Kategorijos archyvas: Fanų knyga

3 skyrius. „Tobula žmogžudystė“ [Redaguotas]

Direktorė sėdėjo savo kabinete. Vakarėjo. Arwen klausėsi nediduko radijo padėto ant palangės, visai šalia jos. Dabar spintelėje, kur kažkada direktorius Dumbldoras laikė vyno butelius ir minčių koštuvą, buvo sudėtos įvairios magijos knygos ir visokie Hogvartso pilies brėžiniai. Visai šalia palangės stovėjo spintelė su mokinių ir mokytojų bylomis, o viršuje spintelės – Paskirstymo kepurė. Radijas grojo kažkokią dainą, tačiau Arwen beveik nieko negirdėjo. Jos mintys sukosi kažkur apie neseniai perskaitytą laišką gautą iš Ferulos magijos akademijos. Pasirodo, Ferulos akademijos direktorė paprašė pasaugoti jiems svarbią skrynią. Kadangi mokyklos bendradarbiavo, tai Arwen sutiko skrynią pasaugoti iki kovo mėnesio. Paskui Ferulos magijos akademijos atstovai turės atvykti pasiimti skrynios ir atšvęsti mokyklų susitikimo proga.
Staiga direktorės mintis nutraukė beldimas į duris. Durys atsivėrė nespėjus direktorei nė prasižioti ir į kambarį įėjo Magijos ministrė, Klastūnyno vadovė, Lurida Revendž. Šiandien ji buvo pasipuošusi tamsiai žalia suknia.
– Laba diena, direktore, – draugiškai pasisveikino ji.
Arwen draugiškai nusišypsojo ir jau žiojosi sveikintis, kai prabilo Lurida:
– Prieš prasidedant mokslo metams norėjau su jumis pasikalbėti. Neseniai sužinojau, kad per vasaros atostogas nutiko šis tas nemalonaus. Todėl man dabar labai įdomu, ar jūs atleidote profesorių Deividą Dekerį?
– O taip, Lurida, atleidau už neatsakingumą, o dabar jis išvyko iš šalies, – atsakė Arwen ir užsidėjo ant galvos juodą skrybėlę.-Gal eime į salę? Netrukus atvyks mokiniai.
– Gerai, kad atleidote. Jau ketinau siųsti pelėdą su patarimu atleisti, račiau pamaniau, kad tu pakankamai protinga. Žinoma, eime, – pasakė Lurida ir abi moterys nulipo laiptais žemyn.
Ir Arwen, ir Lurida buvo jaunos, tačiau buvo pakankamai subrendusios ir puikiai atlikinėjo savo pareigas. Arwen buvo puiki Hogvartso direktorė, o Lurida šauniai tvarkėsi su Magijos ministrės ir Klastūnyno vadovės pareigomis.

Neilgai trukus jos pasiekė Didžiąją salę, kurioje tuo metu jau buvo susirinkę beveik visi mokytojai. Pasiekusios Garbingąjį mokytojų stalą jos atsisėdo ir ėmė laukti mokinių.
Visi mokytojai buvo pasipuošę ir ramiai laukė mokinių. Lurida sėdėjo rimta ir su niekuo nesišnekėjo. Ministrė pažvelgė klastuolių pusėn.

Marie kaip visada atrodo valdinga ir pasitikinti savimi. Taigi, pasipūtimas per vasarą neišgaravo. Steve‘as taip pat nepasikeitė – atrodo paslaptingas, gudrus ir nenuspėjamas. Šiais metais jie ims praktiką ministerijoje, tad  reikėtų jį paskirti savo patarėju. Broncipinė kvailioja, taigi, nesurimtėjo. Viskas taip, kaip buvo – nieko naujo.
Į salę įžengė pirmakursiai. Jie atrodė gana išsigandę. Kai vaikai išsirikiavo priekyje, direktorės pavaduotoja ir visi kiti klausėsi naujos kepurės dainos. Jai baigus dainuoti kažkas nusijuokė. Lurida greitai pakreipė galvą klastuolių pusėn ir pamatė smagiai besijuokiančią merginą – Lure Jewel. Lurida nusišypsojo ir net neatkreipė dėmesio, kad paskirstymas prasidėjo. Naujų mokinių minia po truputį tirpo. Dar po kelių minučių paskirstymas buvo baigtas. Direktorė atsistojo.
– Sveikinu naujokus ir skanaus, – tai pasakius, stalai lūžo nuo gardaus maisto.

Luridai maistas buvo nė motais. Ji mąstė apie būsimą susitikimą su Škotijos Magijos ministru, kuris greitai turėjo įvykti.

Tuo metu grifai sveikino pirmakursius.
– Ačiū, Paliunisa, –  pasigirdo mažos pirmakursės balselis. – Ir man smagu susipažint.
Lurida vėl pasisuko į varnanagius. Ten laiminga sėdėjo prefektė Monila plepanti su Yavanna Kementari. Ir į švilpius, kurių prefektė Fiona plepėjo su seniūne Lauren Malign. Visi atrodė laimingi. Praėjo šiek tiek laiko ir direktorė paaiškino keletą dalykų mokslo metų pradžios proga, o paskui buvo įnešta skrynia ir pasakyta, kad mokslo metų viduryje atvyks Ferulos magijos akademijos direktorė ir mokiniai skrynios atsiimti.

 Pagaliau visi išsiskirstė. Lurida pamojo pirštu Steve‘ui prieiti ir jam priėjus, ji nusivedė klastuolį į gretimą kambarį, šalia Didžiosios salės.
Colloportus! Muffliato! – vienu mostu ministrė užrakino duris, kitu jas užkerėjo, o trečiu,be burtažodžio uždegė žvakes. – Man reikia su tavimi pasikalbėti.
– Klausau, Lu. Kas nutiko? – kreipėsi Steve‘as į ministrę, su kuria puikiai sutarė.
Lurida priėjo arčiau jo. Ministrė nusišypsojo ir ištarė:
– Tu esi tikras klastuolis. Žiaurus, gudrus, paslaptingas. Tiesa, žinau ką padarei šią vasarą, tačiau man tai nepatinka. Kam reikėjo taip akivaizdžiai žudyti?
– Man reikėjo tos šerdies. Su ja aš tapau stipresnis – mano lazdelė gavo dvigubą galią. Ir ji veikia nepriekaištingai. Beje, jis šiaip ar taip jau buvo senas ir niekam nereikalingas, – ramiai atsakė Steve‘as.
– Tačiau padarei klaidų – palikai įrodymų. Kadangi esu ministrė, pasinaudojau padėtim ir žmonės to nesužinos, bet kas būtų, jeigu ne aš? Būtum įkliuvęs ir uždarytas į Azkabaną,.- pasakė ji.
Steve‘as nė kiek nesutriko ir gerai apgalvojo žodžius, o tada tarė:
– Aš tau be galo dėkingas. Nors tikrai būčiau išsisukęs ir be tavo pagalvos.
– Nebūk toks perdėtai pasitikintis savo jėgomis, – pasakė Luri ir mirktelėjo vaikinui. – Klausyk, šiemet šeštakursiai atlikinės praktiką ministerijoje. Gal norėtum su manimi padirbėti? Būtum mano patarėjas įvairiais klausimais

-Steve‘as apstulbo po tokio pasiūlymo.

– Tiesa pasakius, esu sužavėtas. Manęs nelabai domina ministerija, bet būti tavo patarėju? Čia tai jėga! – pasakė Steve‘as. –Žinoma, sutinku.
Lurida atsistojo ir pasakė.
– Tuomet iki susitikimo jau kitą savaitę, – pasakė Lu.

Ji pakilo ir nuėjo. Durys jai pačiai atsidarė net be lazdelės. Ji išėjo ir paliko Steve‘ą tamsoje.

***

Praėjo diena po rugsėjo pirmosios. Arwen buvo pranešta apie baisius mokinių prasižengimus, bet kaip ir visada, klastuolių elgesį užglostė Lurida.
– Aš atsakau už jų elgesį ir jie bus nubausti, – pasakė Klastūnyno vadovė.
Nieko nelaukusi ji nuėjo pas klastuolius į požemį pasikalbėti su Steve‘u, Marie, Broncipine ir Mariana. Ji atsisėdo į geriausią krėslą ir smalsiu žvilgsniu visus nužvelgė.
– Tai ką, pasismaginot jau pirmą dieną? – susidomėjusi paklausė.
– O taip, buvo jėga. Gaila, kad nebuvai kartu. Tau tikrai būtų patikę. Jo klyksmas skardėjo po visą kiemą. Nuostabiausia muzika mano ausims, – atsakė vadovei jos draugė Broncipinė.
– Dar kiečiau buvo, kai jis kabojo žemyn galva ir pasipylė kraujas iš nosies. Vaizdas neeilinis.

– Tai kodėl man nepranešėt? Būčiau norėjus pažiūrėt ir prisimint senus gerus laikus…. Ną, šaukštai po vakarienės… Deja. O dabar turiu jus nubausti, vaikučiai, – sukikeno Luri.
Visi nusijuokė.
– Nieko juokingo. Gausit bausmę. Kitaip direktorė pasius.
Stevas įsitaisė žaliam krėsle ir paklausė:
– Bet kuo mes kalti, kad kiti negali apsigint?
– Nekalti. Nemanykit, kad jūsų nesuprantu. Juk dar pakankamai neseniai pati užpuldinėjau Hogvartso nevykėlius. Jūsų bausmė bus… Padėti mokyklos personalui. Seselei, ūkvedžiui ir panašiai, – su ironiška šypsenėle pasakė Lurida.

– Tik tiek? Galėsim Purvakraujams ir kraujo išdavikams pakišinėt nuodus ar panašiai, – apsidžiaugė Broncipinė ir nusikvatojo kaip beprotė, kas jai labai tiko.

– Tik nepersistenkit, – sukikeno Luri. – Na, o dabar jau eisiu.

Tai pasakiusi Lurida išėjo, o likę klastuoliai ėmė aptarinėt bausmę ir galimybes, kaip ja pasinaudoti savo tikslams.
Tuo metu, švilpynės bendrajame kambaryje sėdėjo Neonelis, Hana ir Takami. Abu džiugiai susijaudinę. Jie aptarinėjo dienos įvykį.
– Na, bet žinoma, jiems niekas nieko nedarys, – Takami iš pykčio šiaušėsi plaukai. – Jų vadovė Lurida yra Magijos ministrė ir ji viską atleidžia.
Neonelis tylėjo, o per tą laiką Hana pakilo ir nubėgo miegoti. Švilpynės bendrajame kambaryje visi aptarinėjo klastuolių poelgį. Visi buvo susikrimtę. Tada nuo minios atsiskyrė Lauren ir priėjo prie berniuko.
– Ar viskas gerai? Atrodai susirūpinęs, – tarė seniūnė.
– Ai, viskas gerai, – pasakė Neo ir nuėjo į berniukų kambarį.
Neonelis išsitraukė iš kuprinės kerėjimo užrašus ir lazdele ėmė praktikuotis mojuoti. Po penkių minučių kambario duris atvėrė Takami.
– Ką tik kalbėjau su Lauren. Ar tau tikrai viskas gerai? – pakartojo Takami Lauren žodžius. – Atrodai baisiai.
Neonelis paaiškino, kad yra susinervinęs, nes Hana sužinojo, kad jis yra nekenčiamas klastuolių. Takami pasakė, kad visiems nusišvilpt, koks jis yra ir svarbiausia nenuleist rankų bei su visais elgtis draugiškai. Neonelis sutiko ir vaikai kartu nuėjo miegoti.

Redaguota: Lurida Revendž ir Monila Laures

4 skyrius. „Užpuolimas“ [Originalas]

Rytas. Neonelis buvo jau atsikėlęs ir nusiprausęs. Berniukas skubiai apsirengė ir nubėgo į bendrąjį kambarį. Ten jau sėdėjo Takami ir Hana.
-Sveikos,-pasakė berniukas-kodėl tokios ankstyvos?
-Manai noriu praleisti pirmąją dieną lovoje?-prunkštelėjo Hana.
-Mes tavęs laukėm.-pridūrė Takami ir jie nuskubėjo didžiosios salės link.
Pagal didžiosios salės lubų skliautą, šiandien buvo šilta, puiki diena. Visi valgė. Prie jų prisijungė ir ši trijulė. Švilpynės vadovė, jau dalino tvarkaraščius. Pasiekusi juos, ji stabtelėjo:
-Aaa, taip Neonelis ir Takami, štai.-padavė tvarkaraštį abiems vaikams.
Neonelis žvilgtelėjo į šiandienos pamokas ir nudžiugo.
-Puiku, pirmasis ateities būrimas, paskui transfigūracija ir kerėjimas. Pietų pertrauka. Tada herbalogija ir astronomija.-pasakė Neonelis.
-Liaukis džiaugęsis,-subarė jį Takami-herbalogija su klastūnais.
-Nieko, kaip nors ištversiu.-pasakė Neonelis ir atsisuko į Haną, kažko nusivylusią.
-Pirmos dvi nuodai ir vaistai, paskui transfigūracija, pas kažkokią Bardakoną ir magiškų gyvūnų pamoka su grifų gūžta. Pietų pertrauka. Tada apsigynimas nuo juodosios magijos. Tik tiek?-paklausė Hana.
Takami išklausė mergaitės ir pradėjo kvatotis. Hana atsisuko į ją, o Takami paaiškino:
-Jums keturios pamokos tik šiandien. Paskui prasidės sunkesnės pamokos. O ir šiaip mokslo metų viduryje skųsies, kad per daug pamokų.
Neonelis baigė valgyti ir paskubino mergaites valgyti, nes didžiosios salės laikrodis rodė pusę devynių. Mergaitės irgi pavalgė, taigi jie nuėjo pasiimti kuprinių. Bėgdami, jie prasilenkė su verkiančia Hanos drauge.
-Kas atsitiko?-sustojusi paklausė Hana.
-Ūkvedys mane aprėkė, kam aš trinuosi koridoriais, o juk aš pirmakursė? Niekaip neradau didžiosios salės.-pasakė draugė.
-Nieko, eime su manim,-ir draugės nuėjo iki didžiosios salės.
Tuo tarpu, Neonelis ir Takami jau pasiėmę kuprines, nuskubėjo į ateities spėjimo bokštą. Mokytoja išmetė kopėtėles ir palaukė, kol dauguma švilpių užlips.
Vaikai ir vėl pamatė kambario vaizdą. Dauguma apvalių stalelių apklotų ryškiai rusvomis staltiesėmis. Pufai, ant kurių reikėjo atsisėsti buvo pakeisti kėdėmis. Ant kiekvieno stalo stovėjo po krištolo rutulį. Pasienyje stovėjo spinta, kurioje buvo sudėti mokytojos reikmenys. Ore sklandžiojo smilkalų kvapas.
-Sveiki vaikai, norėčiau priminti, jeigu kas užmiršo, kad aš esu ateities spėjimo mokytoja Sakura Yamasaki.- jai tai pasakius suskambėjo varpas, pranešantis pamokų pradžią.
Pagaliau, į kabinetą užlipo visi vaikai. Tada ir prasidėjo rimta pamoka.
-Noriu jus išklausinėti, ar daug žinote, ar daug prisimenate?-pasakė mokytoja-Nagi, kas man gali pasakyti, kas yra ateities spėjimas, koks tai mokslas?-paklausė profesorė.
Į orą švystelėjo keletas rankų. Takami nedrąsiai pakėlė ranką. Mokytoja švystelėjo rankla jos pusėn ir mergaitė pasakė:
-Tai įvairūs būrimai. Pranašavimo būdai. Aiškiaregystės.
-O kokius būrimo būdus žinai?-paklausė mokytoja.
-Hidromantija, bibliomanija.kristalomantija,dafnomantija…-vardijo Takami užlenkdama pirštus.
-Visiškai teisingai, bet grįžkime prie temos. Šiandienos mūsų tema yra teorinė. Tiesiog noriu, kad į pergamento lapus surašytumėte viską, ką žinote iš praeitų metų kurso.-liepė mokytoja ir atsisėdusi į savo suolą, ėmė kažką rašyti.
Tuoj pat suskrebėjo plunksnos, sučežėjo pergamentas. Visi puolė rašyti. Netrukus suskambėjo varpas skelbiantis pamokos pabaigą. Visi nudžiugo ir nešė mokytojai lapus, o ši sušuko:
-Beje, švilpynei skiriu dešimt taškų.
Neonelis ir Takami lipo žemyn iš bokšto. Vaikai ketino pasiruošti sekančiai pamokai. Jie ėjo link transfigūracijos kabineto. Jiems šį mokslą dėstė jauna ragana, Rinna Riggins.
-Neonelis, palauk,-pasigirdo vidury koridoriaus, tai Hana bėgo prie brolio- nepatikėsi. Man ką tik buvo pirmoji nuodų ir vaistų pamoka. Mokytoja griežta, bet nuostabi. Ji paklausė, koks tai mokslas nuodai ir vaistai, aš sugebėjau atsakyti ir uždirbau koledžui tris taškus.
Hana greitakalbe išbėrė žodžius. Neonelis nusijuokė ir pasakė:
-Tai šaunuolė. Stenkis taip ir toliau ir viskas tau bus gerai.-tada Hana nubėgo iki klasės.
Neonelis su Takami pradėjo eiti iki klasės, kai netikėtas balsas juos vėl sustabdė. Tai buvo klastuolių šutvė iš traukinio. Jų vaikai taip ir nemėgo. Šeštakursiai vedėsi Monilą, jai iš nosies bėgo kraujas.
-Cha Neoneli, jau nesi kietas a? Kas tau, nepatinka, kad draugė sumušta?-išsiviepė Marie. Stevas beprotiškai nusijuokė.
-Paleiskit ją,-suriko atbėgusi Brigid, šeštakursė švilpynės mokinė.
Broncė sugniaužė kumščius. Tada išsitraukė lazdelę ir pasakė:
-Nori, kad paleistume? Gaudyk,- klastūnė nutaikė lazdelę į Monilą – levicorpus.
Monila pakilo į orą aukštyn kojomis. Neonelis trenkėsi į Broncę. Šios lazdelė iškrito iš rankos, o Monila krito ant grindų.
-Žąsine tu, na palauk.-Broncipinė atsistojo ir nusipurtė Neonelį. – crucio.
Neonelis suklykė. Stevas kvatojosi garsiau už visus. Neonelis klykė. Gulėjo ant grindų, raitėsi, bet buvo bejėgis.
-Neee.-suriko Brigid, bet nieko negalėjo padaryti, nes Marie suparalyžiavo ją nuo kojų iki galvos. Monila prarado sąmonę. Takami stovėjo sukrėsta, siaubo kupinu žvilgsniu. Staiga ir ji išsitraukė lazdelę.
-Expelliarmus- suriko Takami ir stulbinama jėga mostelėjo savo lazdele. Broncipinė skrido ir trenkėsi į sieną. Taipogi prarado sąmonę. Suskambo varpas. Neonelis suglebo
Pagaliau, kažkas išgirdo triukšmą. Herbalogijos, nuodų vaistų ir astronomijos profesorės išgirdo triukšmą.
-Kas čia dedasi?-suriko astronomijos profesorė.
Takami sukniubo ir ėmė verkti. Nuodų vaistų profesorė pribėgo prie Monilos ir tučtuojau nuskraidino ją pas madam Pomfri. Taip pat ir Broncipinę, nes jai bėgo kraujas. Stevas ir Marie liko bejėgiai. Neonelis po truputį atsigavo ir pasakė:
-Jie mus užpuolė.
Herbalogijos profesorė pastebėjo Brigid ir atkeikė ją.
-Brigid, tu esi protinga ir sąžininga, pasakyk kas dedasi?-liepė profesorė.
Brigid buvo sukrėsta ir net nepastebėjo, kad ją atkeikė. Mergina pasižiūrėjo į visus ir tada prakalbo.
-Klastuoliai sužalojo Monilą ir užsipuolė Neonelį ir Takami. Jie gynėsi, paprašė paleisti Monilą, atėjau aš, liepiau ją paleisti. Broncipinė užkeikė Neonelį nedovanotinais kerais. Brigid buvo suparalyžiuota. Takami nuginklavo Broncipinę.-Brigid tai pasakė ir nualpo.
Takami pribėgo ir padėjo Neoneliui atsigauti. Jis taip pat buvo sukrėstas. Ne visai suprato kas nutiko. Stevas ir Marie stovėjo nuleidę galvas ir išsišiepę.
-Man nejuokinga. Atimu iš klastūnyno minus penkiasdešimt taškų, kurių jie dar neturi. Skiriu Stevui, Marie, Broncipinei areštą iki žiemos atostogų.-užklykė astronomijos profesorė taip garsiai, kad keli portretai kabantys sienose atsisuko.
-Neoneli, Takami, eikit pas madam Pomfri, aš pranešiu Rinnai, kas atsitiko. Į transfigūraciją nenueisit.-paliepė herbalogijos profesorė.-Stevai ir visa šita šutve, staigiai maunat į pamokas, kol nenusprendžiau neišleisti jūsų į Kiauliasodį.
Neonelis ir Takami nuėjo iki madam Pomfri. Visą kelia, jie abu nekalbėjo. Buvo apstulbę, nustebę. Pasiekę ligoninę, prasilenkė su nuodų ir vaistų profesore.
-Eikit į ligoninę, Rinnai jau nusiunčiau žinią, kad neateisit. Nesijaudinkit. Pranešim apie įvykį direktorei.-pasakė profesorė.
Vaikai įėjo į ligoninę, joje gulėjo Broncipinė ir Monila. Madam Pomfri davė Neoneliui su Takami karšto šokolado ir liepė ramiai pasėdėti. Pagaliau prakalbo Takami.
-Vargšė Monila, ją kankino, kaip ir tave.-pasakė ji Neoneliui.
-Nieko tokio.-pasakė Neonelis ir pamatė, kad į ligoninė sklandymo kerais buvo įnešta Brigid. Ja pasirūpino herbalogijos profesorė.
-Man sakė, kad Rinnai jau pranešta. Nesijaudinkit-pasakė profesorė ir paguldė Brigid į laisvą lovą, tada išėjo iš ligoninės.
Greitai nuskambėjo varpas, ir vaikai patraukė į trečią pamoką. Jos juk negali praleisti? Nuėję, jie pirmiausia pamatė naują profesorę.
-O, sveiki, sveiki. Užeikit.-mostelėjo profesorė.
-O kurgi mūsų mokytoja?-paklausė Amanda irgi atėjusi į klasę.
-Aš naujoji jūsų kerėjimo mokytoja Marqrit Boleyn. Pernai jūs mane matėte, tariausi dėl mokytojos vietos. Senoji mokytoja pasiligojo. Todėl aš tapau kerėjimo mokytoja.-atsakė profesorė visiems. Ir vėl nuskambėjo varpas skelbiantis pamokos pradžią.
Mokytoja pasiėmė kreidos ir užrašė ant lentos:1 pamoka, kartojimas. Takami pakėlė ranką ir paklausė:
-Mokytoja, aš nesuprantu temos. Gal galite paaiškinti?
-Oi, kokie jūs neramūs. Šiandien noriu, kad į lapus surašytumėte viską ką žinote iš praeitų metų kurso. Peržvelgsiu kerus, kurių jus išmokote ir parašysiu už žinias pažymį. Tik tiek.
Vaikai lengvai atsiduso. Darbas buvo nesunkus. Nepraėjo nė pusė pamokos, o jie jau buvo viską padarę. Mokytoja surinko lapus, ir ėmė viską skaityti.
-Kuri iš jūsų Amanda?-paklausė mokytoja.
Švilpė skubiai pakėlė ranką ir truputį susijaudino. Jai pasidarė negera. Ji truputį susinervino, bet nebijojo mokytojos, bijojo gauti neigiamą pažymį. Mokytoja pasižiūrėjo į ją ir pasakė:
-Tu parašei geriausiai, sveikinu, gavai dešimt.-pasakė mokytoja. Nuskambėjo varpas. Visi išėjo iš pamokos.
Vakaras. Visi švilpiai sėdėjo bendrajame kambaryje. Lauke skendėjo tamsa. Buvo šalta. Hanai pirmoji naktis mokykloje buvo nuostabi.

Autorius: Neonelis Sendoras

4 skyrius. „Užpuolimas“ [Redaguotas]

Rytas. Neonelis buvo jau atsikėlęs ir nusiprausęs. Berniukas skubiai apsirengė ir nubėgo į bendrąjį kambarį, kur jo jau laukė Takami ir mažoji sesutė Hana.
– Sveikos, – pasakė berniukas. – Kodėl tokios ankstyvos?
– Manai, noriu praleisti pirmąją dieną lovoje? – prunkštelėjo Hana.
– Mes tavęs laukėm. – pridūrė Takami ir jie nuskubėjo Didžiosios salės link.
Didžiosios salės lubos, kaip visuomet atspindinčios dangaus skliautą už lango, buvo giedros. Stalai buvo nukrauti sumuštiniais, dešrelėmis bei moliūgų sultimis. Mokiniai linksmai čiauškėjo, kai kas valgė, tačiau daugelis dalijosi vasaros prisiminimais. Kai kurie jau turėjo naujuosius tvarkaraščius. Žinoma, buvo ir nepatenkintų , juk tenka sėdėti dvi nuobodžias pamokas iš eilės. Ir dar pirmą dieną!  Prie valgančiųjų saujelės prisijungė ir Takami, Neonelis ir Hana. Vos prisikrovus lėkštes maisto pasirodė Švilpynės vadovė, dalindama tvarkaraščius. Pasiekusi juos, ji stabtelėjo:
– Taaaaip… Neonelis ir Takami. Štai. – padavė kiekvienam po tvarkaraštį.
Neonelis žvilgtelėjo į šiandienos pamokas ir nudžiugo, ne taip, kaip daugelis sėdinčiųjų salėje.
– Puiku! Pirma pamoka – Ateities būrimas, toliau seka Transfigūracija ir Kerėjimas. Galiausiai pietų pertrauka. Tada Herbalogija ir Astronomija. – pasakė Neonelis su šypsena veide.
– Liaukis džiaugęsis, – subarė jį Takami šiek tiek susikrimtusi. – Herbalogija kartu su klastuoliais.
– Nieko, kaip nors ištversiu. – pasakė Neonelis ir atsisuko į Haną, kuri buvo kažko nusivylusi.
– Pirmos dvi – Nuodai ir Vaistai, paskui Transfigūracija, pas kažkokią Bardakoną ir magiškų gyvūnų pamoka su Grifų Gūžta. Pietų pertrauka. Tada Apsigynimas nuo Juodosios magijos. Tik tiek?-paklausė Hana.
Takami išklausė mergaitę ir pradėjo kvatotis. Jaunoji Neo sesutė nesupratusi žiūrėjo į merginą, kai ši pradėjo aiškinti:
-Jums šiandien – tik keturios pamokos. Paskui jų padaugės ir jos palaipsniui sunkės. O ir šiaip, mokslo metų viduryje skųsiesi, kad per daug pamokų ir jos per sunkios. Tik Varniukai pakelia tokį krūvį, jiems atrodo, kad tai – tiesiog normalu.
Neonelis baigė valgyti ir paskubino mergaites, nes laikrodis, kabantis Didžiojoje salėje virš garbingojo stalo, rodė pusę devynių. Vos mergaitės pabaigė valgyti, jie trys patraukė bendrąjį kambarį, kur liko jų kuprinės. Skubėdami į pusrūsį jie sutiko apsiašarojusią Hanos draugę.

– Kas nutiko? – susirūpinusi paklausė mergaitė.
– Ūkvedys… Jis mane aprėkė už tai, kad aš trinuosi koridoriuose, o juk aš pirmakursė… kad ir kiek ieškočiau, kad ir kur eičiau – nerandu jos… – braukdama ašarą nuo skruosto tarė Hanos draugė.
– Nieko. Eime su manim. – ir draugės nuėjo Didžiosios salės link.
Tuo tarpu Neonelis ir Takami, jau pasiėmę kuprines, nuskubėjo į Ateities spėjimo bokštą. Mokytoja nuleido kopėtėles ir palaukė, kol dauguma švilpių užlips.
Vaikai išvydo Ateities spėjimo kabinetą, kurį paskutinį kartą matė prieš prasidedant vasaros atostogoms. Dauguma apvalių stalelių, apklotų ryškiai rusvomis staltiesėmis, buvo išrikiuoti palei sieną. Pufai, ant kurių reikėjo atsisėsti, buvo pakeisti paprastomis kėdėmis. Ant kiekvieno stalo stovėjo po krištolo rutulį. Pasienyje stovėjo spinta, kurioje buvo sudėti mokymo reikmenys: puodeliai, knygos, arbatžolės ir kita. Ore, kaip visuomet, tvyrojo malonus smilkalų kvapas.
Vos į kabinetą įžengė paskutinis mokinys ir užvėrė paskui save liuką, nuskambėjo varpas. Pranešantis pirmosios pamokos šiais metais pradžią.
–  Pirmiausia noriu visus pasveikinti su naujaisiais mokslo metais ir pasidžiaugti, kad visi grįžote sveiki ir gyvi. Žinoma, visiems knieti pabūti su draugais, pabendrauti, bet… Pirmiausiai noriu jus paklausinėti, ar daug prisimenate iš praeitų metų kurso? – paklausė mokytoja, kuri pati nesenai buvo pabaigusi Hogvartsą. – Nagi, kas man gali pasakyti, kas išviso yra Ateities spėjimas?
Į orą švystelėjo keletas rankų. Takami nedrąsiai pakėlė savąją. Mokytoja pažvelgė jos pusėn leisdama kalbėti. Mergaitė nedrąsiai pradėjo:
– Tai įvairūs būrimai. Pranašavimo būdai. Aiškiaregystės.
– O kokius būrimo būdus žinai? – paklausė mokytoja.
– Hidromantija, bibliomanija, kristalomantija ir žinoma – dafnomantija…. – vardijo Takami užlenkdama pirštus.
– Visiškai teisingai, bet grįžkime prie šiandieninės temos. Na, tiksliau šiandien nebus jokios praktikos, tik teorinė dalis.

Didžioji dalis mokinių nelaimingi atsiduso. Kai kas išsitraukė knygas, juk visiškai nesitikėjo, kad teks vėl kažką kalti. Tą pačią nuobodžią teoriją, kurios niekam nereikia…

– Tiesiog noriu, kad į pergamento lapus surašytumėte viską, ką žinote iš praeitų metų kurso.- liepė mokytoja ir atsisėdusi į savo puošnųjį krėslą, atsuktą į židinį, kuriame kol kas neruseno ugnis.
Tuoj pat sučežėjo pergamentas, suskrebėjo plunksnos ir visi mokiniai puolė rašyti. Netrukus suskambėjo varpas skelbiantis pamokos pabaigą. Visi nudžiugo ir nešė mokytojai lapus, o ši sušuko:
– Beje, švilpynei skiriu dešimt taškų!
Neonelis ir Takami lipo žemyn iš bokšto. Vaikai traukė laiptais į apačią, kur turėjo vykti pirmoji šiemet Transfigūracijos pamoka. Jiems šį mokslą dėstė jauna raganaitė – Rinna Riggins. Magijos istorijos profesorės jaunesnioji sesuo.
– Neoneli, palauk! – pasigirdo viduryje koridoriaus, Hana bėgo link brolio. – Nepatikėsi, man ką tik buvo pirmoji Nuodų ir Vaistų pamoka! Mokytoja griežta, bet nuostabi. Ji paklausė, kas yra Nuodai ir Vaistai, o aš, sugebėjau atsakyti. Taip uždirbau koledžui tris taškus!
Hana greitakalbe išbėrė žodžius. Neonelis kai ko nesupratęs tik nusijuokė ir pasakė:
– Tu tikra šaunuolė! Stenkis taip ir toliau ir mums pavyks išplėšti Mokyklos Taurę iš varniukų rankų.
Mergaitei nubėgus link bibliotekos Neonelis su Takami pradėjo eiti iki klasės. Staiga berniuką ir mergaitę išgąsdino iš už kampo atskrieję balsai. Tai buvo klastuolių šutvė iš traukinio. Smalsumo vedimi jie sustojo pasižiūrėti, kas vyksta. Šeštakursiai paskui save skraidina Morganą, pakankamai gerą Neonelio draugę iš Grifų Gūžtos. Mergaitei iš nosies bėgo kraujas.
– Cha, Neoneli, jau nesi kietas ką? Kas tau?.. Nepatinka, kad draugė sumušta? – išsiviepė Marie žvilgčiodama, kad neateitų koks nors mokytojas ar prefektas.

Steve‘as beprotiškai nusijuokė, akimirką atrodė tarsi pamišęs. Broncipinė pašaipiai žvelgė į mergaitę, kuri suglebusi sklandė ore.
– Paleiskit ją! – suriko atbėgusi Brigid, šeštakursė švilpynės mokinė.
Broncė sugniaužė kumščius. Tada išsitraukė lazdelę ir nutaikiusi ją Morganą pasakė:
– Nori, kad paleistume? Tuomet – gaudyk! – klastuolė nusijuokė ir suriko: – Levicorpus!
Mergytė apsivertė ore ir dabar kabėjo žemyn galva. Neo trenkėsi į Broncę. Šios lazdelė iškrito ant žemės, o grifukė sunkiai žnektelėjo ant grindų.
– Žąsine tu, na palauk! Tau dar taip atsirūgs… – Broncipinė atsistojo šiurkščiai nustumdama Neonelį. – Crucio!
Neonelis šaižiai suklykė, regis klyksmas bus pasiekęs visus pilies kampelius. Steve‘as kvatojosi garsiau už visus, jam tai atrodė labai juokinga, o kankinamas berniukas jautėsi taip, tarsi jį būtų kas deginęs iš vidus. Neonelis atrodė rėkė nesavu balsu. Jis gulėjo ant grindų, raitėsi, rėkė, bei maldavo paleisti, bet buvo bejėgis kad ką nors padarytų.
– Neee! – suriko Brigid.

Švilpinukė nieko negalėjo padaryti, nes Marie užbūrė ją visiško paralyžiavimo užkeikimu. Morgana gulėjo kampe, netoli šarvų. Kraujas jai tekėjo ne tik iš nosies bet ir iš rankos. Takami stovėjo sukrėsta, siaubo kupinu žvilgsniu. Staiga ir ji išsitraukė lazdelę.
– Expelliarmus! – suriko Takami.

Nestiprus kerų žaibas trenkė į Bro, tačiau ši tarsi nieko nepajuto ir toliau juokdamasi kankino ant žemės gulintį berniuką. Į Neonelio draugę Takami atsisuko Marie, kuri akimirką tarsi stebėjo kovą, negalėdama patikėti, kad niekas jiems netrukdo kovoti, lengvai mostelėjusi lazdele ji bežodžių kerų pagalba nubloškė Takami, kuri taip ir liko gulėti atsitrenkusi į sunkią koloną. Greitai laiptais atbėgo Moni. Akimirką nesuprasdama, kas vykstą taip ir vėpsojo į besiraitantį Neo, Takami be jokių gyvybės ženklų, ir dar vieną mergaitę, kurios vardo nesistengė įsiminti.

Kas per?.. Br, nepyk…  Moni išsitraukė lazdelę ir mostelėjo nutaikiusi į Broncę. Merginos, kankinančios Neonelį lazdelę nukrito į šoną, o ši akimirką stovėjo tarsi apdujusi. Per tas kelias akimirkas berniuko kančios baigėsi. Jis nejudėdamas gulėjo ant šalto akmeninio grindinio. Kažkur tolumoje girdėjosi vis artėjantys šūksmai ir daugybės bėgančių kojų trepsėjimas. Mo, supratusi, kad baigsis tikrai blogai pusbalsiu tarė:

– Minkit iš čia, ot sugalvojo, žaidimai be manęs!.. Goblinai jūs… – susiraukusi nužvelgė visą „mūšio lauką“, kur gulėjo Takami, Morgana, Brigid ir galiausiai – nukankintas Neonelis…

Klastuoliai nusijuokė ir pro nubėgo pro Moni, priešingon pusėn nei girdėjosi artėjantys žingsniai. Akimirka kita ir pasibaisėjusios nuo matomo vaizdo stovėjo profesorės Elwynna, Mija ir Mery. Visos puolė gaivinti mokinius, kol Moni stovėjo nieko netardama. Profesorė Mery nuskraidino Takami ir Brigid į ligoninę, kur Madam Pomfi jas turėjo pagydyti. Elwynnai atgaivinus Morganą šioji nesusigaudė, kur yra, taigi kelias akimirkas tik vėpsojo nieko nesuprasdama ir dairėsi aplink. Tačiau daugiausiai vargo teko gaivinant Neonelį. Reikėjo gerų penkiolikos minučių, kad šis atsigautų. Vėliau Mija palydėjo Morganą ir Neonelį į ligoninę pas Brig ir Takami.

Visą laiką tylėjusi Elwynna priėjo prie merginos. Atrodė, kad mokytoja dreba iš pykčio, tačiau balsas buvo pakankamai ramus.

– Monila, kas čia nutiko?.. Kaip suprasti, kad randame tave su keturiais be sąmonės gulinčiais vaikais?..

– Profesore… Ėjau į Herbalogiją, kai išgirdau kažką, atbėgau, bet nespėjau nieko pamatyti, viskas, ką mačiau buvo juodas apsiausto skvernas dingstantis štai ten, – mostelėjo kiton pusėn nei nubėgo klastuoliai. – Daugiau nieko nemačiau, tik tai, ką toliau matėte jus…

Dar kelias minutes pakamantinėjusi Mo Elwynna paleido ją į pamoką, o tuo metu Madam Pomfi sulopytas Neonelis ir Takami jau skubėjo į kitą pamoką.

– O, sveiki, sveiki. Užeikit. – mostelėjo profesorė vaikams vos įėjus.
– O kurgi mūsų mokytoja? – paklausė Amanda irgi atėjusi į klasę su Neoneliu ir Takami.
– Aš naujoji jūsų Kerėjimų mokytoja Marqrit Boleyn. Pernai jūs mane matėte, kai tariausi dėl mokytojos vietos. Senoji mokytoja pasiligojo. Todėl aš tapau naująja jūsų Kerėjimų mokytoja. – atsakė profesorė visiems.

Nuskambėjo varpas, skelbiantis pamokos pradžią. Mokytoja pasiėmė kreidos ir užrašė ant lentos: „1 pamoka. Kartojimas.“ Takami pakėlė ranką ir paklausė:
– Mokytoja, aš nesuprantu temos. Gal galite paaiškinti?
– Oi, kokie jūs neramūs. Šiandien noriu, kad į lapus surašytumėte viską, ką žinote iš praeitų metų kurso. Peržvelgsiu kerus, kurių jus išmokote. Tai tiek šiai pamokai.
Vaikai lengviau atsiduso. Darbas buvo nesunkus, toks pat, kaip ir per Ateities būrimą. Nepraėjo nė pusė pamokos, o jie jau buvo viską padarę. Mokytoja surinko lapus, ir ėmė po vieną skaityti. Ko kiek laiko paklausė:
– Kuri iš jūsų Amanda? – paklausė mokytoja.
Švilpė skubiai pakėlė ranką ir truputį susijaudino, bet nebijojo mokytojos, bijojo gauti neigiamą pažymį. Marqrit pasižiūrėjo į ją ir pasakė:
– Tu parašei geriausiai, sveikinu, penki taškai Švilpynei. – pasakė mokytoja.

Nuskambėjo varpas, visi išėjo iš pamokos. Kaip ir daugelis kitų mokinių švilpiai patraukė į kiemą pasimėgauti paskutiniai saulės spinduliukais.

Redagavo: Monila Laures

5 skyrius. „Marie dvikova“ [Orginalas]

Savaitė Neoneliui praėjo be rūpesčių. Nebuvo ko nors ypatingo, nebent tai, kad klastuoliai atrodo užsitarnavo bausmę. Magijos ministrė paskyrė jiems bausmę, iš tikrųjų. Marie ir Broncipinė su ūkvedžiu vaikščiojo į mišką, ten atrodo nešiojo malkas ar kokį velnią, bet dirbo iš peties, na o Stevas su Mariana, kuri irgi gavo darbo, dirbo bibliotekoje. Padėjo bibliotekininkei surašyti naujas nupirktas knygas, valė dulkes, iš eilės perdėliojo laikraščių krūvas. Ir savaitei einant į pabaigą, Neonelis pastebėjo, kad visi klastuoliai tampa vis draugiškesni. Niekas nesišaipė ir niekas nieko bloga nedarė. Šitaip visai neblogai…
Na, bet kas nors juk kažkada turi būti nekaip. Vieną šaltą dieną, Monila brovėsi per uždraustojo miško krūmynus bandydama atrasti vietą, kur turėjo vykti Marie ir magijos ministerijos darbuotojos dvikova. Netrukus pasirodė kojas sušlapusi Marie. Ne visai tvarkinga, bet ryžtingai nusiteikusi.
-Sveika, tu pačiu laiku, bet kažkas vėluojasi…-pasakė Monila žvalgydamasi, gal toji magijos Ministerijos darbuotoja jau pasirodys, tačiau nieko aplink net nesimatė.
-Puiku. Ar tikrai? O iki čia prieiti nėra taip lengva…-
Marie nužvelgė savo peršlapusias kojas. Vaje.. tie burtažodžiai prisimena tik tada, kai būni įspraustas į nepatogią padėtį, o dabar, kai reikia džiovinimo kerų.. niekas į galvą nešauna. Marie suraukė nosį ir sukryžiavusi rankas atsisėdo ant kelmo šalimais Monilos.Monila buvo viena dvikovų klubo teisėjų.
Keli sunkūs debesys užslinko ant aikštelės.
– Hm, jaučiu, kad tuoj pradės lyti. Bus kova ekstremaliomis sąlygomis, ko iki šiolei dar nebuvo. Iki šiol…
Kilstelėjusi lazdelės galiuku akinius nuo saulės, mat jos nebebuvo žvilgtelėjo į Marie. Kojos buvo šlapios.
– Hm, o nenori panaudoti kokių nors kerų kojoms išdžiovinti? Žinau vienus gerus…
Debesys telkėsi tiesiai virš aikštelės. Lyg tyčia. Marie nusijuokė. galbūt kam nors tai galėjo pasirodyti ir keista, tačiau Marie tai atrodė pats geriausias sprendimas priimti lietų. – Manau, kad išsidžiovinti dabar ką nors nebūtų verta.. Tada Marie stryktelėjo.
Mo kilstelėjo akis į dangų.
– Gal net žaibuos, reikės skėtį išsiburti, o va jums manau jis tik trukdys. Bus įdomu pažiūrėti.
Mergina skaniai nusižiovojo.
Žaibuos? Neblogai.. Kilstelėjus akis į dangų, Marie šyptelėjo. – Bent apsirengiau gana šiltai.. na, kada ji ateis? Pradedu nerimauti, kad žaibuoti pradės ir baigsis, o ji vis dar neateis.. – Marie susiraukė. Ne iš šalčio, o iš kitų neatsakingumo. Susiradusi beržo šakelę, ji pradėjo lupinėti nuo jos tošę.
Lietaus lašeliams vis dažniau krintant žemėn Mo susimąstė. Hm, jei pradės labai lyti, o toji magijos Ministerijos darbuotoja nesirodys nejaugi teks atkelti kovą? Nutaikius lazdelę link pilies šūktelėjo:
– Accio Skėti! – atsisukusi į Marie pamatė kažką šnarant krūmuose. Iš krūmo išniro gyvūnėlis. Hem regis Gemuolis ar kaip jis?.. Ir pradingo besileidžiančios saulės spinduliuose, kurią jau beveik gožė lietaus debesys. Skėtis klusniai nusileido į Moni ranką ir ši išskleidusi jį pasislėpė po juo.
Tuo metu, mokyklos ūkvedys buvo miške.
Jis pasivertęs į panterą lakstė miške kai pamatė dvi mokines, Monilą ir Marie. Jos vis nepasimoko, kad miške pavojingą.. Reik jas pamokyt… ūkvedys įsiropštė į vieną medį ir nuo šakos šoko tiesiai ant Marie jei dabar nepasimokys tada niekad nepasimokys.
Per lietų, kiek sušlapusi skrido pelėda. Snape laikė voką, su raudonu vaško antspaudu. Numetusi voką, pelėda visiškai šlapia pasileido atgal į mišką. Hm, kas čia galėtų būti?.. Akimis permetusi laišką Mo net išsižiojo. Pradėjusi garsiai kvatoti atsisuko į Marie.
– Žinai, tau nepatiks, nors gal?.. Štai klausyk, kaip Magijos Ministerijos darbuotoja tiesinasi, kad neatvyko į kovą su 6 kurse. Gėda juk… – Skaitydama vedė pirštais iš ties viena sustojusi prajuko. – Va va, negaliu atvykti, nes kenkėjai užpuolė Birningamo priemiestį. Pamanyk, lyg jai vienai reikėtų su tais kenkėjais kovoti. Hm gal geriau tiesiai šviesiai sakytų – bijau, kad pralošiu Marie tokiomis sąlygomis? Apgailėtina, o dar tokie žmonės sėdi valdžioje.
Tada Monila laišką sudegino. Marie padange pradėjo sekti atkrendantį padarą. Siluetas ryškėjo – pelėda. Numetusi laišką į Monilos rankas ji išskrido, palikusi ją su šokiruotu veidu ir laišku rankose. Mo jį perskaitė.
– Bailė. – Akimirksniu ji nutilo. tikrai.. kas pas mus dirba?.. Lietus dar lijo, o Marie stovėjo su skėčiu rankose. Akimirką iš po kažkur ant jos užžoko pantera. Pantera miškuose? Sanquinaras.. ūkininkas sumautas.. jau nebeapmaus.. Marie krito, tačiau kadangi lazdelė buvo paruošta kovai, ji nesnaudė. – Stupify!
Sanquinaras spėjo tik pamatyt į jį atskrendančius kerus oi.. negi ji pasimokė.. kaip dabar man viskas atsirūgs, oi kaip atsirūgs. Į ūkvedį pataikė kerai, nebuvo galimybių išsisukti, pantera ore sustingo, vožėsi į medį, prarado sąmonę ir atsivertė į žmogų, iš pakaušio jam bėgo kraujas. Ūkvedys susižeidė.
Marie nieko nelaukė ir pasakė Monilai:
– Mo.. mane užpuolė pantera. Kam čia tie apsimetinėjimai? Ūk…vedys.
Marie atstingdė ūkvedį ir jis pradėjo tirpti. Marie nuliūdusi dėl kovos, ir truputį sunerimusi dėl ūkvedžio ,greitai išėjo iš miško. O Monila pasekė paskui ją.
Sanguinary pradėjo peikėtis, jis buvo vienas miške. Ūkvedžiui baisiai skaudėjo galvą, iš kojos bėgo kraujas. O ji kietesnė nei aš maniau.. arba aš durnesnis, nei turėčiau būt.. Ūkvedys šiaip ne taip atsistojo, įdomu aš atrodau tai pat baisiai kaip ir jaučiuosi.. Ech.. išgyvensiu, per tuos klajonių ir savarankiško mokymosi metus esu ir labiau nukentėjęs, bet visada išsisukdavau. Pas seselę vis tiek eit nevertą, nepasitikiu juos žiniomis, geriau pasinaudosiu savo senaisiais metodais.. Būtų gerai, kad niekas manęs tokio nepamatytų nes dar labiau bijos.
Sanguinary nušlubčiojo į pilį.
Pirmosios iš miško išlindo Marie su Monila. Jas pro bibliotekos langus, stebėjo Miriana ir Neonelis. Tiesą pasakius, Neonelis gerai sutarė su kai kuriais klastuoliais, pavyzdžiui Mariana, Lure Jewel ir pakankamai bendravo su Stevu, Marie, Broncipine, tik tiek, kad klastuoliai yra klastuoliai, ir nieko čia nepakeisi.
Kai Monila su Marie, dingo pilyje, ir berniukas su Mariana matyti jų nebegalėjo, iš pilies šlubčiodamas išėjo ūkvedys.
-Manau ten kažkas nutiko-pasakė Mariana.
Neonelis nieko nesakė, jam ir taip buvo aišku, kad kažkas nutiko. Vaikinas žinojo, kad miške turėjo įvykti dvikova tarp Marie ir ministerijos atstovės, bet ar ji įvyko, ir kodėl iš miško beveik tuo pat metu, išniro šlubčiodamas ūkvedys?
-Ar tik nebus jie trys ten susikovę?-paklausė kiek savęs, o ne Marianos Neonelis.
Mariana suskubo atsakyti.
-Ak, ir aš taip pamaniau, bet kur ministerijos atstovė ir kodėl kovėsi ūkvedys?-atsakė Mariana užduodama dar vieną klausimą.
Niekas nieko nebepasakė, nes prie jų priėjo persirengusi Marie,o su ja ir Monila. Mariana jau žiojosi klausti, kas ir kaip atsitiko, tačiau iš už lentynos išlindo Stevas.
-Miriana, ateik man padėti-sušnibždėjo jis, ir mergaitė nepatenkinta nuskubėjo link jo.Jai išėjus, kalbėti pradėjo Marie.
-Žinau ko norėsi paklaust, bet gal nereikia. Ministerijos raganiūkštė nepasirodė, o mane užpuolė ūkvedys, aš jį sužalojau ir gavau areštą, o aš dar nepabaigiau pirmosios bausmės?-Marie susinervino. O nuo nervų, jos plaukai kilo į viršų. Labai įdomiai atrodė.
-O kodėl neatvyko ta ministerijos atstovė ir kodėl jus puolė ūkvedys?-paklausė Neonelis.
-Ta raganiūkštė turėjo sunaikinti kažkokius kenkėjus, o tas kvailys, neturėjo ko veikt.-suburbėjo Marie ir tučtuojau dingo tarp lentynų.
Tada arčiau Neonelio priėjo Monila ir pasakė:
-Taarp Marie ir raganiūkštės kova neįvyko per tos raganos neatsakingumą, todėl manau, kad …ne, nemanau, aš skelbiu, kad kovą laimėjo Marie.- pasakė Monila ir nuskubėjo žymėti rezultatų.
Vos Monilai išėjus, prie vaikino prisistatė Takami ir Mariana. Mariana atrodė taip, tarsi būtų nemiegojusi visą naktį. Atėjusi, ji vis burbėjo ir baisiausiai žiovavo.
-Kas atsitiko? Juk tavęs nebuvo tik dešimt minučių?-paklausė Neonelis klastuolės.
-Nieko man neatsitiko. Bibliotekininkė pamatė, kad aš žiūriu pro langą ir nedirbu. Nuėjau padėti Stevui, o jam reikėjo, kad nuneščiau ūkvedžiui krūvą nereikalingų „magijos žinių“ straipsnių apie nešvankius juodojo mago darbelius Prancūzijoje. Nuėjau pas Sanguinary, o jis tepėsi žaizdą kojoje kažkokiu tepalu. Vos tik tas tepalas palietė jo koją, visi nešvarumai ir purvinas kraujas joje sprogo. Tada, jis koją užpylė kažkokia esencija ir ji sugijo, pamaniau, kad man nederėjo šito pamatyti, tačiau man sukantis, jis mane pastebėjo ir užklykė ką aš čia dariau. Aš atidaviau jam laikraščius ir viską paaiškinau, tada jau ketinau eiti, bet…-Mirianos akys žybtelėjo iš neapykantos-jis iš klastūnyno atėmė penkis taškus. Tai siaubinga.
Takami nusijuokė, kad Mariana dėl to galėjo siaubingai įsižeisti. Neonelis nespėjo nieko pasakyti, o jau…
-Sustink-kerai šovė į Takami ir ji sustingo nespėjusi išsitraukti lazdelės. Mariana išdidžiai išėjo iš bibliotekos. Neleisiu, kad iš manęs būtų šaipomasi.
Neonelis išsitraukė burtų lazdelę ir atstingdė Takami. Ši iš pykčio drebėjo, tačiau Neonelis paaiškino, kad tokie jau tie klastuoliai.
-Tai tu su jais?-suriko Takami ir šoktelėjusi išbėgo iš bibliotekos.
Neonelis išgirdo kukčiojimą ir nespėjus dar kam nors ką pasakyti, išbėgo vytis švilpės.

Autorius: Neonelis Sendoras

5 skyrius. „Marie dvikova“ [Redaguotas]

Savaitė Neoneliui praėjo be rūpesčių. Nebuvo nieko ypatingo, nebent tai, kad klastuoliai, atrodo, užsitarnavo bausmę. Magijos ministrė paskyrė jiems bausmę, iš tikrųjų. Marie ir Broncipinė su ūkvedžiu vaikščiojo į mišką ir ten, atrodo, nešiojo malkas ar kokį velnią, bet dirbo iš peties. Na, o Steve‘as su Mariana, kuri irgi gavo darbo, dirbo bibliotekoje. Padėjo bibliotekininkei surašyti naujas nupirktas knygas, valė dulkes, iš eilės perdėliojo laikraščių krūvas. Ir savaitei einant į pabaigą, Neonelis pastebėjo, kad visi klastuoliai tampa vis draugiškesni. Niekas nesišaipė ir niekas nieko bloga nedarė.
Na, bet kas nors juk kažkada turi būti nekaip. Vieną šaltą dieną Monila brovėsi per Uždraustojo miško krūmynus bandydama atrasti vietą, kur turėjo vykti Marie ir Magijos ministerijos darbuotojos dvikova. Netrukus pasirodė kojas sušlapusi Marie. Ne visai tvarkinga, bet ryžtingai nusiteikusi.
– Sveika. Tu pačiu laiku, bet kažkas vėluojasi, – pasakė Monila žvalgydamasi, tačiau nieko aplink net nesimatė.
– Puiku. Ar tikrai? O iki čia prieiti nėra taip lengva…
Marie nužvelgė savo peršlapusias kojas.

Vaje… Tie burtažodžiai prisimena tik tada, kai būni įspraustas į nepatogią padėtį, o dabar, kai reikia džiovinimo kerų, niekas į galvą nešauna.

Marie suraukė nosį ir sukryžiavusi rankas atsisėdo ant kelmo šalimais Monilos. Monila buvo viena „Dvikovų klubo“ teisėjų.
Keli tamsūs debesys užslinko virš aikštelės.
– Hm, jaučiu, kad tuoj pradės lyti. Bus kova ekstremaliomis sąlygomis, ko iki šiolei dar nebuvo…
Kilstelėjusi lazdelės galiuku akinius nuo saulės, nes jos nebebuvo, žvilgtelėjo į Marie. Kojos buvo šlapios.
– Hm, o nenori panaudoti kokių nors kerų kojoms išdžiovinti? Žinau vienus gerus.
Marie nusijuokė.

– Manau, kad išsidžiovinti dabar ką nors nebūtų verta.

Tada Marie stryktelėjo.
Mo kilstelėjo akis į dangų.
– Gal net žaibuos. Reikės man skėtį išsiburti, o va jums, manau, jis tik trukdys. Bus įdomu pažiūrėti.
Mergina skaniai nusižiovavo.
Žaibuos? Neblogai.

Kilstelėjus akis į dangų Marie šyptelėjo.

– Bent apsirengiau gana šiltai. Na,, kada ji ateis? Pradedu nerimauti, kad žaibuoti pradės ir baigsis, o ji vis dar neateis, – Marie susiraukė.

Raukėsi ji be iš šalčio, o iš kitų neatsakingumo. Susiradusi beržo šakelę ji pradėjo lupinėti nuo jos tošį.
Lietaus lašeliams vis dažniau krintant žemėn Mo susimąstė.

Hm, jei pradės labai lyti, o toji Magijos ministerijos darbuotoja nesirodys, nejaugi teks atkelti kovą?

Nutaikius lazdelę link pilies šūktelėjo:
– Accio, skėtį! – sušuko Mo ir atsisukusi į Marie pamatė kažką šnarant krūmuose.

Iš krūmo išniro gyvūnėlis.

Hm, regis, Geruolis, ar kaip jis?.. pagalvojo mergina.

Ir pradingo besileidžiančios saulės spinduliuose, kurią jau beveik gožė lietaus debesys. Skėtis klusniai nusileido į Moni ranką ir ši, išskleidusi jį, pasislėpė po juo.
Tuo metu, mokyklos ūkvedys buvo miške. Jis, pasivertęs į panterą, lakstė miške, kai pamatė dvi mokines: Monilą ir Marie.

Jos vis nepasimoko, kad miške pavojinga… Reik jas pamokyt…

Ūkvedys įsiropštė į vieną medį ir nuo šakos šoko tiesiai ant Marie.

Jei dabar nepasimokys, tada niekad tai neįvyks, pagalvojo San.
Per lietų kiek sušlapusi skrido pelėda. Snape laikė voką su raudonu vaško antspaudu. Numetusi voką pelėda visiškai šlapia pasileido atgal į mišką.

Hm, kas čia galėtų būti?.. Akimis permetusi laišką Mo net išsižiojo.

Pradėjusi garsiai kvatoti atsisuko į Marie.
– Žinai, tau nepatiks, nors gal?.. Štai klausyk, kaip Magijos ministerijos darbuotoja tiesinasi, kad neatvyko į kovą su šeštakurse. Gėda juk… – juokėsi Monila. – Va, va: „…negaliu atvykti, nes kenkėjai užpuolė Birmingamo priemiestį“. Pamanyk, lyg jai vienai reikėtų su tais kenkėjais kovoti. Hm, gal geriau tiesiai šviesiai sakytų – bijau, kad pralošiu Marie tokiomis sąlygomis… Apgailėtina, kad tokie žmonės sėdi valdžioje.
Tada Monila laišką sudegino. Marie padange pradėjo sekti atskrendantį padarą. Siluetas ryškėjo – pelėda. Numetusi laišką į Monilos rankas ji išskrido, palikusi ją su šokiruotu veidu ir laišku rankose. Mo jį perskaitė.
– Bailė, – pasakė klastuolė, tačiau akimirksniu ji nutilo.

Lietus dar lijo, o Marie stovėjo su skėčiu rankose. Akimirką iš kažkur ant jos užšoko pantera. Pantera miškuose? Sanquinary… Ūkininkas sumautas… Jau nebeapmaus… Marie krito, tačiau lazdelė buvo paruošta kovai ir ji nesnaudė . – Stupify!
Sanquinary spėjo tik pamatyt į jį atskrendančius kerus.

Oi, negi ji pasimokė… Kaip dabar man viskas atsirūgs, oi kaip atsirūgs.

Į ūkvedį pataikė kerai, kadangi nebuvo galimybių išsisukti. Pantera ore sustingo, vožėsi į medį, prarado sąmonę ir atsivertė į žmogų. Iš pakaušio jam bėgo kraujas.
Marie nieko nelaukė ir pasakė Monilai:
– Mo… mane užpuolė pantera. Kam čia tie apsimetinėjimai? Ūk…vedys.
Marie atstingdė ūkvedį ir jis pradėjo tirpti. Marie, nuliūdusi dėl kovos ir truputį sunerimusi dėl ūkvedžio, greitai išėjo iš miško. O Monila pasekė paskui ją.
Sanguinary pradėjo peikėtis. Jis buvo vienas miške. Ūkvedžiui baisiai skaudėjo galvą, iš kojos bėgo kraujas.

O ji kietesnė nei aš maniau… Arba aš durnesnis, nei turėčiau būt..

Ūkvedys šiaip ne taip atsistojo.

Įdomu, aš atrodau tai pat baisiai, kaip ir jaučiuosi ar dar blogiau?.. Ech.. Išgyvensiu kaip nors. Per tuos klajonių ir savarankiško mokymosi metus esu ir labiau nukentėjęs, bet visada išsisukdavau. Pas seselę vis tiek eit neverta, nepasitikiu jos žiniomis. Geriau pasinaudosiu savo senaisiais metodais. Būtų gerai, kad niekas manęs tokio nepamatytų, nes dar labiau bijos.
Sanguinary nušlubčiojo į pilį.
Prie bibliotekos lango stovėjo Miriana ir Neonelis. Jie pamatė, kaip pirmosios iš miško išlindo Marie su Monila. Kai Mo su Marie dingo pilyje ir berniukas su Miriana matyti jų nebegalėjo, iš pilies šlubčiodamas išėjo ūkvedys.
– Manau, ten kažkas nutiko, – pasakė Miriana.
Neonelis nieko nesakė – jam ir taip buvo aišku, kad kažkas nutiko. Vaikinas žinojo, kad miške turėjo įvykti dvikova tarp Marie ir ministerijos atstovės, bet ar ji įvyko, ir kodėl iš miško beveik tuo pat metu išniro šlubčiodamas ūkvedys?
– Ar tik nebus jie trys ten susikovę? – paklausė labiau savęs, o ne Mirianos Neonelis.
Mariana suskubo atsakyti.
– Ak, ir aš taip pamaniau, bet kur ministerijos atstovė ir kodėl kovėsi ūkvedys? – sunerimusi paklausė Miriana.
Niekas nieko nebepasakė, nes prie jų priėjo persirengusi Marie, o su ja ir Monila. Miriana jau žiojosi klausti, kas ir kaip atsitiko, tačiau iš už lentynos išlindo Steve‘as.
– Miriana, ateik man padėti, – sušnibždėjo jis ir mergaitė nepatenkinta nuskubėjo link jo.

Jai išėjus kalbėti pradėjo Marie.
– Žinau, ko norėsi paklaust, bet gal nereikia. Ministerijos raganiūkštė nepasirodė, o mane užpuolė ūkvedys. Aš jį sužalojau ir gavau areštą, o aš dar nepabaigiau pirmosios bausmės, – kalbėjo susinervinusi Marie.

Nuo nervų klastuolės plaukai kilo į viršų. Labai įdomiai atrodė.
– O kodėl neatvyko ta ministerijos atstovė ir kodėl jus puolė ūkvedys? – paklausė Neonelis.
– Ta raganiūkštė turėjo sunaikinti kažkokius kenkėjus, o tas kvailys neturėjo ko veikt, – suburbėjo Marie ir tučtuojau dingo tarp lentynų.
Tada arčiau Neonelio priėjo Monila ir pasakė:
– Tarp Marie ir raganiūkštės kova neįvyko per tos raganos neatsakingumą, todėl skelbiu, kad kovą laimėjo Marie, – pasakė Monila ir nuskubėjo žymėti rezultatų.
Vos Monilai išėjus prie vaikino prisistatė Takami ir Miriana. Klastuolė atrodė taip, tarsi būtų nemiegojusi visą naktį. Atėjusi ji vis burbėjo ir baisiausiai žiovavo.
– Kas atsitiko? Juk tavęs nebuvo tik dešimt minučių, – pasakė Neonelis.
– Nieko man neatsitiko. Bibliotekininkė pamatė, kad aš žiūriu pro langą ir nedirbu. Nuėjau padėti Steve‘ui, o jam reikėjo, kad nuneščiau ūkvedžiui krūvą nereikalingų „Magijos žinių“ straipsnių apie nešvankius juodojo mago darbelius Prancūzijoje. Nuėjau pas Sanguinary, o jis tepėsi žaizdą kojoje kažkokiu tepalu. Vos tik tas tepalas palietė jo koją, visi nešvarumai ir purvinas kraujas joje sprogo. Tada jis koją užpylė kažkokia esencija ir ji sugijo. Pamaniau, kad man nederėjo šito pamatyti, tačiau man sukantis jis mane pastebėjo ir užklykė, ką aš čia dariau. Aš atidaviau jam laikraščius ir viską paaiškinau, tada jau ketinau eiti, bet… – Mirianos akys žybtelėjo iš neapykantos, – jis iš Klastūnyno atėmė penkis taškus. Tai siaubinga!
Takami nusijuokė, kad Mariana dėl to galėjo siaubingai įsižeisti. Neonelis nespėjo nieko pasakyti, kai…
Sustink! – kerai šovė į Takami ir ji sustingo nespėjusi išsitraukti lazdelės.

Miriana išdidžiai išėjo iš bibliotekos.

Neleisiu, kad iš manęs būtų šaipomasi.
Neonelis išsitraukė burtų lazdelę ir atstingdė Takami. Ši iš pykčio drebėjo, tačiau Neonelis paaiškino, kad tokie jau tie klastuoliai.
– Tai tu su jais? – suriko Takami ir šoktelėjusi išbėgo iš bibliotekos.
Neonelis išgirdo kūkčiojimą ir, nespėjus dar kam nors ką pasakyti, išbėgo vytis švilpės.

Redaguota: Lurida Revendž