai veržėsi įvairių spalvų žiežirbos. Jos viena po kitos rikiavosi virš postamento. Paskutinei, nakties mėlynumo spalvos žiežirbai atsistojus prie raudonos, Xantoria pakėlė rankas ir lėtai jas leisdama žemyn suriko iš visos gerklės:
– Campylorhynyses trochilirostris!
Ore kabėjusios žiežirbos dar ryškaiu suspindo ir tolydžio greitėdamos ėmė suktis ratu. Šviesos ratas užliejo patalpą. Didžiulės energijos iškrova ėmė trikdyti Juodosios magijos sukurtus narvelio virbus. Jie tai užgesdavo, tai vėl atsirasdavo. Besisukantis ratas įgavo tokį pagreitį, jog rodės, kad patalpoje siautėja tornadas. Galiausiai salėje nugriaudėjo baisingas sprogimas – narvelio sienos neišlaikė. Nuo lubų ir nuo sienų pabiro akmenukai. Grindys po Xantorios kojomis nesiliovė drebėjusios. Galinė siena ėmė pleišėti. Profesorė, vos išsilaikydama ant kojų, pribėgo prie postamento ir pagriebė narvelyje buvusią platininę, niekada nematytom runom ir ženklais išraižytą keturkampę piramidę, telpančią delne. Ji greitai apsisuko ir nuskuodė prie išėjimo, tačiau, likus žingsniui iki jo, užkliuvo už nukritusios lubų plokštės ir visu ūgio plojosi ant grindų. Ji šliaužte nušliaužė į tamsų koridorių, kuriuo atėjo. Ji pačiu laiku atsistojo. Ten, kur ką tik buvo jos kojos, jau stūksojo didžiulė sienos nuogriuva, palaidodama įėjimą į menę. Moteris ėmė bėgti koridoriumi. Šįkart jos kojos garsiai šlepsėjo per vandenį. Pasiekusi sandėlį, sustojo įsikibusi sienos. Širdis siaubingai drebėjo, tačiau čia bent žemė buvo visiškai stabili. Ji išsikeberojo iš sandėlio ir atsidūrė Uždraustajame skyriuje. Paklaikusiomis akimis ir bekrauju veidu, galingais kerais užtaisė skylę grindyse. Ji greit išskubėjo lauk, kad, pamatę ją visą murziną ir šlapiu apsiaustų, niekas neimtų klausinėti. Ji nusprendė nuvykti pas ministrę.

Xantorią iki ministrės kabineto lydėjo smalsūs ir kiek piktoki žvilgsniai. Jauna, tačiau pavargusi moteris nuobodžiu pilku apsiaustu, be garso žingsniavo ministerijos koridoriais. Griežtu žvilgsniu ar trumpu burbtelėjimu nutildė visus klausinėtojus. Pasiekusi ministrės kabinetą iškėlė randuotą kumštį ir pabeldė, tačiau nelaukusi leidimo pravėrė duris ir įėjo. Hogvartso profesorė iš karto pasijuto nejaukiai su savo apgailėtinai kukliu apsiaustu, kuriuo skubėdama čionai buvo spėjusi persivilkti, ir purvinais plaukais.Tačiau šaltas, visai be emocijų veidas nieko neišdavė, o galvą ji laikė aukštai iškeltą.

Išgirdusi beldimą ministrė pakėlė akis nuo laikraščio ir stebėjo, kaip į jos kabinetą įėjo jauna moteris, matyta Hogvartse.
Profesorė tikriausiai. Bet, atrodo, esu mačius ją ir ministerijoje, pagalvojo Lurida.
Luri nužvelgė atvykėlę nuo galvos iki kojų. Jai į akis krito purvini plaukai ir šaltas veidas. Lurida padėjo laikraštį ant stalo ir atsistojo. Kabineto prietemoje sunkiai įžūrėjo jaunos raganos aprangą, tačiau ji jai visiškai nerūpėjo, tad ir nesistengė įžiūrėti. Ministrė laukė, kol moteris pradės pirma kalbėti, tačiau jai tylint tarė:
-Laba diena. Nesitikėjau šiandien jokių susitikimų. Jūs čia su reikalu?
Luri dar kartą nužvelgė raganą, bandydama jos veide įžiūrėti nors kokią emociją.

Išgirdusi balsą Xantoria pagaliau pastebėjo žmogų, su kuriuo turėjo susitikti. Ji kepštelėjo rankovę mąstydama nuo ko pradėti.
-Laba diena. Žinau, kad šis susitikimas neplanuotas, tačiau šis tas įvyko. Paslapčių departamento vadovas, kuris nematė reikalo prisistatyti… Taigi šis žmogus buvo atvykęs į Hogvartsą po to, kai bibliotekininkė išsprogdino grindis ir rado slaptavietę.
Pagaliau Xantorios mintys susirišo ir ji apsisprendė, kaip ir ką sakys.
-Vienu žodžiu, mes abu ėjome tirti visko, kol radome Juodosiso Magijos sankaupą. Deja, šiek tiek neapskaičiavau savo galimybių ir, – ji trumpam nutilo vėl prisiminusi savo klaidą. – Taigi, atvykau pranešti, jog minėtasis darbuotojas žuvo. Kūno neliko. Ten buvusią magiją panaikinau, tačiau patalpa užgriuvo negrįžtamai.
Nutilusi ji skvarbiai pažiūrėjo į ministrės akis.

Lurida išgirdo tai, ko visiškai nesitikėjo. Ji manė, kad Justasas jai praneš apie sėkmę Hogvartso bibliotekoje, bet viskas buvo priešingai. Ministrės jaunėlis brolis žuvo. Luri negalėjo patikėjo. Jai atrodė, kad staiga visas pasaulis nusidažė juoda spalva. Širdyje liko tuščia. Brolis jai buvo vienintelis brangus žmogus šiam pasauly, o dabar jo nebebuvo. Nebeliko nė vieno žmogaus, kuriam ji nuoširdžiai rūpėtų ir rodės, kad žemė slydo iš po kojų. Jos pulsas padažnėjo ir atrodė, kad gerklėje kažkas įstrigo. Jai norėjosi rėkti, verkti, išdaužyti viską, kas tik buvo aplinkui, tačiau teko susitvardyti. Ministrė neparodė, kaip jai sunku, o tik šaltu veidu ir balsu tarė:
-Labai gaila. Puikus darbuotojas buvo.
Ji užsikirto. Nebežinojo, net ką daugiau pasakyti, kaip elgtis. Luri norėjo likti viena, tačiau jos pareigos neleido dabar jai to daryti. Ji tik mostelėjo į krėslą priešais stalą.
-Prašom sėstis. Norėčiau išgirsti išsamesnį pasakojimą, jei nieko prieš, – pasakė Lurida ir atsisėdo į savo vietą kitoj stalo pusėj.

Xantoria prisėdo ant nurodytos kėdės krašto. Linktelėjusi ji papildė:
-Galutinė patalpa buvo pilna gyvių, bijančių ugnies. Mes abu juos išnakinome. Viduryje stovėjo postamentas, ant jo, – ji nutilo kovodama su savimi.

Lyg netyčia ji pajuto tos piramidės svorį kišenėje. Ranka pasitrynusi smilkinius nusprendė.

-Ant jo matyt kažkada buvo kažkas padėta, nes aplinkui buvo Juodosios Magijos sukurtas jėgų laukas. Virš visko kabėjo votis, sugerianti magiją. Ji ir sugėrė mūsų su žuvusiuoju paleistu kerus. Aš pirmoji pamačiau, kad ji tuoj sprogs ir bandžiau pargriauti jį, tačiau, pasirodo, jis stovėjo per toli. Sugriebiau tik koją. Kai atgavau sąmonę, mano rankose tebuvo dulkės.
Ji vėl nutilo pykdama ant savęs.

Žadėjau…žadėjau, kad daugiau niekas nežus, kuomet galiu padėti, pagalvojo Xantoria ir atsidususi žvilgtelėjo į rankas. Nejaugi? Jos ir vėl dreba? Juk nieko neužmušiau pati. Netiesa, tai teisiog negali būti tiesa.

Susitvardžiusi ji kisltelėjo galvą.
-Tuomet panaikinau Juodąją magiją. Kilo drebėjimas ir kuomet palikau patalpą, ji užgriuvo. Skylę bibliotekos grindyse užtaisiau.
Ji liūdnai apžvelgė puošnų kabinetą.

Dulkės… Iš jo teliko dulkės… pagalvojo Luri ir nuleido akis. Galbūt jis nekentėjo.
Ministrė stengėsi susikaupti ties darbu. Galiausiai ji didelėmis valios pastangomis susitvardė.
-Taigi, galima sakyti, kad su užduotimi susitvarkyta, tiesa? Hogvartso mokyklos biblioteka vėl saugi?
Lurida pamatė liūdną Xantorios žvilgsnį ir norėjo pasakyti kokį švelnų žodį, tačiau tuo metu galvoje nebuvo nė vieno žodžio, kuriuo galėtų kažką paguosti.

Xantoria pakilo nuo kėdės ir tiesdama ranką atsisveikinti prabilo:
-Biblioteka ir visa mokykla saugi. Jums leidus, eisiu. Jei kils klausimų, nuo šiol mane rasite penktame aukšte.
Ji timptelėjo lūpas mėgindama nusišypsoti, tačiau nelabai pavyko. Ranka mantijos gilumoje užčiuopė daiktą, dėl kurio kilo visas tas balaganas. Į ranką skaudžiai įsirėžė briaunos.

Žinau, ko man reikia, į paslapčių departamentą, pagalvojo Xantoria.

Ministrė šiaip ne taip nusišypsojo. Ji taip pat atsistojo ir paspaudė raganai ranką.
-Džiugu, kad jums pavyko viską sutvarkyti. Džiaugiuosi, kad nors jūs likote gyva. Šį mėnesį jums prie algos bus pridėta premija už puikiai atliktą darbą, – trumpai tarė Lurida. – O dabar, jei skubate, galite eiti.

Xantoria linktelėjo galvą ir pasuko prie durų.
-Ačiū, kad skyrėtė savo brangaus laiko, deja šiek tiek skubu.
Kaip visuomet be garso ji nužingsniavo. Tylutėliai girgžtelėjo durys, kai ji išsmuko į koridorių.

Na….O dabar žemyn, į paslapčių departamentą, pagalvojo ši.

Lurida nusekė Xantorią žvilgsniu. Šiai uždarius kabineto duris ministrė atsistojo ir vėl nuėjo prie žaliosios sofos. Ji atsisėdo ir parėmė rankomis galvą.
Juk aš dėl to kalta. Aš jį pasiunčiau į mirtį. Galėjau šią užduotį duoti bet kam. Kvaiša, kodėl daviau ją būtent Justasui?! Juk… Aš dabar kalta dėl jo mirties. Niekas kitas, tik aš.
Kuo daugiau apie tai mąstė, tuo skaudžiau buvo suvokti, kad mirė jos brolis. Akyse ėmė kauptis ašaros ir Luri net nepastebėjo, kaip jos ėmė tekėti per skruostus.

Ironas atsargiai pabeldė į kabineto duris. Lėtai jas atidarė ir pamatė gražią moterį, pažvelgė į ją su susidomėjimu, bet, prisiminęs, ko atėjo, pradėjo greitai ir nedrasiai šnekėti:
-La…laba diena… M…man liepė šiandien jums atnešti…šią knygą. Kažkoks ministerijos darbuotojas. Paslapčių departamento vadovas, rodos.

Jis ištiesė rankas, kuriose laikė storą labai seną knygą, drakono odos vršeliu. Knygos viršelyje buvo ryški raudona, demoniška akis, o šalia jos išdeginti inicialai J.R.
Palikęs knygą Ironas nėrė pro duris.

Pabeldus į duris Lurida nusišluostė ašaras. Ji nustebo pamačiusi mažą berniuką.
Ką jis čia veikia? pagalvojo ministrė.
Jai nieko nespėjus pasakyt vaikas ėmė dėstyt, ko atėjęs. Luri tik spėjo paimti knygą, nusistebėt jo panašumu į Justasą ir berniukas išėjo.
Kas čia dabar? nesuprato ministrė.
Ji laikė rankoje knygą, kuri kažkodėl spinduliavo šilumą. Iš karto atkreipė dėmesį į akį, tokią panašią į Justaso. Tik tada pastebėjo šviežiai išdegintus inicialus, kurie aiškiai seniau nebuvo ant knygos.
J. R. – Justasas Ridlis… pagalvojo Lurida ir atvertė knygą.
Pirmajame puslapyje jos laukė staigmena – kažkoks užrašas. Jis buvo užrašytas ne rašalu, o krauju. Iš pradžių Luri pagalvojo, kad ten kažką parašęs koks Hogvartso mokinys, nes knyga buvo iš bibliotekos, tačiau ji atkreipė dėmesį į tai, kad kraujas atrodė šviežias.
-“Nepamiršau savo pažado, o tu nepamiršk savo brolio… Mirtis tai tik pradžia, tu tai žinai”, – pašnibždom skaitė Lurida.
Ji dar kelis kartus perskaitė negalėdama patikėti. Žinoma, ji net neabejojo, kad rašė jos brolis. Ji pažino raštą, o ir apie pažadą žinojo tik jie du. Tos dvi eilutės nežinia kaip sugebėjo nuraminti Luridą ir ji šyptelėjo žiūrėdama į žodžius. Širdy tapo ramu ir gera. Atrodė, kad kažkas sugėrė neigiamas emocijas ir jausmus.
Ak, tas mano jaunėlis broliukas… Tik jis taip mokėjo keliais žodžiais mane nuramint, pamąstė Lurida ir nusišypsojo.
Ji perbraukė ranka užrašą įsivaizduodama, kad liečia brolio ranką. Tada užvertė knygą ir pažiūrėjo į pavadinimą.
-“Nuostabioji Mirties magija. Kaip pažaboti Mirtį ir jos išvengti”, – tyliai perskaitė ir nusijuokė. – Tik Justasas galėtų išrinkt tokią dovanėlę sesei.
Ramia širdimi ji vartė knygą, kartais vis pažiūrėdama į raudonąją akį, kuri Luridai priminė brolį.

Surinko ir redagavo Lurida Revendž

Vienaragio paslaptis

Yavanna atidarė kabineto duris ir įėjo.

Priėjusi prie lango pažvelgė tolyn. Danguje skraidė kažkoks paukštis, gal erelis, gal vanagas, gal hipogrifas… Yavanna išsitraukė iš stalčiaus pergamento skiautelę ir permetė ją akimis. Tada numetė ją ant stalo ir nuėjo iki durų. Tada vėl grįžo.

Kam :Yavannai Kementari
Nuo:…

Septintą Mėnulio dieną atvykite į Žaliosios Vaivorykštės slėnį. Ten palikome jums adresuotą siuntinį.

P.s. Priedanga BŪTINA

Parašo nebuvo. Yavanna žiūrėjo į skiautelę suraukusi antakius. Po to sulankstė ją ir įsikišo į kišenę. Vykti nevykti, vykti nevykti… Ką daryti?
Ji žinojo, kur yra Žaliosios Vaivorykštės slėnis. Žinojo ir tai, kad jis gana toli. Bet koks ten siuntinys?
Yavanna ilgai svarstė, bet galiausiai nusprendė vykti.
“Žaliosios Vaivorykštės slėnis” – užrašė ant popieriaus lapelio ir paliko ant stalo. Jei kas nors domėtųsi, kur dingau.
Tada apsidairė, mostelėjusi burtų lazdele susidėjo reikalingiausius daiktus ir jau norėjo eiti iš kabineto, bet prisiminė prierašą.
Priedanga, tikrai…
Grįžusi pasiėmė nuo aplinkinių akių slepiantį apsiaustą ir išėjo iš kabineto.

Tyliai atsivėrė kabineto durys ir įėjo Yavanna. Atidžiai apžiūrėjusi kambarį ir įsitikinusi, kad tikrai nieko nėra, ji atsigręžė ir pamojo lazdele. Į kabinetą įplaukė didelė medinė dėžė, apkaustyta geležiniais užraktais.
– Tuoj tuoj aš tave išleisiu, mažuti, – sumurmėjo ji tyliai ir nuskraidino dėžę į tolimiausią kabineto galą.
– Alohomora, – tvirtai tarė, nukreipusi lazdelę į duris.
Po pusvalandžio Yavanna pasidėjo tuščią dėžę po stalu. Sutvarkysiu vėliau…Bet taip palikti negerai, pagalvojo ji, užmetusi akį į tolimąjį kabineto galą. Bet kas atėjęs pamatys…
Po kelių mostelėjimų lazdele Yavanna sustūmė knygų spintas taip, kad jos atitvėrė trečdalį kabineto nepalikdamos jokio įėjimo. Bus gerai, kol sugalvosiu, ką su tavimi daryti toliau…
Atidariusi langą Yavanna pasišaukė pelėdą ir išsiuntė laiškelį. Tada prisėdo ant kėdės ir ištiesė pavargusias kojas. O dabar reikia pagalvoti, ką daryti toliau…
Nieko nesugalvojusi atsistojo, atsirakino duris ir išėjo.

((Valgykloje Yavanna sutinka Eragoną ir pasako jam, kad gavo siuntinį))

Yavanna atsargiai atidarė duris ir įtariai pažvelgė į langą. Uždarytas. Bet kito nematau… gal uždariau ir jį…
Ji atsisuko į Eragoną.
– Lumos, – ištarė ir nukreipė lazdelę stalo link. Po stalu išryškėjo didelė medinė dėžė tvirtais geležiniais užraktais.
– Jis buvo čia… – tyliai tarė Yavanna.

Eragonas iėjo į kabinetą paskui Yavanna.
– Gal gali pasakyti kas ten buvo? Nes nelabai suprantu kas tai per daiktas, ar padaras.

Yavanna giliai įkvėpė.
– Žiūrėk… – tarė ji ir iškėlė lazdelę.
Knygų spintos lėtai ėmė slinktis į šonus, kol galiausiai pasidarė visai nemenkas tarpas.
Langą visgi uždariau…
Yavanna nuleido lazdelę ir pasitraukė. Vidury kabineto driekėsi minkštos samanos, o ant jų gulėjo mažas auksaspalvis vienaragiukas. Kai knygų spintos pasitraukė, jis pabudo ir susidomėjęs pakėlė galvą. Ant kaklo kabėjo iš kažkokio metalo išlieta spindinti žvaigždė.
– Gavau pranešimą, liepiantį atvykti į Žaliosios Vaivorykštės slėnį, – nenuleisdama akių nuo vienaragiuko tarė Yavanna. – O ten… ten pelkė. Vos neįklimpau pati. Radau ten dėžę ir lapelį, kad tai atsiųsta man. Daugiau nieko. Negalėjau jo palikti ten…
Ji susirūpinusi pažvelgė į Eragoną.

Eragonas susidomėjo žvaigžde priėjęs prie vienaragiuko ėmė ją apžiurinėti
– Šita žvaigždė, tai pentagrama. Matai spalvas ant kiekvieno žvaigždė spindulio. Tie keturi atitinka keturias stichijas, o paskutinis spindulys tuščias.
Tenaka užšoko ant vienaragiuko. Nebaikštus kažkoks, bet aš jaučiu, kad jis ypatingas. Jame slypi kažkokia galinga magiška galia.

– Matau, – linktelėjo Yavanna ir šyptelėjo, pažvelgusi į Tenaką.
– Bet ką jis čia veikia? Ir kodėl jis čia? Kas jį siuntė… Nežinau, ilgai galvojau, bet nerandu atsakymo…
Yavanna nusiminusi atsirėmė į palangę. Eragonas paglostė vienaragiuką, o tas meiliai į jį pasižiurėjo.
– Yavanna surikiuokime visus faktus ir juos išanalizuokime. Papasakok viską iš pradžių, nepraleisk net smulkmenų.

Yavanna keletą akimirkų patylėjo ir pradėjo pasakoti.
– Na, pirmiausia vieną dieną aš gavau šitą laiškelį, – Yavanna padavė Eragonui kelis kartus perlenktą ir žaliu kaspinu perrištą laišką. – Ten buvo parašyta, kad man yra siuntinys ir kad atvykčiau į Žaliosios Vaivorykštės slėnį. – Yavanna pažiūrėjo į savo apsiaustą ir nubraukė nuo jo prikibusią šakelę. – Ilgai galvojau, ar vykti, bet… Parašo, tiesa, nebuvo. Taigi nuvykau aš į tą slėnį, nors žinojau, ko tikėtis… Bet po paskutinio karto, kai ten buvau, viskas dar painiau ir tamsiau… Ten pelkė, Eragonai, ir ne bet kokia… – Yavanna pažiūrėjo į mėlynas Eragono akis ir kalbėjo toliau. – Kai buvau bepaklystanti tarp dumblo ir brūzgynų, pamačiau kažkokį švytėjimą… Nuėjau ten, ir virš pelkės suposi va šita dėžė, – mostelėjo Yavanna į dėžę po stalu. – Ant jos buvo lapelis, kad tai siuntinys man… Na juk negalėjau jos ten palikti. Kai parsigabenau dėžę čia, pamačiau, kas viduje… Tiek tos istorijos.
Yavanna nebesirėmė į palangą – buvo per daug pavargusi. Ji atsisėdo į kėdę prie knygų spintos ir pažvelgė į Eragoną.
– Gal tu čia ką nors supranti?

Eragonas permetė akimis laiškelį. Eragonas palietė žvaigždę ir ji žybtelėjo keturiom elementų spalvom.
– Tų padarų ar žmonių kurie siuntė laiškelį buvo ne vienas. Laiškelis rašytas familiariai, o dėl pelkės tau matyt buvo lemta jį rasti, arba tai buvo kažkoks išbandymas.
Vienaragiukas prisiglaudė prie jo kojų ir užmigo.

Koks jis mielas, pagalvojo Yavanna, žiūrėdama į vienaragiuką, prisiglaudusį prie Eragono.
– Regis, tu jam patinki, – šyptelėjo Eragonui. – O dėl pelkės, na, tai tikrai buvo išbandymas, dabar džiaugiuosi, kad ten nepasiklydau, kas man būdinga…
Yavanna pasilenkė ir įsižiūrėjo į žvaigždę ant vienaragiuko kaklo.
– Na taip, tikrai, tuos keturis aš suprantu, bet kodėl vienas tuščias? Kas čia turėjo ar turėtų būti? Eragonas liūdnai pažvelgė į Yavanną.
– Gal aš ir klystu, tačiau manau, kad čia tinka tik dvi spalvos. Bet man įdomu kam tau jį davė. Ar kad apsaugotum, o gal kad kam nors atiduotum. Reikia daugiau apie šitą vienaragiuką sužinoti, nes neužtenka duomenų. Sumanymų bus?
Eragonas pažvelgė į Tenaką. O ką tu datysi mano drauge?Tenaka pažvelgė į jį nustebusiu žvilgsniu. Žinoma, kad saugosiu. It tau patarčiau padėti Yavannai su šituo reikalu.

– Jei būtų norėję, kad kam nors atiduočiau, būtų tiesiai nusiuntę tam kažkam… Nors šiaip tai kas siuntinėja vienaragius? Čia kažkas už to slypi, – Yavanna papurtė galvą ir atsistojo. – O dar tas medalionas… Žinai, čia kažko trūksta. Kažkokios dėlionės dalies, dėl kurios negalime matyti viso vaizdo…
Lange kažkas sušmėžavo. Yavanna nuėjo prie jo ir įleido pelėdą. Nurišusi nuo jos kojos laiškelį, vėl atidarė langą ir ją išleido. Tada atrišo laiškelį ir susiraukė.

Kam: Yavannai Kementari
Nuo:

Tuoj pat grąžinkite siuntinį ten, kur radote. Mūsų bendras pažįstamas padarė klaidą. Jei negrąžinsite, už savo veiksmus neatsakome.

P.s. Niekam nerodykite šito laiško. Mes jus sekame.

– Kaip išsigandau, – tyliai sumurmėjo Yavanna ir uždarė langą. – Pažiūrėk, regis, yra naujienų, – ištiesė jį laiškelį Eragonui.

Eragonas perskaitė laiškelį kelis kartus, tada nusijuokė.
– Man neatrodo, kad kažkas padarė klaidą. Aš manau, kad tas pats jūsų bendras pažįstamas atsiuntė tau vienaragiuką, o tas kas dabar atsiuntė laiškelį nori jį susigražinti arba atimti, nes jis kažkodėl yra labai svarbus. Tamsa ir šviesa. Ką man daryti. Nors geresnis klausimas ką mums daryti?

– Geras klausimas, – susimąsčiusi ištarė Yavanna. – Laukti, kol išsiaiškinsime dar ką nors, kol mūsų priešininkas padarys klaidą, o tada veikti… Ir turbūt veikti greitai.
– Beje, – pridūrė ji, greitai žvilgtelėjusi į Eragoną. – Ar tu tikras, kad nori čia įsipainioti? Jie – kad ir kas tai būtų – greitai sužinos, kad man padedi, o tada gali būti negerai…

Eragonas linksmai nusijuokė.
– Yavanna tu mano draugė ir vien dėl to turėčiau tau padėti, beje yra baisesnis dalykas už mirtį. Tai yra nuobodulys, beje man patinka galvosūkiai, o šitas vienaragiukas gali pretenduoti į metų galvosūkį. – linksmai pasakė Eragonas.
Tenaka linksmai sukranksėjo. Įdomiai pasakei Šėšėlių chane. Eragonas nustebęs žvilgtelėjo į Tenaką. Kodėl tu mane taip pavadinai? Tenakos akys blykstelėjo raudonai. Greitai sužinosi.

– Ačiū, – Yavanna dėkinga pažvelgė į Eragoną.
– O galvosūkis tikrai neblogas… Na, kol kas reikia prižiūrėti mažylį, nors neatrodo, kad tai būtų sunku, – Yavanna linksmai pažvelgė į vienaragiuką, kuris vis dar miegojo, prisiglaudęs prie Eragono.
– Ir gal geriau niekam apie jį nesakom… O kai ateis laikas, sužinosim, kas čia darosi… Reikia tik nežiopsoti ir nepraleisti pro akis jokių užuominų, kurios galbūt gali mums padėti…

Eragonas pasižiurėjo pro langą ir ramiai pasakė Yavannai :
– Pirmas patarimas greitai pasitrauk nuo lango, o antra kuo minta vienaragiukai.

Pasitraukti nuo lango?…
Yavanna net neatsisukusi mikliai pasitraukė į šoną.
– Kodėl? – tyliai paklausė ji Eragono ir truputį garsiau tęsė, – Na, kadangi jie priklauso tai pačiai šeimai, kaip ir arkliai, manau, kad ir maitinasi tuo pačiu, tai yra, vandeniu ir įvairiais žolynais… Nors galbūt jie renkasi kitus augalus, nei jų tolimieji giminaičiai. Kodėl klausi?

Kai Yavanna pasitraukė nuo lango į langą trenkėsi didžiulis akmuo aplink kurį buvo apvyniotas raštelis. Sudaužęs langą atsitrenkė į sieną ir nukrito ant grindų.
– Gal nori perskaityti raštelį? – švelniai pasiūlė Eragonas.

Yavanna krūptelėjo, kai akmuo sudaužė langą ir nukrito visai šalia.
– Na žinai, to jau per daug… – ji išsitraukė lazdelę. – Reparo…
– Beje, ačiū, – rimtai pažvelgė jį į Eragoną. – Visai nenorėjau pasimaišyti jam kelyje…
Yavanna pakėlė nuo grindų akmenį ir nurišo raštelį.
– Jis tau, – perskaičiusi užrašą ant raštelio tarė ji ir padavė Eragonui. – Regis, jau žino apie tave…

Eragonas paėmė laiškelį ir nustebo.

Kam: Eragonui Safyriniui
Nuo:
Šešėlių chane nesimaišyk mano kelyje. Padėk man atgauti vienaragiuką ir būsi apdovanotas.
P.s. Jei pasielgsi neprotingai, aš pats tave nudėsiu.

Eragonas ištiesė laiškelį Yavannai ir rimtai prabilo :
– Kodėl visi mane vadina Šešėlių chanu, tai jau pradeda erzinti.
Eragonas piktai pažvelgė į Tenaką. Tenaka, kas tas Šešėlių chanas? Tenaka liūdnai į jį pasižiurėjo. Tai tu greitai juo tapsi.

Yavanna perskaitė laiškelį ir pakėlė antakius.
– Atrodo, kažkam mes nelabai patinkame, – linksmai tarė ji. – O apie Šešėlių chaną nieko negirdėjau…
Yavanna nuėjo prie knygų spintos ir išsitraukė storą knygą. Greitai ją pervertė ir nusiminusi pažvelgė į Eragoną.
– Čia nieko nėra…
Vienaragiukas pabudo ir atmerkė dideles mėlynas akis. Jį turbūt pažadino akmuo, įskriejęs pro langą…
Akmuo. Yavanna sustingo. Jie visai čia pat…

Eragonas linksmai pažvelgė į Yavanną :
– Žinau apie ką galvoji, bet tu neteisi. Paukštis didumo, kaip gulbė atskraidino šitą akmenuką. O dėl Šešėlių chano… Tenaka kažką žino, bet nieko nesako. Beje aš manau, kad tuoj mūsų mažasis draugas išalks.

Yavanna nusišypsojo. Kažkas gabus legilimantijai? Smile
– Na, jei Tenaka žino, tai anksčiau ar vėliau vis tiek turbūt tau pasakys, – žvilgtelėjo ji į varną, kuris tuo metu žiūrėjo į vienaragiuką.
Yavanna dėl visa ko priėjo prie lango ir pažvelgė žemyn.
Tuščia. Tik keletas klastuolių žaliomis uniformomis šnekasi prie ežero…
– Na, mažyli, ko norėtum? – Yavanna pritūpė prie vienaragiuko ir švelniai jį paglostė.

Eragonas nusijuokė ir priėjo prie pat Yavannos.
– Nors esu dar jaunas, tačiau jau daug patyriau ir iškentėjau. Ilgainiui išmoksti suprasti žmonių žvilgsnius ir judesių reikšmes. Patirtis yra galingas ginklas Yavanna.
Eragonas pažvelgė į lubas ir šyptelėjo.
– O tu neturi jokių žolių savo kabinete?

Yavanna atsisuko ir žvilgtelėjo į Eragoną. Tamsiai mėlynose jo akyse spindėjo džiaugsmo ir kažkokio gilaus liūdesio kibirkštėlės… Yavanna papurtė galvą ir susikaupė.
– Žolės, hm, gal ir turiu kažką, – tarė ji ir susimąstė.
Ne, čia tikrai nieko nebus… Nebent…
Yavanna nuėjo prie neaukštos medinės spintelės ir atidarė apatinį stalčių.
– Gerai, kad neseniai sugalvojau prisirinkti… – ji išėmė ryšulėlį tamsiai žalių stiebelių su plačiais lapais. – Miškinė saulažolė, jam turėtų patikti…

Eragonas pažvelgė į vienaragiuką ir stengėsi atsiminti pamoką apie vienaragius.
– Šiaip vienaragiai nelabai mėgsta vyriškosios giminės atstovų, tačiau šitas mane mėgsta. Tai arba jis labai keistas, arba aš per daug primenu panelę. Kaip manai? Ir duok jam tų žolelių.

Yavanna pradėjo juoktis, išgirdusi Eragono paaiškinimą.
– Na, aš manyčiau, kad čia ypatingas mažylis, – ji linksmai žvilgtelėjo į Eragoną ir pritūpė prie vienaragiuko su žolynais rankoje.
– Ar ne, mažuti?
Vienaragiukas sumirksėjo ir žvaliai pakėlė grakščią galvutę.
– Na, imk, tu turbūt alkanas… – Yavanna padavė jam saulažoles ir atsistojo.
– O kas dabar? – atsisuko į Eragoną.

Eragonas rimtai pasižiurėjo į Yavanną. Tada mostelėjo lazdele ir prieš Eragoną atsirado šachmatų lenta.
– Dabar žaisime šachmatais su mūsų priešu. Pirmas ėjimas priklauso jam.

– O tu manai, jis žaidžia baltais? – šyptelėjo Yavanna.
Nuėjusi ji uždarė apatinį spintelės stalčių ir pažvelgė į šachmatų lentą.
– Jei ką sužinosi, pranešk, gerai? O aš pasirūpinsiu mūsų mažuoju draugu…
Yavanna pažiūrėjo į vienaragiuką, kuris vėl užmigo.

Eragonas žvelgė į lentą ir stengėsi susikaupti. Reikia sužinoti priešo ėjimą prieš jam jį žengiant. Vienaragiukas yra karalius.
– Gerai Yavanna pasirūpink juo, o tuo tarpu turime žvalgytis ir laukti ėjimo.

– Tai jau tikrai…
Yavanna pakėlė vienaragiuką ir nunešė ant samanų kitame kabineto gale. Toks mažiukas, o jau sunkus… Šviesos jam čia turėtų pakakti, pagalvojo, pažvelgusi į platų langą. Tada išsitraukė lazdelę ir sustūmė knygų spintas taip, kad įėjus į kabinetą nieko nesimatytų. Tik to ir betrūko, kad kas nors iš mokinių pamatytų…

Eragonas galvojo ką reiktų daryti.Sugalvojau. Pirma reikia pažinti priešą.Eragonas priėjo prie palangės ir murmtelėjo kelis žodžius. Ant palangės atsirado mažas vienaragiukas.
– Tai tik iliuzija, bet netikiu kad jis užki… – Eragonas nespėjo užbaigti sakinio, kai milžiniškas juodas paukštis bandė pagriebti iliuzinį vienaragiuką, bet jis išskydo ir virto dūmų kamuoliuku.
Eragonas mostelėjo lazdele į paukštį. Sustink pagalvojo jis. Kai paukštis sustingo ir pradėjo kristi žemėn.
Accio. – suriko jis.
Paukštis vos tilpęs pro langą nukrito ant grindų.
– Nu ir žengtas pirmas žingsnis.

Yavanna stebėjo, kaip Eragonas išburia vienaragiuką.
– Ką tu… – pradėjo klausimą, bet staiga viską suprato. Gerai, labai įžvalgu…
Bet to, kas nutiko vėliau, ji nesitikėjo.
– Na ir paukštis… – tyliai tarė ji. – Kas jis toks?…

Eragonas žiurėjo į paukštį ir stengėsi atsiminti visų paukščių aprašymus.
– Aš niekur nemačiau tokio paukščio. Forma jis primena feniksą, tik yra juodas ir didesnis. Beje snapas labiau primena varno snapą, o ne fenikso.

– Nieko sau… – Yavanna pasilenkė apžiūrėti paukščio.
– Tikrai, primena ir feniksą, ir varną… Tenaka, ką tu apie tai manai? – pažvelgė ji į varną.

Tenaka pasuko galvą į Yavanną ir liūdnai sukranksėjo :
– Šešėlių bestija būti mirtis.
Eragonas pažvelgė į Tenaką. O aiškiau negalima. Tenaka liūdnai į jį pasižiurėjo. Ne.
– Šešėlių bestija…Aš kažkur apie tokią girdėjau. Bet kur? Panašiai jaučiuosi kai galvoju apie Kutiano olą.

Yavanna įdėmiai pažiūrėjo į Tenaką, po to į Eragoną.
– Nieko apie tai nežinau… Regis, jūs šiuo klausimu išmanote daugiau, – tarė ji ir pažvelgė į paukštį.
– Manęs nieko panašaus nemokė…

Eragonas įtemptai mąstė.
– Bet tu tik pagalvok kokio galingumo turi būti magas jei suvaldo Šešėlių bestiją. Manęs irgi to nemokė, bet knygoje apie tamsos dvasias, buvau radęs kažką apie Kutiano olą. Lygtais ten kažką skaičiau ir apie šešėlių bestiją.
Tenaka pažvelgė į jo akis. Teisingai mąstai Šešėlių chane.
Eragono akys blykstelėjo.
Aš ne Šešėlių chanas.Tenaka linksmai atrežė :
Dar ne, bet tuoj juo tapsi.

Yavanna stebėjo, kaip Eragonas žiūri į Tenaką. Iš kur jie tiek žino?.. Tiesa, niekad nepaklausiau, iš kur jis…
– Eragonai, o kaip tu..radai Tenaką?
Yavanna žvilgtelėjo į juos abu ir priėjo prie lango. Lauke, regis, viskas buvo gerai…

Eragonas atsisėdo ant kedės ir pažvelgė Yavannai į akis.
– Viskas prasidėjo, kai man buvo 14 metų. Tada aš pirmą kartą susidomėjau šešėlių magija. Supranti mano giminėje buvo daug šešėlių burtininkų. Tačiau tada aš dar to nežinojau. Vienoje tėvo knygoje radau tam tikro ritualo aprašymą. Aš jį panaudojau ir pirmą kartą susitikau Tenaką, bet jis man tik pasakė, kad aš dar per jaunas jį turėti. O kai mes kovėmės su Traiku aš atnaujinau tą ritualą ir jis pasakė savo vardą ir tapo mano draugu. Tai tokios tokelės.
Eragonas priėjo prie lango ir pažvelgė į paežerę.

– Šešėlių burtininkai? – Yavanna susidomėjusi pakėlė galvą. – Gal gali papasakoti daugiau? Ten, kur aš augau, tokių nebuvo…
Yavanna susimąsčiusi pažvelgė į Tenaką. O tu, regis, turi įdomią praeitį…Turbūt ir ateitis bus ne ką mažiau įdomesnė, jei ir toliau taip…

Eragonas pakėlė galvą ir pradėjo žiūrėti į lubas.
– Šešėlių magija susijusi su šešėlių valdymu ir šešėlinių padarų valdymui. Mažai žmonių žino apie šitą magijos rūšį ir dar mažiau ją moka panaudoti. Manyčiau mūsų priešas yra neblogai įvaldęs šitą magijos rūšį. Įsivaizduok, kad tavo šešėlis pakyla ir pasmaugia tave. Jeigu jis yra įvaldęs ją jam tai būtų vienas juokas.

Yavanna apsidairė aplink ir apšiurpo. Už lango temo, kambaryje ėmė rastis vis daugiau tamsių kertelių, vis daugiau šešėlių… Ji įtariai pažvelgė į juos ir pasislinko arčiau Eragono.
– Mūsų priešininkas labai galingas, ar ne? – rimtai paklausė ji. – O klausyk, kaip nuo jų apsiginti? Juk turi būti koks nors būdas…

Eragonas atsiduso ir nelinksmai nusišypsojo.
– Kaip seniai tai dariau, bet tikiuosi, kad man pavyks. – ramiai pasakė jis.
Eragonas susikaupė ir stengėsi pamatyti daiktų tikrajį šešėlį. Akra na kirana nila berda nor kauonor ne lortera.Eragono mėlynose akyse šmėkščiojo šešėliai, o plaukai tapo balti, kaip sniegas. Kambaryje esantys šešėliai pradėjo judėti ir švytėti. Eragonas atsiduso ir viskas nurimo.
– Dabar jis neturėtų mums pakenkti, nors aš tai labai seniai dariau.

Niekur iš čia neisiu, pagalvojo Yavanna ir apsižvalgė. Nors tai kvaila, turbūt to jis ir siekia, kad įsibaimintume…
Ji pažvelgė į Eragoną – jis atrodė truputį pavargęs. Nieko nuostabaus, tie kerai turbūt sunkūs…
Yavanna atsirėmė į palangę. Valandėlę tvyrojo tyla, tik kitapus knygų spintos giliai ir lygiai alsavo vienaragiukas.
– Gal nori arbatos? – paklausė ji Eragono.

Eragonas tyliai sukikeno.
– Arbatos ir šokolado jei turi. Šešėlių nėra tik tamsiausią naktį. Šviesa visuomet meta šešėlį. Ir Yavanna stenkis nieko neišsigąsti, nes jis mums dar gali pagadinti nervus.Baimė trukdo logiškai mąstyti ir įstumia žmogų į pavojingą situaciją.

Yavanna atsiduso.
– Tu teisus, tik… ne visada išeina nebijoti…
Ji išbūrė du puodelius, įdėjo į juos arbatžolių ir užpylė karštu vandeniu iš lazdelės.
– Imk, tik atsargiai, karšta, – perspėjo ji Eragoną. – O šokolado, man regis, irgi turiu…
Atidariusi viršutinį stalčių Yavanna ištraukė šokolado ir padėjo ant staliuko.
– Vaišinkis, – šyptelėjo Eragonui.

Eragonas paėmė truputį šokolado ir greitai jį suvalgė. Tada paėmė puoduką į rankas ir pradėjo iš lėto gerti arbatą.
– Šokoladas geriausiai tinka atstatyti jėgas. Tačiau kam šešėlių burtininkui prireikė vienaragiuko?

– Nežinau, – gūžtelėjo pečiais Yavanna.
– Gal jis kuo nors svarbus kokiam nors plane, kurio mes nežinome?
Yavanna pasiėmė puodelį arbatos, bet greitai padėjo jį ant palangės. Dar truputį per karšta…

Eragonas pažvelgė į Tenaką. Tenaka ką mums daryti?Tenaka pasuko pažvelgė jam į akis ir atsikrenkštęs sukranksėjo :
Wyrda. Uždraustajame miške ieškokite.

– Uždraustajame miške? Ten tikrai galėtų kas nors būti…

Yavanna atsisėdo ant medinės dėžės, kurioje buvo vienaragis. Delnu palietusi jos šoną pajuto kažkokį nelygumą. Po keleto minučių Yavanna atidarė slaptą ertmę dėžės šone ir išsitraukė iš ten sulankstytą popieriaus skiautelę. Nekantriai ją išlanksčiusi pradėjo skaityti.
Labas, Ya, – buvo parašyta raštelyje. – Siunčiu mažylį tau, jam čia nesaugu. Pasirūpink juo. Jis ypatingas, kai ateis laikas, suprasi, kodėl. Dėl manęs nesijaudink, visada pavykdavo išnešti sveiką kailį, pavyks ir šįkart.

Po nakties visada pakyla saulė.

Džeimsas

P.s. Kitos dėžės neturiu, laiko jai surasti irgi – jie jau netoli.
Jokiu būdu neliesk…nespėjau panaikinti.”
Vidurinė sakinio dalis buvo išsiliejusi.
Yavanna nusišypsojo, prisiminusi vaikystės draugą Džeimsą, kurio jau daug metų nematė. Džeimsas buvo geriausias vienaragių augintojas visoje šalyje…Po teisybei, vienintelis vienaragių augintojas. Jie nepakenčia nelaisvės, tik įviliok vienaragį į aptvarą ir gali būti tikras, kad jį praradai, – prisiminė Yavanna Džeimso žodžius. Jis klajojo po miškus, rūpinosi sužeistais vienaragiais, atvesdavo paklydusius atgal į šeimą, ir todėl vienaragiai juo pasitikėjo ir gerbė. O dabar…
Yavanna žengtelėjo į šoną ir pajuto kažką šalto prie kojos. Viskas aplink ėmė lietis. Yavanna išbalo, supratusi išsiliejusio sakinio prasmę.
Jokiu būdu neliesk spynos, ten Nešyklė, kurios nespėjau panaikinti.
Ji pakėlė galvą ir pažvelgė Eragonui į akis. Grįšiu kaip galėdama greičiau… Rūpinkis mažyliu ir…Eragonai, saugokis – –
Yavanna paleido iš rankų Džeimso laiškelį ir dingo.

Eragonas truputį nustebo, kai Yavanna jam atsiuntė mintimis žinutę ir paskui dingo. Eragonas atsisuko į Tenaką. Tu ką nors supranti?. Tenakos akys blykstelėjo kažkokia keista liepsna. Taip mano drauge. Ateina šešėlių metas ir metas tau suprasti save Šešėlių chane.Eragonas mostelėjo į spintą ir sumurmėjo 7 apsauginius burtažodžius. Eime į uždraustajį mišką.Eragonas apsisuko ir išėjo. Tenaka išskrido paskui jį.

((Kol Yavanna buvo išvykusi, Eragonas nuėjo į Uždraustąjį mišką, po to į Olą miške))

Eragonas priėjo prie miško pradžios ir rimtai pažvelgė į miško glūdumą. Tenaka, kaip aš jį surasiu?Tenaka liūdnai pasižiurėjo į jį.Pasinaudok šešėlių magija ir tu jį surasi.Eragonas sugriežė dantimis. Surasiu ir nudėsiu. Eragonas pažvelgė į mišką ir stengėsi pamatyti jo tikrajį šešėlį. Miško šešėliai susiliejo į vieną ir Eragonas lėtai panardino rankas į savo šešėly. Nerta darna sila mornika ne bushina. Eragonas ieškojo to šešėlio kuriame yra daugiausiai šešėlių galios. Tada staiga ištraukė rankas iš šešėlio laikydamas ploną juodą virvelę.Eragonas sekdamas ją nuėjo į miško tankmę.

Eragonas sekė virvutę iki pat kažkokios keistos olos. Už jo nugaros skridęs Tenaka nusileido ant jo peties. Nesijaudink mes esame dviese, o jis tik vienas.Eragonas įėjo į tą uolą ir pamatė įvairius hieroglifus ant sienų. Kur jie man matyti?
– Čia mirties ir atgimimo ženklai. Čia yra viena iš nedaugelio dvikovų vietų ir tu atėjai į vieną iš jų. – pasakė šaltas balsas iš tamsos.
Eragonas atsisuko į tą olos dalį iš kurios sklido balsas, bet vis tiek nieko nepamatė. Staiga visoje oloje atsirado lauželiai kurie apšvietė olą ir metė daugybę šešėlių.
– Taip geriau? – paklausė suvytusi žmogysta.
– Kas tu? Kuo tu vardu? Ir ko tu nori? – ramiai paklausė Eragonas.
– Koks tu smalsus, bet jei taip nori aš esu Ashraelis šešėlių magas ir man reikia užmaršties žvaigždės ir to vienaragiuko. – šaltu, kaip ledas balsu išdėstė jis.
– Tačiau kam tau jo reikia? – rimtai paklausė Eragonas.
– Tau teks apie tai sužinoti, bet ne dabar, truputį vėliau. Beje vaikeli turiu tau pasiūlymą. Tapk mano mokiniu ir atiduok man vienaragiuką. – švelniai pasakė jis.
– Ne, tu jo negausi. Aš Eragonas Safyrinis tau jo neatiduosiu. – Eragonas ramiai pasakė, tačiau jo akys degė keista ugnimi.
– Tada kausimės, jei neatiduosi man rakto. Mes esame vietoje kur mūsų dvikova suteiks laimėtojui galios, o pralaimėtojui kelią į užmarštį. Ar tu sutinki kautis su manimi.
– Taip sutinku.
Eragonas mintyse išvadino save bepročiu ir kvailiu, bet kažkokia liepsna degė jo širdyje.
– Tada kova vyks čia Dvasių oloje, o kovos būdas bus “Šešėlių ranka”. Ar tu sutinki?
– Žinoma. – ramiai pasakė Eragonas.
Jų šešėliai pradėjo tįsti ir susiliejo vienas su kitu. Iš šešėlių išniro didelės juodos rankos ir pradėjo lėtai šliaužti jų kūnais. Tenaka padėk man. Pajuto mintyse Tenakos susierzinimą. Tau pagalbos prireiks vėliau.Eragonas matė, kaip šešėlinė ranka lėtai šliaužė jo kūnu, o ant Ashraelio esanti ranka nė nekrustelėjo. Eragonas pradėjo panikuoti ir ranka pradėjo šliaužti greičiau. Nurimk, tu ramus…. Eragonas pradėjo jausti palengvėjimą ir pajuto, kaip ant jo esanti ranka iš lėto pradėjo stoti, o ant Ashraelio esanti ranka pradėjo kilti link jo gerklės. Ashraelis nusijuokė ir ranka esanti ant jo sustojo, o ranka esanti ant Eragono greitai kilo link gerklės. Eragonas pajuto pyktį, širdgėlą ir meilę. Ką aš myliu? Aš nesuprantu.Bet jis nukreipė visus savo jausmus į rankas. Ant Eragono esanti ranka subyrėjo į šipuliu, o esanti ant Ashraelio pasiekė jo gerklę ir jį pasmaugė.
– Aš stipresnis už tave. Išnyk nežinomybėje. – pergalingai pasakė Eragonas.
– Neeee. – paskutinį kartą suriko jis.
Eragonas pajuto skausmą. Skausmas buvo toks stiprus, kad jis pargriuvo ant žemės ir pradėjo raitytis.Ypač skaudėjo delnus. Ant užskrido Tenaka. Čia mano paskutinė dovana tau Šešėlių chane. Tu dar daug patirsi. Neužmiršk manęs.Eragonas pajuto, kaip Tenaka lengvėja. Nukreipė žvilgsnį į jį ir pamatė kaip jis tirpsta ir susilieja su juo.Nesijaudink aš tau nebereikalingas ir dėl to išeinu ir suteikiu tau paskutinę savo dovaną.Staiga pajuto paskutinę jo mintį. Už viską reikia mokėti. Kartais savo pavidalu, o kartais siela. Tau teks sumokėti abiejais.Eragonas pajuto paskutinį skausmo pliūsnį ir apalpo.

Visą kelią iki olos Monila bėgo, virto, kėlėsi ir vėl bėgo. Keistas jausmas,
kad kažkas kažkam atsitiko jos neapleido visą laiką. Monila nesugebėjo
jo paaiškinti tiesiog žinojo, kad turi ten nukakti. Įbėgusi į olą esančią
miško viduryje mergaitė sustojo. Taip, čia yra ta vieta. Įbėgusi į olą
pamatė keistą dalyką. Matytą figūrą, tačiau plaukai… Jie balti…
Profesorius?… Negali būti.
Monila pribėgo prie Eragono.
– Profesoriau! Velniai griebtų, ką daryti?
Ji nusiplėšė gabalą atsiausto ir sušlapino pliūpsniu vandens iš lazdelės.
Šlapia apsiausto atraiža šluostė profesoriaus veidą.
– Pofesoriau, prašau, atsibuskite.
Tuomet pamatė profesoriaus delnus.
– Penkiakampės žvaigždės… – tyliai sumurmėjo Monila.
Mergaitė nežinojo, ką rayti. Pagalbos kviesti tikrai neis ir napaliks
mokytojo čia vieno. Ji tegalėjo laukti, kol jis atsibus…

Eragonas sapnavo keistus sapnus. Staiga pasijuto esąs oloje, tokioje pačioje kaip šita tik viduryje degė laužas, o prie laužo sedėjo į apsiautą susisukusi figūra.
– Kas tu? – neramiai paklausė Eragonas.
Kokia keista diena, jau geriau būčiau šiandien neatsibudęs.
– Bet būtum tiek praleidęs, mano mielas Šešėlių chane. – pasigirdo švelnus moteriškas balsas.
– Kas tu esi ir kas buvo Ashraelis? – ramiai paklausė jis.
– Mano vardas kol kas tau bus paslaptis, o dėl Ashraelio… tu koveisi šauniai ir nukovei priešą, kurio bet kas nenukautų. – lėtai keldamasi pasakė ji.
Tada ji priėjo prie jo ir švelniai jį pabučiavo.
– Ate naujasis Šešėlių chane…
Eragonas nespėjo išgirsti viso sakinio ir pajuto keistą jausmą tarytum būtų panaudojęs nešyklę. Pramerkė akis ir jautė jose esančius šešėlius. Pamatė prieš save susurūpinusią Monilą.
– Sveika Monilą ką tu čia veiki?

Monila nusišypsojo, pamačiusi, kad jis atsimerkė. Bet suglumo, nuo
pateikto klausimo.
– Aš… Aš net nežinau, ką čia veikiu. Tiesiog buvau išvykusi į Skersinį
Skersgatvį ir staiga suvokiau, kad kažkas vyksta, kad skubiai turiu grįžti.
pagalvojau, kad blogai Angertui, tas jausmas vedė iki šios olos.
Monila atplėšė dar vieną skiautę nuo apsiausto ir vėl sušlapino lazdele.
– Pati nesuvokiau gerai, kas dėjosi galvoje… Profesoriau, kas jūsų
plaukams? Jie baltut baltutėlai.
Kaip mano senelio… Monila šyptelėjo. Ir palietė vieną baltų plaukų
sruogą, tarsi tikrindama, ar jie tikri.
– Ir jūsų delnams, juose… penkiakampės žvaigždės.
Mergaitė pažvelgė į mokytojo delnus. Jai buvo labai keista. Ji uždėjo
šlapią apsiausto atraižą Eragonui ant galvos.
– Ką jūs čia veikėte, kas jums nutiko?
Apibėrė Eragoną klausimais Monila.

Eragonas tyliai atsiduso ir sumurmėjo.
– Už viską reikia mokėti. Kartais reikia mokėti savo pavidalu, o kartais siela. Man teko sumokėti abiejais. Už tokią pergalę kurią šiandien pasiekiau ir už naujas jėgas reikėjo sumokėti.
Eragonas iš lėto atsikėlė.
– Eime iš šitos vietos. Čia gyvena sielos, o sielų trukdyti negalima.

Monila atistojo ir nužvelgė prfesorių.
– Jei keitėsi tik išvaizda, o ne vidus tai niekis, bet pasikeitus žmogui siela,
vidumi tai jau nėra gerai. Jei jūs pasikeitėte ir vidumi mokytojau, kelio
atgal neberasite, bet jo ieškoti turbūt jums net nereikės. Jūs žvelgiate į ateitį. Praeities jums nėra.
Mergaitė apsižvalgė aplink.
– Sielos? Na tuomet tikrai eime. Beje, pasakykite, kokią pergalę? Ką
nugalėjote? Jūs neesate paprastas burtininkas profesoriau…

Eragonas atsirėmė į sieną ir parodė į hieroglifus.
– Šita vieta nėra paprasta, o koviausi aš su šešėlių burtininku Ashraeliu, o dėl ko kovėmės, tai jau mano reikalas. Aš praeities nepraradau, tačiau kažką tikrai įgijau.
Eragonas pažvelgė į Monilą ir kažkaip keistai pasijuto.
– Vieną dieną tave pramins Gyvybosiurbe. Net nežinau kodėl taip pasakiau, bet jaučiu, kad taip atsitiks. Nu eime. – padrąsino Eragonas.
Eragonas išėjo iš olos.

Monila pažvelgė į hieroglifus ant sienos. Palietė juos pirštų galiukais. Jie
reiškė kažką labai svarbaus. Tačiau ką. Kovos, šešėliai… Visą tai sukosi
mergaitės galvoje. Monila apsisuko ir ušėjo paskui Eragoną iš olos. Ši
vieta buvo kažkuo neįprasta. Labai keistai mane pavadino… Pagalvojo Moni.

(( toliau seka istorija, kaip Monila ir jos brolis Angertas nutraukia vaikystėje duotą Keltų priesaiką, o Monila tampa Eragono mokine ir jis ją moko šešėlių magijos))

Eragonas iėjo į olą lydimas Silmarijos. Eragonas ėjo į olos gilumą ir ieškojo hieroglifų panašių į pentagramą. Staiga prie vieno simbolio sustojo. Šitas ženklas yra vienaragis ir prie jo pentagrama. Įdomu ką tai reiškia? Matyt nieko gera. Eragonas atsisėdo ant žemės ir ėmė tyrinėti aplink tą paveikslą esančius hieroglifus.

Eragonas ilgai ir nuobodžiai žiurėjo į hieroglifus ir stengėsi suprasti simbolių reikšmes. Sfera, galia, vienaragiukas, raktas, šešėlis, gyvenimas ir mirtis. Silmarija tu ką nors čia supranti?. Pantera pakėlė galva ir pažvelgė į jį mieguistu žvigsniu. Tu atsinešk čia senovės hieroglifų žodyną ir tą knygą apie gyvuosius numirėlius “Aschatą Nekromikona. Aš nesuprantu kam tau reikėjo tokios retos knygos apie nekromantiją. Eragonas švelniai nusijuokė. Juk aš kolekcionuoju visas senas ir retas knygas kokias tik pamatau. Sutinku, kad esu surinkęs didžiulę juodosios magijos knygų seriją. Visos labai retos ir pavojingos, tačiau kartais praverčia.Pantera pasitrynė į jo ranką. Eime. Eragonas atsiduso ir išėjo iš olos.

((Veiksmas grįžta į Yavannos kabinetą))

Eragonas iėjo į kabinetą ir numetė maišą ant žemės. Tada vėl pagalvojo kur dingo Yavanna. Ji yra stipri burtininkė. Ji greitai grįš.Eragonas nuėmė apsauginius užkeikimus ir atidarė slaptavietę. Vienaragiukas tiesiog užšoko ant jo, o Eragonas pargriuvo ir vienaragiukas pradėjo laižyti jo veidą. Eragonas nustūmė vienaragiuką ir nusijuokė.
– Gana jau tu mažiau. Matau pasilgai manęs. Aš tau valgyti atnešiau. – linksmai pasakė Eragonas.
Eragonas išbūrė dubenėlį ir pripylė jį pašaro. Tada išbūrė kibirą ir pripildė jį vandens. Vienaragiukas pradėjo godžiai valgyti maistą, o Eragonas pažvelgė į amuletą. Jo veide pasirodė nuostaba ir siaubas. Tie ženklai aplink pentagramą. Visai kaip mano.Eragonas palaukė kol jis pavalgė tada uždarė jį į slaptavietę ir ją užbūrė, o dubenėlį ir kibirą sunaikino. Tada atsiduso ir išėjo iš kabineto.

Kabinete sušvito melsva šviesa, o kai ji išblėso, kabineto vidury stovėjo Yavanna ir dar vienas vaikinas tamsiais plaukais. Yavanna lėtai pakėlė ranką prie galvos. Kodėl viskas taip sukasi… Po kiek laiko galvos svaigimas praėjo, ir ji apsidairė.
– Čia tavo kabinetas? – smalsiai paklausė Džeimsas – tai buvo jis.
Yavanna linktelėjo ir nuėjo prie knygų spintų. Atidariusi slėptuvę pamatė vienaragiuką, kuris, išgirdęs garsus, pakėlė galvą. Džeimsas susidomėjęs nusekė paskui Yavanną, jo akys sužibo, kai jis pamatė mažylį.
– Štai kur tu, – linksmai tarė jis. – Na, ateik čia…
Vienaragiukas pribėgo prie Džeimso, o šis jį paglostė.
– Atrodo, tu sotus… Puiku, regis, buvai gerai prižiūrėtas, – šyptelėjo jis.
Yavanna nusišypsojo Džeimsui ir nuėjusi uždarė langą. Dėl visa ko…

Eragonas tyliai niūniuodamas iėjo į kabinetą. Pamatęs Yavanną su kažkokiu vaikinu nusijuokė.
– Sveika Yavanna. Seniai matyta, gal kokių naujienų atvežei iš tolimų kraštų? – linksmai paklausė Eragonas.
Silmarija irgi įėjo į kabinetą ir atsigulė prie Eragono kojų.

Yavanna staigiai atsisuko, išgirdusi atidaromas duris. Kabinete stovėjo kažkoks vaikinas sniego baltumo plaukais. Yavanna nejučiom išsitraukė burtų lazdelę, ir tik tada pažino Eragono balsą.
– Eragonai, čia tu? – netikėdama paklausė ji. Įdėmiai nužvelgusi jį, šyptelėjo.
– Regis, tikrai tu. Kas nutiko? – smalsiai paklausė ji. – O dėl naujienų iš tolimų kraštų…
Yavanna šypsodamasi atsisuko į Džeimsą, kuris tebeglostė vienaragiuką, bet irgi žiūrėjo į Eragoną.
– Naujienos pačios atkeliavo, – tarė ji, mostelėjusi ranka Džeimso link. – Džeimsai, čia Eragonas, Eragonai, čia Džeimsas…

Eragonas linksmai šyptelėjo Džeimsui.
– Mano savaitė išvis buvo linksma. Susikoviau su šešėlių burtininku vardu Ashraelis, nukoviau jį tačiau pats vos nenumiriau. Tenaka susiliejo su manimi ir man paaiškėjo, kad jis buvo paslėpęs ar ištrynęs prisiminimus apie šešėlinę magiją. Taip pat Ashraelis pasakė, kad vienaragiukas yra kažkoks raktas. Taip pat keistoje oloje uždraustajame miške radau keistų hieroglifų. Beje susipažink su mano nauja šešėlių bestija Silmarija. – linksmai pasakė jis.
Silmarija priėjo prie Yavanos ir pradėjo prie jos glaustytis.

Yavanna klausėsi Eragono ir kuo toliau, tuo labiau stebėjosi.
– Na ir nuotykiai…
Ji pagarbiai pažvelgė į priėjusią panterą.
– Labas, Silmarija, – tyliai tarė jai ir švelniai perbraukė ranka tankų jos kailį.
Džeimsas iš toliau stebėjo Silmariją, o išgirdęs Eragono pasakojimą rimtai pažvelgė į jį.
– Štai kodėl jie manęs nebepersekiojo pastarosiomis dienomis… – tyliai tarė jis. Priėjęs prie Eragono ištiesė jam ranką ir tarė:
– Dėkui už pagalbą. Vienas tikrai nebūčiau jų įveikęs… Nežinau jokių šešėlinių magijų, ir tie dalykai man nesuprantami, bet kai jie vos nenudėjo manęs ir mano vienaragiuko… Na, žodžiu, dėkui, – paprastai užbaigė jis.

Eragonas linksmai nusijuokė ir paspaudė jo ranką. Bet greitai surimtėjo ir ramiai paklausė :
– Ir ar tu žinai kodėl jis jį persekiojo? Ir jau kur, kur, o Hogvartse nesitikėjau sutikti kito šešėlių mago. Mūsų nėra daug ir tie kurie tarnauja kuriai nors pusei nepuola saviškių. Tas daiktas matyt yra labai vertingas. Jeigu tai daiktas, nes vienaragiukas yra tik raktas. Tačiau mums reikia rasti spyną. – mąsliai užbaigė jis.

Yavanna kaip įprastai pažvelgė pro langą ir sustingo.
– Atsiprašau, aš greit grįšiu, – tarė ji ir skubiu žingsniu išėjo iš kabineto.
Džeimsas linktelėjo Yavannai ir susimąstęs klausėsi Eragono.
– Nežinau, kaip yra iš tikrųjų, – masliai tarė jis. – Bet manau, kad pats vienaragiukas čia niekuo dėtas… Esmė yra štai kur, – Džeimsas piktai nužvelgė žvaigždės formos pakabuką ant mažylio kaklo. – Vieną dieną jis grįžo visas susibraižęs, išsigandęs ir su šituo daiktu ant kaklo… Nespėjau jo nuimti. O tada atėjo jie…
Džeimso veidas apsiniaukė ir jis kelias akimirkas tylėjo.
– Jie norėjo mažylį pasiimti, bet aš buvau greitesnis. Atsiunčiau jį Yavannai, o kas toliau buvo, regis, žinai geriau už mane… Aš pats keletą dienų slėpiausi nuo jų, o pastarosiomis dienomis jie susidomėjo kažkuo kitu. Dabar žinau, kad tai buvai tu… Ką manai apie šią žvaigždę?

Eragonas priėjo prie lango ir pažvelgė į dangų.
– Šitas ženklas gali reikšti arba didelį blogį arba didelį gėrį. Žiobarai tiki, kad panaudojus pentagramą galima iškviesti demonus. Tačiau aš nemanau, kad tai įmanoma. Tačiau durų paslapties mums reikia ieškoti toje oloje, kur aš susikibau su Ashraeliu. Eisi kartu?

Džeimsas pamąstė ir linktelėjo.
– Gerai, eime. Šešėlių magijos neišmanau, pasakau iš karto… Bet padėsiu kuo galėsiu.
Džeimsas pritūpė prie vienaragiuko ir išsitraukė burtų lazdelę. Vienas burtažodis, ir žvaigždė jau buvo jo delne.
– Mažylio geriau nesiveskim, jis vis tiek čia niekuo dėtas…
Džeimsas atsistojo.
– Tik kelio iki tos jūsų olos nežinau…

Eragonas liūdnai pažvelgė į vienaragiuką.
– Kelią parodysiu aš, o dėl vienaragiuko… Jis mums taip pat reikalingas. Tuose hieroglifuose buvo minimas ir vienaragiukas.

Džeimsas pažvelgė į auksaspalvį vienaragiuką, kuris, priėjęs prie panteros, patikliai į ją žiūrėjo.
– Na gerai, – trumpai tarė jis. – Bet neleisiu, kad jam kas nors atsitiktų.
Jis pasuko link durų, vienaragiukas nusekė paskui.

Eragonas linksmai pažvelgė į Silmariją. Tu jam nelabai patikai.Pantera pažvelgė jam į akis. Aš vienaragių nemėgstu. Jie per daug neskanūs. Eragonas vyptelėjo ir išėjo iš kabineto.

(( vėl į olą))

Eragonas su Džeimsu ilgai ėjo iki olos. Eragonas parodė iėjimą į olą ir pridėjo pirštą prie lūpos.
– Atsargiau, ten gali kas nors laukti. – sušnibždėjo jis.
Eragonas tyliai įėjo į olą. Paskui jį greitai ir nepastebimai įėjo Silmarija.

Džeimsas įsižiūrėjo ir pamatė tamsuojančią angą į olą.
Kokia tamsi vieta… Bet mačiau dar ne tokių, pagalvojo jis ir nusekė paskui Eragoną į vidų.
Eidamas į vidų išsitraukė savo lazdelę. Geriau būti pasiruošus…

Eragonas ieškojo simbolių kuriuos buvo matęs anksčiau. Kodėl aš taip nejaukiai jaučiuosi šitoje vietoje. Juk ne kartą buvau.Eragonas staiga šyptelėjo pamatęs tuos hieroglifus kurių jam reikėjo. Jis pamojo Džeimsui. Staiga išgirdo, kaip kažkas sutraškėjo. Eragonas atsisuko į garso pusę.

Džeimsas jau norėjo eiti prie kažkokių ženklų ant sienos, kuriuos jam rodė Eragonas, kai išgirdo kažkokius keistus garsus.
Atsargiai ir greitai nuėjęs garsų pusėn jis nustėro. Iš griovelio, ėjusio oloje, ėmė kilti vanduo, ir greitai upeliu nusroveno kažkur gilyn. Bet ne tai išgąsdino Džeimsą…
Beklaidžiodamas miškais jis įgudo gerai matyti tamsoje, ir dabar pamatė, kaip mažąjį vienaragiuką, nuklydusį toliau, įtraukė vandenyje atsiradęs tamsus sūkurys.
Džeimsas pačiupo jį ir visą šlapią ištraukė. Sukūrys iš karto dingo, liko tik skaidrus upelis, čiurlenantis oloje.
– Laikykis šalia jos, – stumtelėjo vienaragiuką šalia Silmarijos Džeimsas ir atsisuko į Eragoną.
– Kas čia buvo?

Eragonas žiurėjo, kaip Džeimsas ištraukė vienaragiuką.
– Kas keisčiausia, kad puolė jį, o ne mus. Beje mestelk man pentagrąmą. – ramiai pasakė Eragonas.
Tada pažvelgė į Silmariją. Saugok jį. Silmarija pražiojo burną ir parodė aštrius dantis. Tegu tik ateina. Visus sudraskysiu.

Džeimsas prisiminė kišenėje tebeturintis pentagramą.
– Gaudyk, – išsitraukęs ją pametėjo Eragonui.
Įsitikinęs, kad vienaragiukas niekur nesitraukia nuo panteros, jis įsižiūrėjo į sieną.
Pirštais perbraukė per hieroglifus, išraižytus sienoje ir pajuto kažką keisto.
– Čia kitokia uoliena, negu ten, kur nėra hieroglifų, – tyliai tarė jis.

Eragonas sugavo pentagramą ir nugriuvo užkliuvęs už kažko. Kas per velnias…Eragonas pažvelgė į tą daiktą už kurio užkliuvo. Tai buvo mažas saulės laikrodis ir prie jo kažkokia spyna. Spyna pentogramos formos žinoma.Eragonas įdėjo pentagramą į spyną ir pasuko. Hieroglifai pradėjo švytėti, o siena ant kurios jie buvo išraižyti pradėjo dūlėti. Greitai ir hieroglifai ir siena išnyko. Liko tik tunelis vedantis į akliną tamsą. Eragonas šyptelėjo Džeimsui.
– Gal nori pirmas įeiti? – ramiai paklausė Eragonas.
Tada nusijuokė ir pradėjo eiti tuo tuneliu.

– Koks malonus pasiūlymas, – linksmai pasišaipė Džeimsas. – Bet mažiau kalbų, daugiau darbų…
Jis įėjo į tamsų tunelį.
– Lu… – pradėjo burtažodį, bet jo nebaigė.
Jei ten kas nors yra, nebūtina jiems apie savo atvykimą pranešti iš karto…

Eragonas išėjo iš tamsaus tunelio į puikiai apšviestą salę. Matyt tunelis buvo užkerėtas.Eragonas net išsižiojo pamatęs kas yra toje salėje. Salė buvo apvali ir joje švitė daugybė keistų šviestuvų kurie buvo padryti iš deimantų. Tai pat ten buvo daugybė durų, bet didžiausią įspūdį darė du dižiuliai akmeniniai feniksai. Vienas buvo baltas, okitas juodas. Eragonas atsisuko į džeimsą.
– Ar tu matai tą patį, ką ir aš?

Džeimsas nustebęs žvalgėsi.
– Atrodo, tą patį… – tyliai tarė jis.
Kol jie žiūrėjo, vienaragiukas, atsekęs iš paskos, pasitraukė nuo Silmarijos ir nubėgo prie feniksų. Atsargiai juos apėjęs, atsistojo viduryje tarp balto ir juodo fenikso ir bakstelėjo nosimi baltąjį. Šviesa tuoj pat užgeso, viskas ėmė suktis…
Tai truko neilgai. Po kelių akimirkų vėl įsižiebė šviesa, tik tarp dviejų feniksų, kur anksčiau stovėjo vienaragiukas, dabar nuo ten nušokęs ir atbėgęs prie Džeimso, stovėjo didžiulė skrynia, apkaustyta žvilgančiu metalu. Ant jos spindėjo išraižyti medžiai, saulė, žuvėdros…

Eragonas linksmai pažvelgė į Džeimsą.
– Gerai, kad jį pasiėmėme, tačiau dabar yra svarbesnis klausimas. Ar mes atidarysime šitą skrynią? O gal paliksime ją čia? Nu bet aš ją vis tiek patyrinėsiu.
Eragonas priėjo prie skrynios. Staiga skrynia sužibo balta spalva ir atsidarė. Skrynioje buvo tik sena laiškas. Eragonas paėmė laišką ir padavė Džeimsui.
– Gal nori paskaityti? – ramiai pasiteiravo jis.

Džeimsas dvejodamas paėmė laišką.
Raidės buvo plonos ir grakščios, sidabru šviečiančios ant lapo. Po kiek laiko jų akinantis spindesys priblėso, bet jos vis tiek švelniai žėrėjo.
Džeimsas bandė įskaityti, bet papurtė galvą.
– Šitų raidžių aš nesuprantu, – tarė jis. – Nepanašu į jokią kalbą, kurią mokėčiau, o moku nemažai… Gal čia koks kodas?

Eragonas paėmė laiškelį ir stengėsi pažiūrėti į jį šešėlių regėjimu. Raidės užgeso, tačiau laiškelis buvo parašytas normalia kalba :

Nuo :
Kam : Kvailiams išdrįsusiems ieškoti to daikto.
Kad ir kokie kvailiai jūs esate ieškodami gantaros, tačiau aš vis tiek turiu jums pasakyti pora patarimų. Pirmas : Baltas ne visada baltas, o juodas ne visada juodas. Antras : Jei su blogiu kovioi naudodamas blogį darysi tik blogį. Trečias ; Stenkitės daryti kuo mažiau blogio. Susitiksime pragare.
P.s. Jei atkeliausite į pragarą atneškite ko nors valgomo.

Eragonas mostelėjo lazdele ir tekstas tapo normalus ir paprastam regėjimui.Eragonas padavė laišką Džeimsui.
– Laiškas švelniai tariant keistas. – linksmai pasakė Eragonas.

Džeimsas perskaitė laišką ir šyptelėjo.
– Švelniai tariant tikrai keistokas… Na, apie jokias gantaras nieko neišmanau, o mums jau būtų metas namo, ar ne?
Džeimsas pažvelgė į vienaragiuką, kuris stovėjo šalia ir markstėsi.
– Jau nori miego… O ir mama vienaragė jo jau pasiilgo…
Atidavęs laišką Eragonui Džeimsas rimtai pažvelgė į jį.
– Nežinau, kas čia darosi, bet sėkmės tau, tai atrodo gana pavojinga…

Eragonas ilgai žiurėjo į Džeimsą. Tada apsisuko.
– Džeimsai aš einu į Yavannos kabinetą, o tu matyt eisi į miestelį. Beje, kaip tu pasieksi namus?
Eragonas atsisuko ir pažvelgė į Silmariją. Palydėk juos ir tada nueik į Yavannos kabinetą.Silmarija švelniai sumurkė. Gerai.
– Džeimsai, kad ir kur norėtum dabar nueiti Silmarija parodys tau kelią. Aš labai skubu, tai iki pasimatymo.
Pasakė Eragonas ir išbėgo.

– Iki, – linktelėjo Džeimsas Eragonui. – Buvo malonu susitikti…
Džeimsas pakėlė vienaragiuką, kuris jau buvo pavargęs, ir pasuko išėjimo link. Silmarija nuėjo šalia.
Perėjęs tamsų tunelį Džeimsas sustojo ir žvilgtelėjo į panterą.
Nežinau, kur čia viskas yra, bet gal ir nereiks…
Jis išsitraukė burtų lazdelę ir apsidairė, ar nieko nėra aplink, bet jį stebėjo tik mieguistos vienaragiuko ir įdėmios panteros akys.
– Portus, – tarė, nukreipęs lazdelę į akmenį, gulintį ant žemės. Jis nušvito mėlyna šviesa.
Parašysiu Yavannai vėliau, pagalvojo jis. Dabar jau metas keliauti…
– Dėkui už pagalbą, – tarė jis Silmarijai. – Na, iki, gražuole…
Džeimsas, viena ranka laikydamas vienaragiuką, kita palietė akmenį, kurį ką tik pavertė Nešykle. Po kelių akimirkų oloje stovėjo tik Silmarija, bet ir ji greitai apsisuko ir išėjo.

(( Yavanna tuo metu iš ežero ištraukė Elisą ir nugabeno ją pas Madam Pomfri. Ten ir nuėjo Eragonas. Kai parodė jai laišką, rastą oloje, į olą grįžo kartu))

Eragonas iėjo į olą ir pamojo ranka Yavannai, kad ji eitų toliau tuneliu. Eragonas ėjo tuneliu ir mąstė ką galėtų reikšti laiške pasakytos užuominos. Jis turėjo būti šešėlių magu, kad parašytų tokį laišką.
Eragonas prisimerkė, nuo staigios šviesos.
– Matai Yavanna, kaip čia smagu.

Yavanna įėjo paskui Eragoną į olą.
– Oho… – ji apsidairė aplink. Spindintys deimantai, didžiuliai feniksai, tarp jų stovinti atvožta skrynia…
– Tarsi kitas pasaulis.. Kiek metų jis čia buvo, kol jūs jį atradote?… – tyliai paklausė Yavanna.
Viskas dvelkė senove, kažkuo tolimu ir nesuprantamu, kažkuo, kas traukė ir viliojo, kaip paslaptys, kurias gali netyčia sužinoti ir būti per mažas suprasti iki galo…

Eragonas apžvelgė salę liūdnu žvilgsniu.
– Aš netgi nesuprantu. Degradavome ar pažengėme mes magijos srityje?Dabar mums reikia gerai apžiurėti salę ir rasti kokią nors užuominą kuri mums padėtų nuspręsti kurias duris reikia mums pasirinkti.

– Duris? – Yavanna klausiamai pažvelgė į Eragoną. – Čia yra durys?
Yavanna žengė link feniksų, kai jos žvilgsnį patraukė kažkas blizgantis ant grindinio.
Ji pasilenkė ir pakėlė nuostabaus grožio gėlę. Žiedas buvo išraižytas iš jūros žalumo berilo, o stiebas ir lapeliai išlieti iš švelniai spindinčio sidabro. Ji priklauso kažkokia istorijai, kurios galbūt jau nesužinosime, nes istorija ne viską palieka, liūdnai pagalvojo ji.

Eragonas klausiamai pažvelgė į Yavanna.
– Nejaugi tu nematai durų? Juk jų čia yra gana nemažai. – ramiai pasakė Eragonas.
Eragonas atidarė vienas duris ir pamatė, kad jos veda į nuostabaus grožio sodą. Visos gėlės buvo pagamintos iš brangakmenių, net žolė buvo padryta iš smaragdo.
– Yavanna pažvelk čia. – linksmai pasakė Eragonas.

Yavanna pakėlė galvą ir apstulbo.
Aš jų tikrai anksčiau nemačiau… Kokie čia burtai?
Ji žvilgtelėjo Eragonui per petį.
– Nuostabi vieta… O kažin, kas ten?
Yavanna parodė paprastutes duris, kurios atrodė labai neįprastai tarp dailių ir išpuoštų kitų durų.

Eragonas smalsiai pažiurėjo į duris. Čia tikrai turėtų būti tos durys, bet jei čia ne tos durys… Ai, nepabandęs šampano negersi. Eragonas atidarė duris ir pasižiurėjo kas yra viduje. Už durų buvo dar vienas tamsus tunelis. Tam magui tikrai patiko tamsūs tuneliai. Eragonas nusijuokė ir atsisuko į Yavanną.
– Tas magas tikrai buvo labai keistas ir jam labai patiko tamsūs tuneliai. Einam toliau? – linksmai paklausė Eragonas.
Staiga iš tunelio pasigirdo keistas garsas, lyg griausmas sumaišytas su juoku. Eragonas nusijuokė ir įėjo į tunelį. Tunelis nebuvo ilgas ir Eragonas greitai išėjo į dielį keturkampį kambarį. Tamsa ir šviesa. Kas čia po velnių?Vidurį didžiulio kambario stovėjo milžiniška bedžionės statula. Nors statula buvo akmeninė, tačiau beždžionės akys atrodė tartum gyvos. Eragonas priėjo prie beždžionės ir palietė ją. Statula net nesukrutėjo ir Eragonas atsikvėpė.
– Yavanna ateik čia ! – garsiai sušuko Eragonas.

Yavanna smalsiai žiūrėjo į tunelį ir jame pranykstantį Eragoną. Ir iš kur jis toks drąsus, tyliai pagalvojo ji ir žengė į tunelį. Tamsa iš karto apsupo ją iš visų pusių. Kažkokie šešėliai šmėkčiojo aplink, girdėjosi neaiškus kuždesys… Kokie šešėliai, Yavanna, vaidenasi… Čia juk visiška tamsa. Yavanna neapskaičiavo tunelio pločio ir netyčia prisiglaudė prie sienos. Ji buvo šilta ir sausa, ir iškart pasidarė ramiau, regis, net tamsa pasidarė ne tokia klampi ir juoda… Yavanna įkišo ranką į kišenę ir apčiuopė raktą, kurį buvo radusi žolėje po orchidėjomis, kai vedė pamoką pirmakursiams. Raktas buvo maloniai vėsus… Yavanna aukščiau pakėlė galvą ir išėjo į kitą salę.
Ten jau stovėjo Eragonas ir žiūrėjo į didžiulės beždžionės statulą.
– O kas čia dabar?… – tyliai paklausė Yavanna.

Eragonas linksmai pažvelgė į Yavanną.
– Čia Yavanna yra gorilos statula. Tik man įdomu, kaip buvo padarytos jos akys.
Eragonas eidamas ant gorilos netyčia užlipo ant kažkokio ženklo. Gorilos akys plykstelėjo ir balsas sklindantis ir iš gorilos ir kartu iš niekur kreipėsi į juos.
– Jeigu su blogiu kovoji naudodamas blogį, tai ką tu padarai? – paklausė kleistasis balsas.
Eragonas nusijuokė žiurėdamas į statulą.
– Hmmm matyt blogį.
Viena gorilos akis užgeso.
– Dabar klausimas tavo draugei. Ar visada baltas yra baltas, o juodas yra juodas? – piktai paklausė jis.

Yavanna truputį nustebusi žiūrėjo į statulą. Ji norėjo įspėti Eragoną, kad jis nekliudytų kažkokio piešinio ant grindų, bet… buvo per vėlu.
Išgirdusi klausimą Yavanna šyptelėjo.
– Ne, ne visada, – tarė ji, žengdama arčiau Eragono.
Kita gorilos akis taip pat užgeso. Bet tik akimirkai… Iš kažkur blykstelėjo akinanti šviesa ir užplūdo salę. Pasigirdo kažkoks keistas garsas, lyg zvimbianti strėlė ar…Yavanna negaišo laiko pamąstymams, ji čiupo Eragoną už rankos ir patraukė žemyn, pasilenkdama pati.
Kai šviesa nuslopo, Yavanna atsimerkė. Sienoje prieš juos virpėjo penkios ietys…
Statulos nebebuvo. Vidury salės tamsavo didžiulė kvadratinė anga, o joje matėsi siauri laipteliai…

Eragonas linksmai pažvelgė į ietis.
– Žinai Yavanna aš visada tokios norėjau.
Eragonas palietė vieną ietį ir ji subirėjo. Eragonas sukikeno ir pradėjo leistis siaurais laiptais. Eragonas atsidūrė tunelyje kuris išsišakojo į du kelius. Vienas vedė į nepaprasto grožio sodą, o kitas į tamsią ir niūrią kanalizaciją kur lakstė vien žiurkės ir žemesniosios formos. Juodas nevisada juodas, o baltas nevisada baltas. Matyt jis apie šitą vietą šnekėjo.Eragonas linksmai niuniuodamas nuėjo keliu vedančiu į kanalizaciją. Kai Eragonas iėjo į kanalizaciją ji sužibo visokiomis spalvomis ir virto didžiule sale. Salėje nieko nebuvo tik mažas akmeninis stalelis ir laiškas ant jo.
– Žinai Yavanna man šiti požemiai pradeda patikti.
Ereagonas paėmė laiškelį ir nustebo, kad jis visiškai tuščias. Pažvelgė į jį tarytum ruošdamasis žiurėti į savo šešėlį ir nenustebo, kad atsirado sakiniai laiške.

Nuo : Tas kuris jus visus nužudys.
Kam : Tiems kvailiams kurie mirs.
Man keista, kad tokie kvailiai nuėjo taip toli. Matyt jūs visiški idiotai ir jums velniškai sekasi. Tas daiktas kurį aš paslėpiau yra šitame kambaryje. Jis didelis ir piktas. Ne, aš tik pajuokavau idiotai jūs nelaimingi. Idiotizmas šį kartą jums nepadės. Nesurasit kvailiai jūs nieko, bet kadangi jūs esate toki kvaili aš paskysiu jums užuominą. Ieškokite ten kur radote mane aš stoviu čia pat, bet kartu labai toli. Kadangi jūs visiški idiotai ir nieko nesupratote aš jums daugiau ir neaiškinsiu.
P.s. Kadangi neatnešėte maisto, tai bent saldainių atneškite.

Eragonas mostelėjo lazdele ir tuščias lapas laiškas pasidarė normaliu laišku.
– Pažiurėk Yavanna argi ne smagu? – pasakė tiesdamas laišką.

– Tikrai? – šyptelėjo ji, kai Eragonas pasakė visada norėjęs tokios ieties. – Ką gi, žinosiu, ką tau padovanoti per gimtadienį Wink
Po to nuėjo kartu su su Eragonu į kitą salę. Paėmusi laišką jį perskaitė ir apvertė, norėdama pažiūrėt, gal kas nors bus kitoje pusėje, bet ji buvo tuščia.
– Kažkas labai savimi pasitiki, nemanai taip? – nusišypsojo ji. – Nors maisto mes iš tiesų neatsinešėme… Bent jau aš tai ne. O Hogvartsas truputį per toli…
Yavanna pamąstė ir prisiminusi Hogvartsą džiugiai šyptelėjo.
– Žinai, bus proga įrodyti, kad ne veltui mokėmės transfigūracijos…

Eragonas linksmai pažvelgė į Yavanną.
– Transfigūracija niekada nebuvo mano arkliukas ir Makgonagal aš ypatingai nemėgau, bet jei reikia, tai padarysiu.
Eragonas išsitraukė burtų lazdelę ir mostelėjo ja virš stalo. Atsirado dubuo su vaisiais ir vaisių salotos. Eragonas užsimerkė ir ant stalo atsirado trys taurės su obuolių sultimis. Eragonas šyptelėjo Yavannai.
– Tau teks saldainiais pasirūpinti.

– Saldainiais?… – Yavanna išsitraukė burtų lazdelę. – Keistas tas mūsų draugas – grasina nežinia kuo, o pasirodo, smaližius…
Hmm, o saldainių tai visokių yra…
Yavanna pamąstė, tada paėmė nuo grindų saują akmenukų ir pametėjo juos į viršų. Keli mostai burtų lazdele, ir ant stalo nusileido gražus dubenėlis su saldainiais. Juodo šokolado, pieniško, su riešutais, su mėlynių uogiene, spalvotieji Apkvaitėlio ledinukai – saldainių buvo visokių.
– Nežinau, kas jam patinka, bet turėtų išsirinkti, – šyptelėjo Yavanna ir įsikišo lazdelę už diržo.

Eragonas norėjo pasivaišinti vienu saldainiu, tačiau kažkas sugriebė jam už rankos.
– Nedrįsk, čia man jūs maistą palikote idiotai. Aš jums leidžiu užduoti man 3 klausimus. – pasigirdo balsas iš niekur.
Eragonas atsisuko į Yavanna.
– Viskas kuo toliau, tuo keisčiau darosi.
Maistas esantis ant staliuko pradėjo greitai nykti.

Yavanna žiūrėjo į greitai dingstantį maistą ir galvojo.
Trys klausimai… Paklausčiau, kas jis toks, bet kas iš to? Nežinau, ar mus tai kur nors nuves…Paklausčiau, ko jis iš mūsų nori, bet irgi nelabai gudru, atsakymas gali būti visai nenaudingas…
Yavanna jau norėjo klausti, kas yra tas keistas nepažįstamasis, kurio jie net nematė, bet apsigalvojo. Apie ką rašė tam laiške?..Gantara, kažkokia gantara. Et. Na, klausimai trys, o tai visai nemažai…
– Kur mums rasti gantarą? – atsisukusi į tuštumą paklausė ji.

Balsas tyliai sukikeno.
– Gantarą jūs galite rasti savyje. Tai yra, kai kas ko jūs trokštate ir ką aš atradau. Ir dar pasakysiu savo vardą. Xanas vardas mano yra.
Eragonas ilgai žiurėjo į akmeninį stalą.
– Kaip mums atverti kelią toliau.
Visi garsai nutilo tik kramtymo garsas išliko. Staiga plykstelėjo galinga balta šviesa ir suskaldė stalą.
– Manyčiau jūsų kelias veda čia. Galite užduoti paskutinį klausimą.

Yavanna pasitraukė į šalį, kai akmeninis stalas skilo ir sunkiai dunkstelėjo ant grindų. Į šonus pažiro nuolaužos. Yavanna perlipo kelias didesnes ir nuėjo ten, kur ką tik stovėjo stalas.
Ten spindėjo mėlynas ratas, kurio viduryje jau nebuvo grindų – tik kažkokia tuštuma, kažkokios spalvos, pasirodančios ir pranykstančios, tarsi sūkurys, tarsi vandens paviršius… Yavanna šiaip ne taip atitraukė akis nuo rato ir pakėlė galvą. Maistas jau buvo beveik dingęs.
Ji pažvelgė į Eragoną.
– Klausk, jei žinai ko, ir dingstam iš čia, nes jaučiu, kad jis greitai gali nebebūti toks malonus, – tyliai tarė ji Eragonui.

Eragonas pažvelgė į tuštumą ir nusijuokė.
– Kiek iššūkių mums liko iki gantaros.
Staiga salę sudrebino keistas juokas.
– Du išukiai dar laukia jūsų. Žalumos ir šešėlių iššūkis.
Staiga plykstelėjo galinga balta liepsna ir akimirką joje matėsi žmogaus siluetas. Ugnis užgeso [ažerdama baltų kibirkšių litų. Eragonas atsiduso ir įlipo į angą. Truputėlį palipęs laiptais atsidūrė nuostabiame sode. Sodo viduryje buvo padėtas laiškas. Eragonas atsisuko į Yavanną.
– Herbalogija juk tavo mėgstamiausia pamoka. – juokdamasis pasakė Eragonas.

Yavanna žvilgtelėjo į Eragoną ir nusišypsojo. Tada apsidairė.
Nuostabus sodas…
Sode nuo vienų kvapnių žiedų ant kitų skraidė margaspalviai drugiai. Kampe augo didžiulė palmė karpytais lapais, jos metamame šešėlyje vaisius nokino mažosios bergamotės…
Yavanna priėjo prie gėlytės gelsvu žiedeliu ir nustebo.
Kalninis vėdrynas, ką jis čia veikia…Jo niekur neįmanoma rasti, o čia…
Yavanna nusiskynė vieną šakelę ir įsidėjo į kišenę. Gal pavyks užsiauginti šiltnamyje… Tada susigėdo, kad nekreipia dėmesio į laišką ir jį išlankstė. Tuščias. Nu labas rytas…gražu. Yavanna bakstelėjo lapą burtų lazdele. Nieko. Truputį pamąsčiusi ji pažvelgė į Eragoną. Žengtelėjusi žingsnį į šoną priėjo visai prie jo ir atsistojo jam už nugaros. Ant lapo krintantis Eragono šešėlis išryškino raides lape..

Keista, kad iki čia atėjote. Bet šis etapas bus labai lengvas – pūkuotės labai mielos, ar ne?

Yavanna nepatikliai pažvelgė į lapą. Kažkokia nesąmonė… Ji apsidairė. Pūkuotės auga tik ten, kur yra paukštapienių, o kur…
Baltos gėlės pailgais žiedlapiais augo visai netoli bergamočių. O šalia… Šalia lyg lengvas rūkas driekėsi pūkuotės – patys nepavojingiausi augalai iš visų žinomų.
Yavanna priėjo arčiau jų ir pačiame jų viduryje pastebėjo kažką pilka. Jau norėjo kišti ranką, bet akies kampučiu pamatė baltas dėmeles ant mažų pūkuočių lapelių.
– Labai, labai gražu, – sumurmėjo ji, dėbtelėjusi į laišką. – Jokios čia ne pūkuotės, čia miglotosios klaidūnės… Įkišk ranką ir nebeištrūksi…
Yavanna truputį pyktelėjusi išsitraukė burtų lazdelę, sumurmėjo burtažodį ir nukreipė į klaidūnes. Jos buvo galingos, bet lengvos… Kai jų žiedai prasisklaidė į šalis, Yavanna pamatė apvalų kamuoliuką, kurį sudarė lyg ir dūmai, lyg ir rūkas, lyg ir šešėlis… Ji atsargiai jį iškėlė. Kai tik taip padarė, sodo gilumoje su trenksmu atsilapojo durys.
Yavanna ištiesė kamuoliuką Eragonui.
– Čia jau tavo sritis, – šyptelėjo ji.

Eragonas paėmė rutuliuką ir laikydamas jį rankoje įėjo į kitą kambarį. Kambaryje buvo daugybė šviesos šaltinių ir daugybė akmenų nuo kurių krito šešėliai. Eragonas pažvelgė į tų daiktų tikrąjį šešėlį. Akmenyse negali būti tiek gyvybinės energijos. Kas per velnias čia vyksta.Eragonas ant vieno akmens pamatė žinutę. Ji buvo parašyta normaliai.

Iki to ko jūs norite teliko vienas žingsnis, tačiau jį galės žengti, tik tas kuri pasižymi mano talentu. Kamuoliukas yra raktas ir viename šešėlyje rasi spyną kuri atvers gantarą jūsų širdyse ir prote.

Eragonas ant vieno akmens pastebėjo keistą amuletą. Tai buvo labai keistas akmuo su išraižytais ženklais, kurių matyt jau niekas neperskaitys. Eragonas pasiėmė medalioną ir užsidėjo jį ant kaklo. Žiūrėdamas į tikruosius daiktų šešėliu stengėsi pajusti netikrą šešėlį. Eragonas buvo labai susikaupęs ir pradėjo kontroliuoti visus šešėlius iš eilės ieškodamas vieno, kuriame nėra tos tikrosios galios. Eragonas staiga šyptelėjo ir priėjęs prie vidurinio akmens numetė ant jo šešėlio rutuliuką. Staiga visi akmenys pavirto į dulkes ir kambario viduryje liko du keisti ir maži akmenys. Eragonas klausiamai pasižiurėjo į Yavanną.

Yavanna smalsiai žiūrėjo į akmenis, išdėliotus kambaryje, ir į Eragoną, kuris susikaupęs žiūrėjo į juos. Kai visi akmenys subyrėjo, ir iš visos jų eilės liko tik du mažučiai, Yavanna truputį nustebo. Pamačiusi, kad Eragonas žiūri į ją, ji iškėlė rankas.
– Na ne, apie šešėlių magiją nieko neišmanau, juk jau sakiau tau, – linksmai tarė ji. – Galiu pasakyti tik tiek, kad čia senokai buvo valytos dulkės, – žvelgdama į du akmenis pridūrė ji.
Jie buvo tikrai truputį apdulkėję, o kambario kampuose driekėsi tankūs voratinkliai.
– Bet jei klausi mano nuomonės, nors neturiu supratimo, ką su tais akmenim reikia daryti, tas iš kairės man atrodo kažkoks…tikresnis, – lėtai tarė Yavanna.

Eragonas rimtai pasižiūrėjo į Yavanną.
– Tai tu tada imk tą iš kairės, o aš paimsiu tą iš dešinės, nes man šitas atrodo tikresnis. Manyčiau, kad tai raktas atrakinantis gantarą.Paimk savają, kad ir kas man atsitiktų. – ramiai pasakė Eragonas.
Tada jis pasilenkė ir paėmė tą akmenį iš dešinės. Akmuo pradėjo šilti tarp jo pirštų ir jis pajuto galingą jėgą kuri užgriuvo jo protą. Eragonas laikydamas akmenį prarado sąmonę.

Yavanna pasilenkė prie Eragono, bet prisiminusi jo žodžius, sustojo. Lėtai ištiesė ranką link akmens…kai pirštai palietė glotnų akmens paviršių, ji užsimerkė…ir atsimerkė. Nieko. Įtariai pažiūrėjusi į akmenį mestelėjo jį aukštyn…ir dar jam nenusileidus suprato, kad padarė klaidą. Kai akmuo dunkstelėjo į delną, jo paviršius praskydo, iš jo ėmė veržtis tamsus rūkas, šešėliai…jie visi ėmė rinktis į vieną pavidalą. Yavanna žvilgtelėjo į šoną. Palei sienas taip pat kilo tamsi migla…
– Nox, – išsitraukusi lazdelę pirmą pasitaikiusį burtažodį ištarė Yavanna. Nieko neįvyko, bet Yavannai šovė mintis. Pažvelgusi į deglus ant sienų, apšviečiančius kambarį, ji susikaupė – tie kerai anksčiau niekada nebuvo pavykę.
– Norte vantus, – tarė ji, ir iš lazdelės išsiveržęs ledinis vėjas užgesino deglus.
Naktį šešėlių nebūna, o tamsa tau nepavaldi, pagalvojo ji, žiūrėdama į ryškėjantį vyrišką siluetą priešais.
– Įdomu, – lėtai nutęsė ramus balsas. – Bet jokios naudos.
Vyras spragtelėjo pirštais ir vėl užžiebė deglus. Patalpa nušvito, bet miglos palei sienas nebebuvo…
– Na taip, sugadinai mano specialiuosius efektus, – šyptelėjo jis, pamatęs, kur žiūri Yavanna. – Teks apsieiti be jų… Tai ko norėtum?
Yavanna nustebusi žiūrėjo į vyrą, kuris po savimi sukryžiavęs kojas sūpavosi ore.
– Na, ko dabar? Tikėjaisi, kad būsiu koks nors baisiai piktas ir baisus burtininkas? Kad galėtumėt pasinaudoti Expelliarmus, Protego, Expecto Patronum ar kitais žodžiais, kuriuos mokate, ir viskas būtų baigta? – vyras vėl nusišypsojo. Yavanna nuleido lazdelę.
Keletą minučių tvyrojo tyla.
– Aš esu Išminčius, – masliai žvelgdamas kažkur į tolį pradėjo vyras. – Klajoju po pasaulį, žinau viską ir visus… Kartais pasidaro beviltiškai nuobodu, todėl kas tris šimtus metų palieku kokį nors raktą, kuris atveda pas mane. Šį kartą, kiek girdėjau, Ashraelis labai norėjo juo pasinaudoti, ar ne?
Yavanna žvilgtelėjo į Eragoną.
– Atrodo, jis yra girdėjęs apie Ashraelį, – šyptelėjo išminčius. – Turbūt todėl dabar be sąmonės… Ashraelis visada mėgo klastą. Na, tai sveikinu iki čia atėjus, o dabar – koks klausimas?
– Kas yra gantara? Kaip ją rasti? – paklausė Yavanna, įdėmiai žiūrėdama į vyrą.
– Oo, – jo akys sužibėjo. – Pagaliau kas nors įdomaus. Ištisus tūkstantmečius atsakinėjau į klausimus “Kur paslėptas kaimyno lobis”, “Ar Mėnulyje yra sūrio” ir “Kodėl jam nepatinku”. Gantara… Ką gi, jei toks jūsų pasirinkimas… – išminčius rimtai pažvelgė į Yavanną. Tada kažką prisiminęs ėmė raustis krepšyje, kuris sklandė už kelių colių nuo jo. – Čia jei dar kada norėtum paplepėti, – jis ištiesė paprastą sidabrinę lazdelę. – Mostelk ja, ir aš atvyksiu. Vienam taip nuobodu…
Yavanna paėmė lazdelę ir atsargiai įsidėjo. Reikės tik nesumaišyti su tikrąja burtų lazdele…
– O dabar prie reikalo. Iki gantaros liko vienas žingsnis, tačiau daug kam jis pasirodo per sunkus. Norint ją pasiekti reikia visiškos vidinės darnos… Jūs, burtininkai, man atrodote truputį keisti, kovodami vienas su kitu. Tam, kad būtum nugalėtas, kartais kito visiškai nereikia… Kartais užtenka paties savęs. – vyras vėl spragtelėjo pirštais ir palei sienas vėl ėmė kilti tamsus rūkas. – Sėkmės, jei įveiksite užduotį, gal ateisiu jūsų aplankyti…
Išminčius nusišypsojo ir dingo.
Yavanna žiūrėjo į šešėlius, artėjančius prie jos ir vėl pakėlė lazdelę. Kaip suprasti ‘užtenka paties savęs’? pagalvojo ji. Ir greitai sužinojo atsakymą. Šešėliai jos nelietė, bet prieš akis ėmė plaukti įvairūs vaizdai – tamsi ir ankšta spinta, kurioje ji buvo užsitrenkusi vaikystėje, į vakarėjantį dangų kylantys paukščiai, kuriuos ji matė prieš pasiklysdama pelkėje… staiga atšalo, pasigirdo kažkokie balsai, kuždantys tai, ko Yavanna labiausiai bijojo…
nėra oro, nėra kuo kvėpuoti, niekas neateis…aš iš čia neištrūksiu, pagalvojo ji. Po to minčių nebeliko – tik neaiškūs šešėliai, šmėkščiojantys priekyje, tik neaiškios spalvos, susiliejančios į vientisą bauginantį piešinį…
– Ne..negaliu, – vos girdimai tarė ji ir suklupo ant šaltų akmeninių grindų.
Ant grindų taukštelėjo burtų lazdelė ir stojo tyla.

Eragonas nusižiovavo ir atsistojo. Puikus akmuo norint gerai išsimiegoti. Gal reikės jį nusinešti į Hogvartsą. Eragonas pamatė suklupusią Yavanną ir pajuto, kad kažkas stengiasi išsiveržti į jo protą. Jei jau taip nori.Eragonas isileido tą žmogų ar padarą į protą ir pasijuto esąs dideliame kambaryje, kur stovėjo kitas žmogus su apsiaustu. Įdomu kas jis?Eragonas priėjo prie žmogau su apsiautu ir nuplėšė jo apsiautą. Prieš Eragoną stovėjo jis pats, tik kad to Eragono veidas buvo randuotas ir piktas. Jis bando nugalėti mane baime? Eragonas pradėjo juoktis žiurėdamas, kaip tas jo atvaizdas nori jį pasmaugti.
– Nu smauk. Ko lauki mano mielas? – linksmai paklausė Eragonas.
– Tu manęs nebijai? – nustebęs paklausė jis
Eragonas dar kartą nusijuokė žiurėdamas į jį.
– Bet juk aš esu tavo ateitis. – šiurpiu balsu pasakė jis.
– Nejuokink manęs. Aš rinksiuos tą kelią kurio noriu. Aš jau seniai nugalėjau savo vaikystės vaidoklius. – Eragono balsas buvo ramus.
– Tada tu išlaikei testą. – pasakė jo antrininkas.Eragonas pajuto keistą spaudimą galvoje. Staiga galinga šviesa plykstelėjo ir jis vėl atsirado kambaryje su Yavanna. Eragonas paėmė už pečių Yavanną ir švelniai sukuždėjo į ausį.
– Praeitis negali tavęs valdyti, jei nori žengti į priekį. – ramiai pasakė Eragonas.

Yavanna užsimerkė, bet balsai neatstojo, viskas buvo per daug..per daug tikra ir per daug sunku… Ji pajuto, kaip kažkas švelniai ją liečia.
Praeitis… Praeitis yra ten, aš esu čia, o ateitis bus tada, kai jie mane paleis…Jie… O kodėl aš turiu jiems paklusti?
Yavanna lėtai pakėlė galvą ir atsimerkė. Visas kambarys dar buvo susiliejęs, bet tarp daugybės spalvų ji išskyrė vieną. Mėlyną. Yavanna sumirksėjo ir pasaulis įgavo kontūrus. Mėlynos Eragono akys….
– Kas…kas čia buvo? – paklausė ji stodamasi.
Kodėl taip skauda galvą… ir kada aš spėjau prasikirsti ranką? pagalvojo ji, žiūrėdama į kraujo srovelę, lėtai bėgančią oda.

Eragonas rimtai pažvelgė į Yavanną.
– Kaip jautiesi? Ir ar tau nieko blogo neatsitiko? – ramiai paklausė jis.
Staiga plykstelėjus baltai šviesai atsirado vyras. Jis atrodė nustebęs, bet jo lūpose žaidė šypsena.
– Jūs tikrai esate labai įdomūs, net įdomesni nei Ashraelis. Kadangi jūs taip puikiai pasirodėte, aš turėčiau parodyti jums kelią. Žinoma aš dar norėiau su jumis truputį pašnekėti. Galite manęs klausti ko tik norite.
Eragonas pažvelgė į keistajį vyrą ir ramiai paklausė :
– Kas tu esi? Kiek tau metų? Ir kam tu sukūrei šitą vietą?
Vyras ramiai į jį pasižiurėjo.
– Aš Išminčius. Man labai daug metų, o šitą vietą sukūriau iš neturėjimo ką veikti.

Yavanna pridėjo ranką sau prie kaktos. Ranka buvo šalta, galvos skausmas ėmė po truputį slopti… Ji pakėlė savo lazdelę nuo grindų.
– Episkey, – sušnibždėjo, nukreipusi į ranką. Taip jau geriau…
– Jaučiuosi visai neblogai, – tyliai tarė ji. Garsiau kalbėti nebuvo jėgų – mintyse dar tebebuvo ryškus šešėlių atsiminimas.. Per daug ryškus.
Yavanna papurtė galvą, nenorėdama apie tai galvoti. Kai atsitokėjo, prieky stovėjo išminčius ir kažką sakė Eragonui.
Ji įsiklausė. Na taip, mes čia turbūt irgi iš neturėjimo ką veikti, ironiškai šyptelėjo ji pati sau ir žengtelėjo į priekį.
– Kur veda tas kelias? Ir kas ta gantara? – paklausė, žiūrėdama į Išminčių ir prisiminė sidabrinę jo duotą lazdelę, kad vėliau galėtų su juo susisiekti. Patikrinusi, ar ji ten tebėra, Yavanna nurimo ir vėl atsisuko į Išminčių.

Išminčiaus lūpose žaidė pašaipi šypsenėlė.
– Matote vaikai aš jau gyvenu 1500 metų čia, tačiau niekaip negaliu numirti. Vieno savo eksperimento metu aš netyčia tapau nemirtingas. Štai kas yra ta gantara. Tačiau ar jūs tikrai to norite, nes tai yra pavojinga dovana. Jei jūs norite ją primti pasakykite man. – liūdnai pasakė išminčius.
Eragonas ilgai žiūrėjo į tą žmogų, kuris yra pasmerktas gyventi amžinai.
– O tai kodėl jūs nenusižudote, arba nepuolate į kokią kvailą dvikovą, kad jus nužudytų? – paklasuė Eragonas.
Negaliu aš žudytis kol neatidaviau šitos dovanos, prakeikimo kitiems. Tai ar jūs ją primsite? – viltingai paklausė Išminčius.
Eragonas pažvelgė į Yavanną.
– Tai kaip?

Yavanna atidžiai klausėsi Išminčiaus, o išgirdusi Eragono klausimą nudelbė akis į žemę. Aš jam nesakiau… Kiek daug aš jam dar nepasakiau, tyliai pagalvojo ji.
– Aš…negaliu, – liūdnai tarė ji. – Negaliu…
Turbūt reikėtų paaiškinti, kodėl, nes nemanau, kad tokio atsakymo jiems užteks…
– Aš tau jau sakiau, kad dalis mano giminės yra kilę iš Valinoro, – pažvelgė ji į Eragoną. – Iš kartos į kartą daug magiškų savybių buvo prarasta, o nemirtingumas perduodamas tik kas trečiam įpėdiniui, bet… Negaliu priimti šios pavojingos dovanos, kaip jūs ją vadinate, – pakėlė galvą Yavanna. – Nes ją jau turiu…
Ji patylėjo ir kreipėsi į Eragoną.
– O koks tavo sprendimas?

Eragonas liūdnai pažvelgė į Išminčių.
– O tu iškart mirsi, kai atiduosi nemirtingumą? – ramiai paklausė Eragonas.
Senis sunėrė pirštus ir staiga šyptelėjęs pasakė :
– Ne, aš dar pragyvensiu savo žmogiškajį gyvenimą ir tada mirsiu. Tu taip pat galėsi kam nors atiduoti šitą dovaną, kai ji tau atsibos. Beje tada galėsite naudotis šita vieta, kada tik užsigeisite.
Eragonas susimąstė. Imti, ar neimti? Štai klausimas didis. Ai paimsiu ir vėliau atiduosiu kam nors, kai atsibos.Eragonas šyptelėjo seniui.
– O kur tu senuk keliausi? Ir taip aš sutinku, bet aš netikiu, kad ir vieną žmogišką gyvenimą išgyvensiu. – juokdamasis pasakė Eragonas.
Išminčius priėjo prie jo ir padėjo savo rankas ant Eragono pečių. Staiga blykstelėjo balta šviesa ir senukas atsitraukė nuo Eragono.
Ir viskas? Jokių šakar makar? – linksmai paklausė Eragonas.
Išminčius nusijuokė ir pažvelgė į Yavanną su Eragonu. Tada ištiesė rankas ir jose buvo po dvi pentagramas.
– Kai norėsite užeikite, o aš iškeliauju pasižmonėti. – juokdamasis pasakė vyras.
Pentagramos nukrito ant žemės, o Išminčius dingo baltos šviesos pliūpsnyje. Eragonas atsisuko į Yavanną.
– Visa, tai buvo velniškai keista, beje ar einam iš šitos vietos? – linksmai paklausė.
Eragonas paėmė abi žvaigždes ir vieną padavė Yavannai.

Yavanna paėmė Eragono tiesiamą pentagramą ir pirmąkart po to, kai gavo siuntinį, plačiai nusišypsojo.
– Eime, – linktelėjo ji Eragonui. – Jei tik rasim kelią, – nusijuokė ji, prisiminusi, kiek teko vargti, kol iki čia atėjo.
– Beje, ačiū tau, – prisiminusi tarė Yavanna. – Už… Aj juk ir pats žinai už ką, – ji linksmai žvilgtelėjo į Eragoną.

Eragonas linktelėjo Yavannai.
– Manyčiau apie šitą vietą niekam nereiktų pasakoti. Taip pat nemanau, kad reiktų pasakoti, apie mano nemirtingumą. Spėju, kad jei mane partrenks sunkvežimis nemirtingumas nepadės, tačiau apie jį vistiek nereikia pasako… – pasakė griūdamas Eragonas.
Eragonas nugriuvo ant žemės ir pasižiūrėjo už ko užkliuvo. Ten buvo dar vienas saulės laikrodis, o prie jo dar vienas įdėjimas pentagramai. Eragonas įdėjo savo pentagramą ir pasuko ją. Mėlynos šviesos stulpas išsiveržė iš po žemių. Eragonas švilptelėjo ir atsisuko į Yavanną.
– Manyčiau čia mūsų išėjimas. – ramiai pasakė.
Tada kuo ramiausiai atsistojo į mėlynos šviesos stulpą. Pajuto lengvą pykinimą ir spaudimą, bet po akimirkos atsidūrė oloje su hieroglifais ant sienų. Oho jie vėl atsirado.Eragonas pažvelgė į šviesos stulpą atsiradusį ir čia.

Yavanna priėjo arčiau saulės laikrodžio ir apsidairė aplink. Greitai rado dar vieną vietą, tinkančią pentagramai. Įdėjusi saviškę nepamatė jokio šviesos stulpo, tiesiog grindinyje atsirado lengvučiai žali švelniai švytintys laipteliai. Yavanna atsargiai žengė ant jų. Kambarys dingo, liko tik keista žaluma aplink… Dar keli žingsniai ir ji atsistojo greta Eragono.
– Visai neblogas būdas keliauti, – atsigręžusi į laiptelius, kurie po kelių akimirkų pranyko, tarė ji. – O dėl šitos vietos, na taip, viskas lieka tik tarp mūsų…
Yavanna sekundę padvejojo ir išsitraukė sidabrinę lazdelę.
– Išminčius davė ją, kad galėtume jį prisišaukti. Palieku ją čia, – tarė ji, įdėmiai žiūrėdama į Eragoną.
Peržvelgusi vėl atsiradusių hieroglifų eilę susirado tokį, kuris vaizdavo burtų lazdelę ir iškėlė prie jo savo žvaigždę. Uoloje atsirado įduba, Yavanna joje gražiai paguldė sidabrinę lazdelę ir uola vėl tapo kaip buvusi.

Eragonas palietė čia esantį saulės laikrodį ir jo rankoje vėl atsirado pentagrama. Koks nuostabus daiktas. Beje kur Silmarija?Eragonas pajuto, kad kažkas glaustosi prie kojos. Pasiilgai manęs?Mintyse paklausė Silmarija. Eragonas pažvelgė Yavannai į akis.
– Nežinau, kaip tu, o aš einu į tris šluotas ko nors išgerti ir užkąsti. – ramiai pasakė Eragonas.
Eragonas dar kartą pažvelgė į hieroglifais papuoštą sieną ir linksmai nusijuokė.
– Kokia nuostabi slėptuvė ir šiaip vieta pamąstymui bus.

Yavanna pritariamai linktelėjo.
– Aš tai turbūt eisiu pamiegoti… Pavargau truputį nuo visų šitų išminčių ir jų mįslių…
Yavanna pakėlė galvą į vis tamsėjantį dangų. Regis, lis…
– Jei manęs prireiks ar šiaip neturėsi ką veikt, žinai, kur mane rasti, – nusišypsojo Eragonui Yavanna ir pasuko pilies link.

Eragonas šyptelėjo ir atsisukęs į Slilmariją nusijuokė. Silmarija, eik pamedžioti, ar šiaip ką nors paveikti. Silmarija palaižė jo ranką ir išbėgo iš olos. Eragonas pažvelgė į dangų ir susimąstė. Artinasi nauja audra, tik įdomu kokiu pavidalu ji šįkart atkeliaus. Eragonas liūdnai šyptelėjo ir išėjęs iš olos nuėjo Kiauliasodžio link.

Surinko ir redagavo Yavann Kementari