Kategorijos archyvas: Fanų knyga

1 skyrius. „Kelionė prasideda“ [Orginalas]

Šaltas ruduo. Baigėsi vasara ir Neoneliui atėjo laikas iškeliauti į Hogvartsą. Šiuo metu berniukas krovėsi lagaminus. Neonelis buvo puskraujis burtininkas.Jo mama Irina ir tėtis Fonas dirba magijos ministerijoje. Mama eksperimentinių burtų komitete, bet ji žiobariško kraujo ragana, o tėtis paslapčių departamente, jis grynakraujis, tyrinėja nepaprastas žmonių širdžių galias. Neonelio sesuo Hana šįmet mokysis Hogvartse, o jo brolis Modžas penktakursis Durmštrango magijos institute. Modžas būsimas juodasis magas, jis išsižadėjo savo šeimos, o Neonelis apie jį niekam nekalba. Neoneliui puikiai sekasi Hogvartse, jis ten jau trečiakursis ir ten susirado daugybę draugų, nes buvo paskirtas į švilpynę. Taigi Sendorų šeima atrodė niekuo neišsiskirianti nuo kitų, todėl jie laimingai gyveno.
Tuk tuk tuk -pasigirdo. Į kambarį įėjo Hana.
-Aš pas tave, mama sakė pasiskubinti-pranešė mergaitė ir smarkiai kumštelėjusi broliui, nulėkė laiptais žemyn.
Nuo smūgio ir netikėtumo Neonelis prarado pusiausvyrą ir nukrito ant žemės. Susijėmęs šoną, berniukas atsistojo ir pirmiausia patikrino ar nieko neatsitiko jo burtų lazdelei. Laimei ji buvo sveika.
Po keliolikos minučių Neonelis nulipo žemyn. Mama, tėtis ir sesuo, kuri pirmaisiais metais mokysis Hogvartse, jo jau laukė svetainėje, prie židinio. Kambarys kaip visada buvo švarus. Nešvarus jis buvo tik tada, kai pas juos viešėjo mamos puseserė Neišmanėlė Esmeralda.
-Pagaliau nulipai, jau manėme, kad pavėluosime.-sumurmėjo Neonelio tėvas,-Jeigu visi pasiruošę judam.
Pirmoji, ponia Sendor žengė į židinį, iš jo šone esančio maišelio pasėmė kelionmilčių. “Teta Judžė“, ištarė ponia Irina ir paleidusi iš rankų kelionmilčius, su visais lagaminais, dingo liepsnose.
-Dabar aš su Hana, paskui tu-paliepė tėtis Neoneliui ir taipogi su Hana dingo liepsnose.
-Ką gi ,likau aš-pasakė sau Neonelis ir pasėmęs kelionmilčių ir pasakęs tikslią išvykimo vietą, įlipo į židinį. Berniukui sukosi galva, bet netrukus viskas baigėsi ir jis atsidūrė pas jų giminaitę tetą Judžę.
-Ak, kaip laikosi mano mielasis-paklausė teta ir pribėgusi jį apkabino.
Neoneliui sutraškėjo kaulai. Staiga sulojo plonas balsas.
-Ačiū, gyvenu puikiai, tik, va ryt reikės keliauti į Hogvartsą. Na, bet nieko, šunyti…-suriko Neonelis pamatęs tetos šunį.Šuo šoko ant Neonelio ir pradėjo laižyti berniukui ausis.
Hana žaidė su kitu tokiu pat šuniuku.Tas staiga pasidarė nematomas ir pradėjo kandžioti mergaitės darbučius.
-Blogas meilutis,-suriko Hana ir išsitraukė savo pirmąją burtų lazdelę.Ji ja pamosavo ir šuo vėl tapo matomas.
-Teta,gal gali paaiškinti, kodėl ji dar gali naudotis magija už mokyklos ribų?-paprašė Neonelis.
-Na ,matai, čia nėra žiobarų, be to, ji dar nėra paskirta į jokį koledžą ir beje dar ji neoficiali raganaitė, todėl jos burtai dar galioja, nes ji nesuvaldo savo galių, bet neilgai, tik iki rytojaus. Sveikinu brangute!-paaiškino teta Neoneliui ir atsisuko į mergaitę.
Praėjo valanda. Neonelis įsikūrė palėpėje, kur paprastai viešėdavo atsidūręs pas tetą.Teta nuėjo su Hana laistyti spalvinukių, o pas Neoneli atėjo jo tėtis.
-Sūnau, man reikia su tavim pasikalbėti, ar galime?-paklausė tėtis Neonelio įėjęs į kambarį.
-Prašau,-atsakė Neonelis ir padarė vietos ant lovos.
-Matai, Hana netrukus taps tikra ragana, todėl jai reikės padėti moksluose ir ja rūpintis.Ta pareiga teks tau, kadangi mama ir aš dirbsime ir negalėsime būti su jumis pilyje. Tau teks ja rūpintis ir apsaugoti. Mes jums rašysime ir stengsimės padėti viskuo kuo galėsime.Bet didžioji dalis atsakomybės teks tau, susitariame? –švelniai tarė tėtis.
-Garbės žodis,-pasakė Neonelis ir tėtis išėjo padėti gaminti vakarienės.
Likęs vienas Neonelis prisiminė visas nuostabias akimirkas savo gyvenime. Nuostabias akimirkas pilyje:
Kai jis buvo su Vanessa vieni du, per lietų ir per sausrą. Pilyje ir jos kieme, kaip jie pirmą kartą pasibučiavo. Prisiminė, tą kartą, kai sužinojo, kad jis priimtas į Hogvartsą, tai bent buvo emocijų. Prisiminė, kaip skrido sena močiutės šluota ir atsitrenkė į medį. Viskas nutiko jam, Neoneliui…
-Ei,višta perekšle. Eik valgyt..-suriko Hana trečią sykį. Neonelis pašoko, jo rankoje atsidūrė lazdelė ir jis negalvodamas ištarė “expeliarmus“ .Hana nuskrido atbula ir trenkėsi į sieną.
-Oi, Hana, čia tu? Atsiprašau, nenorėjau,-pasakė Neonelis ir įsikišęs lazdelę kišenėn nubėgo pas seserį.Tada kartu jie nulipo žemyn. Juos pasitiko teta Judžė.Ji tarė:
-Turime svečią.-teta mostelėjo ranka durų link ir pro jas įėjo dėdė Tvanas
-Dėde,-sušuko Hana ir nubėgo jo apkabinti-kaip malonu jus matyti.
-Sveiki visi, sveiki.Ir jus malonu matyti.Na ir šalta lauke, artėja ruduo.-pasakė dėdė ir nusiėmė savo lengvą švarką. Tada išsitraukė lazdelę ir mostelėjo ja. Iš lazdelės išlindo rožių puokštė,jis ją įteikė Hanai su žodžiais “sveikinu patekus į Hogvartsą“. Tada dėdė nusiėmė skrybėlę ir lengvai atsikvėpė.
Po kelių minutėlių iš virtuvės atsklido gaivus salotų kvapas ,o su juo ir ponai Sendor.
-Sveiki dėde Tvanai,-Irina pakštelėjo dėdei į žandą, o Hana nubėgo pamerkti gėlių-eikime, visi prie stalo, laikas vakarienei,-pasakė Neonelio mama ir palydėjo tetą iki virtuvės.
Stalas buvo nukrautas sriubų dubenimis, vištienos šlaunelėmis, keptomis bulvytėmis ir dešrelėmis, šviežiomis daržovėmis ir kepsniais. Šalia stalo stovėjo ąsotis pilnas moliūgų sulčių.
Visiems susėdus prabilo teta:
-Malonu visus jus čia matyti. Šiandien švenčiame, nes Hana priimta į Hogvartsą. Tai didžiulė šventė. Visiems skanaus.
Subarškėjo lėkštės, šakutės ir peiliai. Neonelis ant dešrelių įsipylė kečiupo ir pradėjo valgyti. Kas su kuo kalbėjosi ir valgė, o mama įjungė seną radiją. Per jį grojo sena roko grupė „lemties deivės“. Hana pradėjo niūniuoti pagal tą dainą ir minti į taktą. Dėdė ją pakvietė pašokti. Visiems buvo smagu.Tėtis ir mama pasakojo tetai apie ypatingus pasiekimus ministerijoje, o Neonelis, nieko niekam nesakant atsinešė iš rūsio Fribustjero petardų dėžutę paslėptą tarp aukščiausios kokybės vyno butelių. Niekam nieko nesakius, jis išėmė tris petardas, palietė jas lazdele ir visas išmetė į orą. Jos pradėjo baisia šnypšti ir po sekundės sprogo. Visas kambarys nušvito spalvotomis žvaigždėm. Niekas neatkreipė dėmesio ir po pusvalandžio viskas išblėso. Mama ir teta pradėjo nukraustyti indus, o dėdė pasisodinęs Hana prie savęs, pasakojo baisią istoriją. Tėtis buvo užsnūdęs.
-Marš miegoti,-pasakė vaikams mama praeidama pro šalį.
Neonelis užlipo į palėpę, o Hana pasuko į svečių miegamąjį. Tėtis ir mama nusprendė įsitaisyti svetainėje, ant sofos. Neonelis nespėjo nusirengti, kai nudribo ant lovos ir užsnūdo…

Pusę šešių ryto, berniuką prižadino gaidžio giedojimas, nors tai buvo efektas skirtas pažadinti mamą. Šiandien Neonelis su Hana važiuos į Kings Kroso stotį, iš kur keliaus į Hogvartsą. Skersiniame skersgatvyje jie apsipirko prieš savaitę, gavę laiškus iš Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos. Nusiprausęs ir apsirengęs, Neonelis iš savo lagamino ištraukė pergamento ritinėlį ir plunksną. Plunksną pamirkęs rašalo buteliuke, stovinčiame ant stalo, berniukas parašė:
Sveika Monila,
Man labai malonu tau rašyti. Nepyk, kad neparašiau anksčiau, tačiau buvau labai užsiėmęs. Jaučiuosi gerai, greitai susimatysime.
Neonelis
Tai parašęs, berniukas nuėjo į Hanos kambarį, ir tyliai pravėręs duris, ištraukė mergaitės pelėdą iš narvelio. Ji garsiai sukvykė.
-Tyliau,-sušnypštė Neonelis ir pririšo laišką pelėdai prie kojelės.Ta pasijuto paleista ir purptelėjo pro langą. Iki dešimtos, ją turėtų pasiekti…-pagalvojo Neonelis ir grįžęs į palėpę, parašė Hanai raštelį , kad pasiskolino pelėdą. Tada atbėgo pas seserį į kambarį ir į pelėdos narvelį įkišo raštelį ir vėl sugrįžo pas save į kambarį. Patikrino lagaminą, ar viską susidėjo ir atsipalaidavo.
-Ko nemiegi?-paklausė mama.
-Tas gaidys mane prikėlė-linksmai atsakė Neonelis.
Mama susinervino ir išėjo. Netrukus name pasigirdo triukšmas. Tai Hana rėkė pamačiusi, kad pelėdos nėra. Paskui pasigirdo verksmas, bet po kelių minučių viskas nurimo. Dar po kelių minučių, į Neonelio kambarį įėjo tėtis ir pasakė:
-Kaip suprasti, kad tu pasiskolinai jos pelėdą?-tėtis neatrodė piktas, tik nustebęs.
-Na, juk savo pelėdos neturiu, o man reikėjo nusiųsti laišką, be to aš pranešiau, kad pelėdą pasiskolinau aš?-paklausė Neonelis.
-Na tada gerai,-pasakė atėjusi Hana ir išsivedė tėtį į virtuvę.
Neonelis nusprendė nulipti su lagaminu žemyn. Juk greitai važiuos link traukinių stoties? Tiesą pasakius, tai Neonelio teta gyveno Londone, todėl burtininkams nuvažiuoti ten prireiks pusvalandžio. Spės, laiko daug.
Vos Neonelis įėjo į virtuvę, mama tučtuojau liepė pasidėti lagaminą į šoną ir eiti valgyti. Berniukas taip ir padarė. Kol jie valgė, atsikėlė teta su dėde ir dar kartą sukriokė stebuklų gaidys. Tada laikrodis išmušė pusę aštuonių. Netikėtai į kambarį, pro atvertą langą įskrido pelėda.
-Hux…-nubėgo paimti laiško Neonelis. Nurišęs laišką, pelėdai nuo kojelės, berniukas paėjo tolėliau ir perskaitė:
Mielas Neoneli,
Džiugu žinoti, kad mane atsimeni, šįryt susiruošiau ir greitai vyksiu į traukinių stotį. Man nusišypsojo laimė, greitai gavau tavo laišką, nes esu jau netoli Londono. Sėkmės, susitiksim…
Monila!
Berniukas atsikvėpė ir apsidžiaugė, Neonelis taip nekantravo vėl atsidurti ten, kur jam nepaprastai gera- Hogvartse.
-Eik valgyt, nelauk…-pasakė teta, kurios chalatas vilkosi vos ne iki žemės.
-Einu einu, nezyzk.-sudrausmino tetą Neonelis , – ir sėsdamasis, į savo lėkštę įsidrėbė bulvių košės.
Hana sėdėjo prie stalo rūškana, išblyškusi. Nespėjus niekam nieko paklausti, ji pasakė:
-Bandžiau burti su burtų lazdele, niekas nepavyko..
Teta atsistojo ir apkabino mergaitę per pečius. Tada nusijuokė ir nuramino sesę.
-Viskas suprantama, tu jau turi žymeklį, dabar tik mokyklos ribose naudosi magiją,-teta sustojo atsikvėpti-dabar esi tikra ragana.
Hana apsidžiaugė, o gal nusiminė? Nesuprasi, svarbiausia, kad neverkė, o kantriai laukė. Pavalgęs, Neonelis nustūmė lagaminą iki svetainės ir ten, viską patikrino pagal sąrašą, ar viską pasiėmė.
-Taigi pasiėmiau viską,-sumurmėjo-dabar reikia laukti.
Praėjo valanda, Neonelis gulėjo ant lovos ir skaitė magijos istoriją:
-Viduramžiais raganos buvo…-taip praleido dar vieną valandą.
Atėjo pusė dešimtos. Saulė jau buvo aukštai pakilusi. Neonelis padėjo knygą į lagaminą ir nuėjo į tualetą. Taip jis pravaikščiojo iki dešimtos. Tada atėjo laikas išvažiuoti. Hana džiugiai jaudinosi. Šiek tiek nerimavo, bet mama prisakė, kad viskas bus gerai.
-Iki teta,-pasakė Hana ir nubėgo atsibučiuoti. Tėtis ir Neonelis jau sėdėjo automobilyje. Mama su Hana atėjo po minutėlės. Laikas išvažiuoti. Jų kelionė prasidėjo. Daiktai buvo sukrauti bagažinėje, užpakalinėje automobilio dalyje.
Šeimyna pravažiavo kelis prekybos centrus. Gatvėse buvo pilna žiobarų. Jiems pasisekė, jie nepateko į kamštį. Ir staiga jie sustojo. Mašinai pasibaigė degalai. Tėtis išsitraukė lazdelę ir išlipo laukan. Neonelis nerimavo, buvo pusė vienuolikos. Po minutės tėtis įlipo vidun, mama paklausė:
-Na, Fonai, ar viskas gerai?
-Viskas nesijaudink, važiuojame.-atsakė tėvas ir mašina pajudėjo.
…pagaliau, jie sustojo mašinų stovėjimo aikštelėje, prie pat traukinių stoties. Mama iš kart paėmė Haną už rankos ir dingo minioje. Tėtis ir Neonelis nutempė lagaminus iki pat dešimto ir devinto peronų. Mamos ir Hanos nebuvo. Tėtis pirmasis su vienu lagaminu išnyko tarp devinto ir dešimto peronų priešpriešos, o Neonelis ten atsidūrė iš kart po jo. Prieš berniuko akis iškilo didžiulis traukinys. Raudonasis Hogvartso ekspresas. Šalia traukinio šmėžavo visokio plauko katės, pelėdos. Stovėjo daugybė raganaičių ir burtininkų skubančių į traukinį ir atsisveikinančių su šeimomis.
-Ateikite čia,-visa gerkle iš traukino šaukė Hana, iš džiaugsmo verkdama. Neonelis įtempė į vieną kupė abiejų lagaminus ir išbėgo atsisveikinti.
-Sėkmės,-pabučiavo tėtis Fonas abu vaikus ir ant kulno apsisukęs, dingo iš akiračio.
Traukinys sušvilpė ir vaikai įbėgo į jį. Tada prie lango suskubo pamojuoti mamai. Jų kelionė prasideda.

Autorius: Neonelis Sendoras

1 skyrius. „Kelionė prasideda“ [Redaguotas]

Buvo šaltas ruduo. Baigėsi vasara ir Neoneliui atėjo laikas iškeliauti į Hogvartsą.
Neonelis buvo puskraujis burtininkas. Jo mama Irina ir tėtis Fonas dirba Magijos ministerijoje. Mama dirbo Eksperimentinių burtų komitete, bet ji buvo Žiobariško kraujo ragana, o grynakraujis tėtis dirbo Paslapčių departamente. Jis tyrinėjo nepaprastas žmonių širdžių galias. Neonelio sesuo Hana šiais metais turėjo pradėti mokytis Hogvartse, o jo brolis Modžas jau buvo penktakursis Durmštrango magijos institute. Modžas – juodasis magas. Jis išsižadėjo savo šeimos, todėl Neonelis apie jį niekam nepasakojo.

Neoneliui puikiai sekėsi Hogvartse, jis ten jau šeštakursis ir turėjo daugybę draugų, nes buvo paskirtas į Švilpynę. Taigi, Sendorų šeima atrodė niekuo neišsiskirianti nuo kitų, todėl jie laimingai gyveno.
Į kambarį įėjo Hana.
– Mama sakė pasiskubinti, – pranešė mergaitė ir, smarkiai kumštelėjusi broliui, nulėkė laiptais žemyn.
Nuo smūgio ir netikėtumo Neonelis prarado pusiausvyrą ir nukrito ant žemės. Susiėmęs šoną berniukas atsistojo ir pirmiausia patikrino, ar nieko neatsitiko jo burtų lazdelei. Laimei, ji buvo sveika.
Po keliolikos minučių Neonelis nulipo žemyn. Mama, tėtis ir sesuo, kuri pirmaisiais metais mokysis Hogvartse, jo jau laukė svetainėje, prie židinio. Kambarys kaip visada buvo švarus. Nešvarus jis buvo tik tada, kai pas juos viešėjo mamos pusseserė Esmeralda Neišmanėlė.
– Pagaliau nulipai. Jau manėme, kad pavėluosime, – sumurmėjo Neonelio tėvas. – Jeigu visi pasiruošę, judam.
Pirmoji ponia Sendor žengė į židinį. Iš jo šone esančio maišelio pasėmė kelionmilčių.

– Teta Judžė, – ištarė ponia Irina ir, paleidusi iš rankų kelionmilčius, su visais lagaminais dingo liepsnose.
– Dabar aš su Hana, o paskui tu, – paliepė tėtis Neoneliui ir taipogi su Hana dingo liepsnose.
– Ką gi, likau aš, – pasakė sau Neonelis ir, pasėmęs kelionmilčių ir pasakęs tikslią išvykimo vietą, įlipo į židinį.

Berniukui sukosi galva, bet netrukus viskas baigėsi ir jis atsidūrė pas Sendorų giminaitę tetą Judžę.
– Ak, kaip laikosi mano mielasis? – paklausė teta ir pribėgusi jį apkabino.
Neoneliui sutraškėjo kaulai. Staiga sulojo plonas balsas.
– Ačiū, gyvenu puikiai, tik, va, ryt reikės keliauti į Hogvartsą. Na, bet nieko. Šunyti! – suriko Neonelis pamatęs tetos šunį. Šuo šoko ant Neonelio ir pradėjo laižyti berniukui ausis.
Hana žaidė su kitu tokiu pat šuniuku. Tas staiga pasidarė nematomas ir pradėjo kandžioti mergaitės drabužius.
– Blogas meilutis! – suriko Hana ir išsitraukė savo pirmąją burtų lazdelę.

Ji ja pamosavo ir šuo vėl tapo matomas.
– Teta, gal gali paaiškinti, kodėl ji dar gali naudotis magija už mokyklos ribų? – paprašė Neonelis.
– Na, matai, čia nėra Žiobarų, be to, ji dar nėra paskirta į jokį koledžą. Beje, dar ji neoficiali raganaitė, todėl jos burtai dar galioja, nes ji nesuvaldo savo galių. Tačiau tai truks neilgai – tik iki rytojaus. Sveikinu, brangute! – paaiškino teta Neoneliui ir atsisuko į mergaitę.
Praėjo valanda. Neonelis įsikūrė palėpėje, kur paprastai viešėdavo atsidūręs pas tetą. Teta nuėjo su Hana laistyti spalvinukių, o pas Neoneli atėjo jo tėtis.
– Sūnau, man reikia su tavim pasikalbėti. Ar galime? – paklausė tėtis Neonelio.
– Prašau, – atsakė Neonelis ir padarė vietos ant lovos.
– Matai, Hana netrukus taps tikra ragana, todėl jai reikės padėti moksluose ir ja rūpintis. Ta pareiga teks tau, kadangi mama ir aš dirbsime ir negalėsime būti su jumis pilyje. Tau teks ja rūpintis ir apsaugoti. Mes jums rašysime ir stengsimės padėti viskuo, kuo galėsime.Bet didžioji dalis atsakomybės teks tau. Susitariame? – švelniai tarė tėtis.
– Garbės žodis, – pasakė Neonelis ir tėtis išėjo padėti gaminti vakarienę.
Likęs vienas Neonelis prisiminė visas nuostabias akimirkas savo gyvenime. Nuostabias akimirkas pilyje:
Kai jie su Vanessa buvo vieni du ir per lietų, ir per sausrą… Pilyje ir jos kieme… Kai jie pirmą kartą pasibučiavo. Prisiminė tą kartą, kai sužinojo, kad jis priimtas į Hogvartsą. Tai bent tada buvo emocijų. Prisiminė, kaip skrido sena močiutės šluota ir atsitrenkė į medį. Viskas nutiko jam, Neoneliui…
– Ei, višta perekšle. Eik valgyt! – suriko Hana.

Neonelis pašoko. Jo rankoje atsidūrė lazdelė ir jis negalvodamas ištarė:

– Expeliarmus!

Hana nuskrido atbula ir trenkėsi į sieną.
– Oi, Hana, čia tu? Atsiprašau, nenorėjau, – pasakė Neonelis ir, įsikišęs lazdelę kišenėn, nubėgo pas seserį.

Tada kartu jie nulipo žemyn. Juos pasitiko teta Judžė. Ji tarė:
– Turime svečią, – teta mostelėjo ranka durų link ir pro jas įėjo dėdė Tvanas.
– Dėde! – sušuko Hana ir nubėgo jo apkabinti. – Kaip malonu Jus matyti.
– Sveiki visi, sveiki. Ir jus malonu matyti. Na, ir šalta lauke, artėja ruduo, – pasakė dėdė ir nusiėmė savo lengvą švarką.

Tada vyras išsitraukė lazdelę ir mostelėjo ja. Iš lazdelės išlindo rožių puokštė. Jis ją įteikė Hanai sakydamas:

– Sveikinu patekus į Hogvartsą!

Dėdė nusiėmė skrybėlę ir lengvai atsikvėpė.
Po kelių minutėlių iš virtuvės atsklido gaivus salotų kvapas, o su juo ir ponai Sendor.
– Sveiki, dėde Tvanai, – pasakė Irina ir pakštelėjo dėdei į žandą, o Hana nubėgo pamerkti gėlių. – eikime visi prie stalo, juk jau laikas vakarienei.

Po šių Neonelio mamos žodžių visi nuėjo į virtuvę. Stalas buvo nukrautas sriubų dubenimis, vištienos šlaunelėmis, keptomis bulvytėmis ir dešrelėmis, šviežiomis daržovėmis ir kepsniais. Šalia stalo stovėjo ąsotis pilnas moliūgų sulčių.
Visiems susėdus prabilo teta:
– Malonu visus jus čia matyti. Šiandien švenčiame, nes Hana priimta į Hogvartsą. Tai didžiulė šventė. Visiems skanaus.
Subarškėjo lėkštės, šakutės ir peiliai. Neonelis ant dešrelių įsipylė garstyčių ir pradėjo valgyti. Jiems bevalgant mama įjungė seną radiją. Grojo sena roko grupė „Lemties deivės“. Hana pradėjo niūniuoti tą dainą ir minti į taktą. Dėdė ją pakvietė pašokti. Visiems buvo smagu. Tėtis ir mama pasakojo tetai apie ypatingus pasiekimus ministerijoje, o Neonelis, nieko niekam nesakius, atsinešė iš rūsio Fribustjero petardų dėžutę, kuri buvo paslėpta tarp aukščiausios kokybės vyno butelių. Vaikinas išėmė tris petardas, palietė jas lazdele ir visas išmetė į orą. Jos pradėjo baisiai šnypšti ir po kelių sekundžių sprogo. Visas kambarys nušvito spalvotomis žvaigždėm. Niekas neatkreipė dėmesio ir po pusvalandžio viskas išblėso. Mama ir teta pradėjo nukraustyti indus, o dėdė, pasisodinęs Haną prie savęs, pasakojo baisią istoriją. Tėtis jau buvo užsnūdęs.
– Eikite miegoti, – pasakė vaikams mama praeidama pro šalį.
Neonelis užlipo į palėpę, o Hana pasuko į svečių miegamąjį. Tėtis ir mama nusprendė įsitaisyti svetainėje ant sofos. Neonelis nespėjo nusirengti, kai nudribo ant lovos ir užsnūdo.

***


Pusę šešių ryto berniuką prižadino gaidžio giedojimas, nors tai buvo efektas skirtas pažadinti mamą. Po keletos valandų Neonelis su Hana turėjo iškeliauti į Hogvartsą. Nusiprausęs ir apsirengęs Neonelis iš savo lagamino ištraukė pergamento ritinėlį ir plunksną. Plunksną pamirkęs rašalo buteliuke, stovinčiame ant stalo, berniukas parašė:

„Sveika, Monila,
man labai malonu tau rašyti. Nepyk, kad neparašiau anksčiau, tačiau buvau labai užsiėmęs. Jaučiuosi gerai, greitai susimatysime.
Neonelis“

Tai parašęs berniukas nuėjo į Hanos kambarį ir, tyliai pravėręs duris, ištraukė mergaitės pelėdą iš narvelio. Ji garsiai suūkė.
– Tyliau, – sušnypštė Neonelis ir pririšo laišką pelėdai prie kojelės.

Ta pasijuto paleista ir purptelėjo pro langą.

Iki dešimtos ją turėtų pasiekti, – pagalvojo Neonelis ir, grįžęs į palėpę, parašė Hanai raštelį, kad pasiskolino pelėdą.

Parašęs raštelį vaikinas nubėgo į sesers kambarį ir į pelėdos narvelį įkišo raštelį.

Grįžęs į savo kambarį patikrino lagaminą (ar viską susidėjo) ir nusiramino.
– Ko nemiegi? – paklausė į kambarį atėjusi mama.
– Tas gaidys mane prikėlė, – susinervinęs atsakė Neonelis.
Mama susinervino ir išėjo. Netrukus name pasigirdo triukšmas. Tai Hana rėkė pamačiusi, kad pelėdos nėra. Paskui pasigirdo verksmas, bet po kelių minučių viskas nurimo. Dar po kelių minučių į Neonelio kambarį su Hana įėjo tėtis ir pasakė:
– Kaip suprasti, kad tu pasiskolinai jos pelėdą? – tėtis neatrodė piktas, tik nustebęs.
– Na, juk savo pelėdos neturiu, o man reikėjo nusiųsti laišką. Be to, aš pranešiau, kad pelėdą pasiskolinau, – atsakė Neonelis.
– Na, tada gerai, – pasakė Hana ir išsivedė tėtį į virtuvę.
Neonelis nusprendė nulipti su lagaminu žemyn. Vos Neonelis įėjo į virtuvę, mama tučtuojau liepė pasidėti lagaminą į šoną ir eiti valgyti. Berniukas taip ir padarė. Kol jie valgė, atsikėlė teta su dėde ir dar kartą sukriokė stebuklų gaidys. Tada laikrodis išmušė pusę aštuonių. Netikėtai į kambarį, pro atvertą langą įskrido pelėda.
– Puiku! – pasakė Neonelis ir nubėgo paimti laiško.

Nurišęs laišką, pelėdai nuo kojelės, berniukas paėjo tolėliau ir perskaitė:

„Mielas Neoneli,
džiugu žinoti, kad mane atsimeni. Jau susiruošiau ir greitai vyksiu į traukinių stotį. Man nusišypsojo laimė, kadangi gavau tavo laišką prieš išvažiuodama. Sėkmės, susitiksim.
Monila“

Berniukas atsikvėpė ir apsidžiaugė. Neonelis taip nekantravo vėl atsidurti ten, kur jam nepaprastai gera – Hogvartse.
– Eik valgyt, nelauk, – pasakė teta, kurios chalatas vilkosi vos ne iki žemės.
– Einu, einu, nezyzk, – sudrausmino tetą Neonelis ir sėsdamasis į savo lėkštę įsidrėbė bulvių košės.
Hana sėdėjo prie stalo rūškana, išblyškusi. Nespėjus niekam nieko paklausti, ji pasakė:
– Bandžiau burti su burtų lazdele, bet niekas nepavyko..
Teta atsistojo ir apkabino mergaitę per pečius. Tada nusijuokė ir nuramino Neo sesę.
– Viskas suprantama – tu jau turi Žymeklį, taigi dabar magiją naudosi tik mokyklos ribose, – teta sustojo atsikvėpti. – Nuo šiol esi tikra ragana.
Pavalgęs Neonelis nustūmė lagaminą iki svetainės ir ten viską patikrino pagal sąrašą, ar viską pasiėmė.
– Taigi, pasiėmiau viską, – sumurmėjo.- Dabar reikia laukti.
Praėjo valanda, Neonelis gulėjo ant lovos ir skaitė „Magijos istoriją“.
Atėjo pusė dešimtos. Saulė jau buvo aukštai pakilusi. Neonelis padėjo knygą į lagaminą ir nuėjo į tualetą. Taip jis pravaikščiojo iki dešimtos.

Atėjo laikas išvažiuoti. Hana džiugiai jaudinosi, bet mama prisakė, kad viskas bus gerai.
-Iki, teta, – pasakė Hana ir nubėgo atsibučiuoti.

Tėtis ir Neonelis jau sėdėjo automobilyje. Mama su Hana atėjo po minutėlės. Jų kelionė prasidėjo. Daiktai buvo sukrauti bagažinėje, užpakalinėje automobilio dalyje.
Šeimyna pravažiavo kelis prekybos centrus. Gatvėse buvo pilna Žiobarų. Sendorams pasisekė, kadangi jie nepateko į kamštį. Ir staiga jie sustojo. Mašinai pasibaigė degalai. Tėtis išsitraukė lazdelę ir išlipo laukan. Neonelis nerimavo, nes buvo pusė vienuolikos. Tėčiui grįžus į automobilį mama paklausė:
– Na, Fonai, ar viskas gerai?
– Viskas. Nesijaudink, važiuojame, – atsakė tėvas ir mašina pajudėjo.
Pagaliau jie sustojo mašinų stovėjimo aikštelėje, prie pat traukinių stoties. Mama iškart paėmė Haną už rankos ir dingo minioje. Tėtis ir Neonelis nutempė lagaminus iki pat dešimto ir devinto peronų. Mamos ir Hanos nebuvo. Tėtis pirmasis su vienu lagaminu išnyko tarp devinto ir dešimto peronų priešpriešos, o Neonelis ten atsidūrė iškart po jo. Prieš berniuko akis iškilo didžiulis traukinys. Raudonasis Hogvartso ekspresas. Šalia traukinio šmėžavo visokio plauko katės, pelėdos. Stovėjo daugybė raganaičių ir burtininkų, skubančių į traukinį ir atsisveikinančių su šeimomis.
– Ateikite čia, – visa gerkle iš traukinio šaukė Hana iš džiaugsmo verkdama.

Neonelis įtempė į vieną kupė abiejų lagaminus ir išbėgo atsisveikinti.
– Sėkmės, – pabučiavo tėtis Fonas abu vaikus ir apsisukęs ant kulno dingo iš akiračio.
Traukinys sušvilpė ir vaikai įbėgo į jį. Vaikai prie lango suskubo pamojuoti mamai. Jų kelionė prasidėjo…

Redagavo: Lurida Revendž ir Monila Laures

2 skyrius. „Skrynia“ [Orginalas]

2 skyrius – Skrynia

Neonelis sėdėjo tame pačiame kupė su Hana. Hana jau susirado draugių. Taip pat pirmakursių…
-Mes einame į laisvą kupė, Laira ją surado-mostelėjo Hana laisva ranka, nes kitą ranką laikė kažkokia mergaitė, į kitą mergaitę ir išėjo.
Traukinys pravažiavo seną malūną ir didelį ežerą. Neonelis pasijuto laimingas. Jis taip jausdavosi, kai važiuodavo į Hogvartsą. Ten jo antrieji namai, ten jis rado draugų…staiga į jo kupė įėjo Monila, seniūnė ir kvidičo komandos kapitonė. Hogvartso mokinė. Puiki draugė.
-Sveika,- pasisveikino Neonelis ir maloniai pakvietė ją atsisėsti.-Kaip tau sekėsi vasarą?
-Man, puikai, labai gerai jaučiuosi grįždama į Hogvartsą. Man ten labai patinka.-atsakė ji ir nusišypsojo.
Neonelis irgi nusišypsojo. Iš už debesų išlindo saulė ir apšvietė vaikų veidus.
-Man tai irgi pui..-nespėjo pasakyti Neonelis, nes į jų kupė įėjo Marie, Broncipinė Spait ir Stevas Bleck, iš klastūnyno koledžo.
-Na, neatrodo, kad būtume jus čia kvietę! -sušuko Monila ir išsitraukė lazdelę.
Broncipinė susiraukė ir išsitraukė savąją. Jie visi buvo šeštakursiai, todėl su tokiais nepakovosi, bet Monila nenorėjo nusileisti.
-Ramiau, ramiau, atėjome paklausti kaip laikotės.- gergždžiančiu balsu ištarė Marie ir žvilgsniu sudraudė Broncę.
Broncipinė įsigrūdo lazdelę į kišenę ir nieko nebedarė. Stevas stovėjo ramiai ir gudriai išsišiepęs, bet Neonelis žinojo, kad bernioko akys budrios ir šaltos kaip ledas.
-Na, Monila nuleisk lazdelę.-pasakė Stevas.
Monila lėtai nuleido ranką, bet lazdelę vis dar laikė joje. Broncipinė šiurpiai nusijuokė ir paspyrė Neonelio lagaminą į šoną, nes tas užlipo jai ant kojos. Netyčia. Niekas nespėjo nieko pasakyt, kai Monila suklykė:
-Protego!- smūgio banga nubloškė klastūniečius už kupė durų,o šias saugojo šviesiai mėlyna užtvara. Monilos akys žibėjo ir troško karo.
Klastūniečiai išsitraukė lazdeles, bet kažkoks prefektas budintis koridoriuje pasakė:
-Staigiai visi į savo kupė ir kad nė vieno nematyčiau.-visi klastūnai juokdamiesi išėjo.
Tai buvo varno nago prefektas Miltenas Silvinas. Jis nusišypsojo Monilai ir nuėjo budėti. Monilos gynybos kerai išnyko ir nė vienas niekam nepratarė nė žodžio.
-Na, man metas…-pasakė Monila ir išėjo iš kupė.
Neonelis išalko. Po truputį temo. Greitai turėtume atvykti …į kupė įvažiavo vežimėlis su prekėmis ir viena moteriškė paklausė, ar Neonelis nenori ko nors užvalgyti. Neonelis nusipirko moliūgų sulčių ir saldymedžio lazdelių.
-Sveikas-pasakė Takami ir Emily Glog iš švilpynės, įėjusios išėjus pardavėjai.
-Sveikos,-pasisveikino Neonelis ir pavaišino paneles lazdelėmis-kaip jūs gyvenate?
Emily papasakojo apie savo nuotykius. Ji buvo nuvykusi pas tetą, į Norvegiją, ten tyrinėjo milžinus. Neonelis papasakojo, kad pats nieko nepaprasto nenuveikė, na o Takami susirado vaikiną.
-Labai dėl jūsų džiaugiuos-pasakė Neonelis nežinodamas ką pasakyti.
Tada merginos pasakė, kad joms jau metas eiti, nes greitai atvažiuos ir tos išėjo, o Neonelis likęs vienas suskubo persirengti. Traukinys mažino greitį, vadinosi jie jau greitai atvažiuos. Vaikinui persirengus atėjo jos sesuo, taip pat persirengusi Hogvartso uniforma.
Nespėjus niekam nieko pasakyti, pasigirdo mašinisto balsas „Netrukus atvyksime į Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą. Bagažą prašome palikti traukinyje, jis bus nugabentas atskirai.“. Hana sunerimo, bet brolis ją nuramino ir traukiniui sustojus, jie ėmė grūstis laukan.
Lauke krapnojo. Danguje švietė žvaigždės. Milžinas Hagridas pakvietė pirmakursius pas save, o Neonelis su Takami nuėjo link karietų, kurios turės juos nugabenti į pilį.
Prie Neonelio ir Takami prisijungė Emily ir Hjukas. Karieta pajudėjo. Niekas nekalbėjo. Visi buvo susijaudinę ir laukė kol vėl atsidurs pilyje.
Karieta sustojo ir draugai išlipo. Dangus buvo nusėtas milžiniškų žvaigždžių, kurios apšvietė kelią į pilį. Prie vartų degė žvakės. Prieš Neonelį ir jo draugus ėjo ir daugiau mokinių. Visi vyresni už antrakursius ir daugiausiai varnanagiai. Kaip visada, Neonelis nuėjo link didžiosios salės, kur turėtų vykti paskirstymas.
-Žinokit, mano sesuo bus paskirta turbūt į švilpynę…-pasigyrė Neonelis.
-Tai puiku.-pasakė Emily.
Vaikai žengė į didžiąją salę. Jos lubos kaip visada buvo užkerėtos kerėjimo mokytojos Marqrit Boeylin ir žibėjo žvaigždėmis. Didžiojoje salėje prie garbingojo stalo sėdėjo mokytojai. Daugelis mokinių jau buvo susirinkę ir laukė pirmakursių. Mokyklos direktorė Arwen Undomiel sėdėjo už garbingojo stalo pasipuošusi juoda skrybėle ir tamsiai violetine suknele. Jos kaklą puošė auksiniai karoliai, visai nesiderinantys prie išvaizdos, bet šiaip ji atrodė labai gražiai. Ateities spėjimo mokytoja Sakura dėvėjo madinga suknele ir atrodė labai gražiai. Tai buvo Neonelio mylimiausia mokytoja.
Visiems sėdint prie savo stalų, pro didžiosios salės duris įėjo pirmakursių pulkas lydimas mokyklos pavaduotojos. Neonelis pastebėjo Haną susikibusią su draugėmis ir išsiblaškiusią.
-Viskas gerai..- tyliai sumurmėjo Neonelis, kai vaikai po du išsirikiavo priekyje. Tada visi nutilo ir kepurė, padėta ant kėdės, prieš profesorę uždainavo:
-Paskirstymo kepurė aš esu,
Paskirstyt turiu jus visus.
Mano protėviai įkrėtė man proto,
Nuo tada skirstau mažus vaikus,
Į koledžus.
Į švilpynę, pas kantrius,
Grifų gūžton, pas drąsius.
Gal Varnius, didelius protus,
Net pas nemėgstamus Klastūniečius.
Nesidrovėkit, mane užsidėki.
Juk turiu aš smegenų?
Pratrūko plojimai. Netrukus pro salės duris įplaukė keli šimtai šmėklų. Blankios kaip visada.
-Kai pašauksiu. Ateisite čia, atsisėdę užsidėsite kepurę ir ji praneš kur jus paskyrė. Tada nubėgsite prie savo koledžo stalo. Airė Akapulto! – pasakė pavaduotoja pirmakursiams, smalsiai žiūrintiems į šmėklas. Iš minos išlindo rudaplaukė mergytė ir nerangiai atšlepsėjo prie profesorės. Jai atsisėdus ir užsidėjus kepurę, profesorė pasitraukė.
-Protas… varno nagas!-suriko kepurė ir mergaitė nubėgo pas plojančius vaikus.
Paskirstymas už-truko ilgai. Atrodo šiais metai pagausėjo pirmakursių. Neonelis vos neužsnūdo. Kepurė suriko“ Klastūnynas“ ir berniukas Monstras Dangis nuėjo prie stalo, kur džiūgavo Marie ir Stevas. Pašlemėkai . Su panieka galvojo Neonelis.
-Galėtų viskas tęstis ir greičiau.-sumurmėjo švilpynės šmėkla-vienuolis.
-Taip galėtų, bet paskirstymas labai svarbi ceremonija,-rimtai pasakė Emily, kai prie švilpių atžygiavo Hana Sendor- tikiuosi šįmet laimėsime.
Po geros valandėlės, kai visi naujokai buvo suskirstyti į koledžus, atsistojo direktorė ir prabilo:
-Sveikinu naujokus ir skanaus.
Visi stalai tapo prikrauti maisto gėrybių. Neonelis buvo pripratęs, tačiau jo sesuo Hana su drauge Laira, kuri taip pat pateko švilpynėn, aiktelėjo iš netikėtumo.
-Neįtikėtina-sušnibždėjo Hana. Ji ant ilgo švilpynės stalo pirmą kart matė tiek maisto. Vištienos šlaunelių, kalnus keptų bulvyčių, kiaulienos žlėgtainių, vištienos, bulvių košės, saldymedžio lazdelių, moliūgų sulčių ir visko kito.
-Na, juk čia Hogvartsas. Tai magija, nors iš tiesų, viską gamino namų elfai.-paaiškino Takami vis dar nustebusioms mergaitėms.
Tos nieko nesuprato, tačiau tuoj pat kibo į maistą.
-Na, rytoj prasidės pamokos, todėl iki pietų nesusimatysime,-pranešė Neonelis Hanai-bet neliūdėk, tau čia patiks.
Visi kalbėjosi, valgė, dalinosi vasaros įspūdžiais. Čia, Hogvartse, visi turėjo draugų, pažystamų ir visi čia jautėsi puikiai. Po dar geros valandėlės atsistojo direktorė. Šnekos nutilo, visų žvilgsniai nukrypo į ją, net ir mokytojų :
-Ahmm…Dabar, kai visi numalšinot alkį ir troškulį, noriu tarti dar keletą žodžių. Vieną kitą pastabėlę mokslų metų pradžios proga. Pirmakursiams patariu įsidėmėti, kad į mokyklos teritorijoje esantį uždraustąjį mišką draudžiama eiti visiems mokiniams. Visiems, ir jums ir vyresniems mokiniams. Mūsų ūkvedys, ponas Sanguinary, prašė pranešti, kad per pertraukas nebėgiotumėte koridoriais, neterštumėte mokyklos, o svarbiausia, per pertraukas nenaudotumėte jokios magijos. Pirmakursiams negalima naudotis savomis šluotomis, o tie kurie norės pasiimti šluotą iš sandėliuko, privalės nuo šių metų įsigyti ūkvedžio leidimą. Tai galios visiems mokiniams, kurie naudosis ne savo šluotomis, o mokyklos. Kaip ir visais metais, priminsime, kad negalima imti sudėtinių dalių eliksyrams iš mokytojos ir mokyklos atsargų. Beje, priėmimas į kvidičo komandas vyks antrą semestro savaitę. Kol kas tiek, ir vėl valgykit-ir direktorė atsikvėpus atsisėdo.
Visi vėl ėmė šnekėtis. Aptarinėti naujas taisykles.
-Griežtoka mokykla…-pasakė Hana, bet nenorėjo prisikalbėti, todėl pagavusi Neonelio akių žvilgsnį, užtilo.
Lauke pradėjo žaibuoti ir krapnoti. Vaikų šnekos po truputį nurimo. Visi jautėsi pavargę, visiems norėjosi pasiilsėti, juk rytoj pamokos? Direktorė vėl atsistojo ir pasakė:
-Noriu dar trupučio jūsų dėmesio.-į salę direktorei kalbant, įėjo ūkvedys ir atnešė didžiulę paauksuotą, išdabintą deimantais skrynią. Joje kažkas kirbėjo, bet niekas nežinojo kas.-Arba magijos akademijos direktorė Evelina Makgonigal K. paprašė pasaugoti šią skrynią.. Ši skrynia yra išminties simbolis. Mokslo metų viduryje, kovo mėnesį, į mokyklą atvyks Arba magijos akademijos mokiniai ir mokinės su direktore skrynios pasiimti. Prašau rodyti būsimiems svečiams deramą pagarbą. Galite eiti.
Direktorė mostelėjo rankomis, ir visi mokiniai grupelėmis išsiskirstė iš didžiosios salės. Neonelis, Takami ir Hana skubėjo žemyn, netoli virtuvių, kur buvo švilpių miegamieji. Visi švilpiai taip pat traukė ten.
-Man patinka, vyks šventė.-pasakė Tatamio Neoneliui.
-Tai jau tikrai.-pasakė Neonelis. Hana trepsėjo draugams iš paskos.
Švilpių prefektė Fiona ėjo su pirmakursiais į priekį ir staiga sustojo prieš didžiulę spintą, prigrūstą knygų. Prefektė pasuko knygą į priekį ir tada atsidarė anga į švilpių bendrąjį kambarį, pro kurią visi sulindo vidun. Anga užsidarė.
Kambarys buvo apskritas. Jo sienos buvo nukabinėtos pasidabruotais burtininkų, švilpių paveikslais. Viduryje kambario stovėjo didžiulis ąžuolinis, senas stalas. Ant jo vaza pamerkta pelargonijų. Langų nebuvo, bet pasieniais kabėjo žibalinės lempos ir amžinos liepsnos žvakės apšviečiančios kambarį. Kambaryje buvo ir židinys, o šalia jo, gelsva sofa. Anga pro kurią jie įėjo buvo pavirtusi baru, o tik kitoje pusėje knygų spintele. Viršum angos buvo pakabintos geltonos užuolaidos. Šalia židinio vedė laiptukai su užrašais“ mergaičių miegamieji“. Nuo židinio porą metrų vedė laiptukai su užrašais „ berniukų miegamieji“.
Tie, kurie jautėsi labai pavargę, iš karto nuėjo miegoti. Neonelis atsisveikino su draugais ir draugėmis, tada priėjo prie Hanos.
-Sveikinu tave patekus į švilpynė, tau čia patiks. Labanaktis-berniukas irgi išėjo miegoti.

Autorius: Neonelis Sendoras

2 skyrius. „Skrynia“ [Redaguotas]

Neonelis sėdėjo toje pačioje kupė kaip ir Hana. Hana jau susirado draugų. Taip pat pirmakursių.
– Mes einame į laisvą kupė. Laira ją surado, – mostelėjo Hana laisva ranka į kitą mergaitę ir išėjo.
Neonelis pasijuto laimingas, pagaliau jis įtikėjo, kad važiuoja atgal į Hogvartsą. Ten buvo jo antrieji namai, ten jis rado draugų… Staiga į jo kupė įėjo Monila – seniūnė ir kvidičo komandos kapitonė. Hogvartso mokinė, o taip pat ir puiki draugė.
– Sveika! – pasisveikino Neonelis. – Kaip prabėgo vasara?
– Puikai. Labai džiaugiuosi, kad grįžtame į Hogvartsą. Man ten labai patinka. – atsakė ji ir nusišypsojo perbraukdama ranka plaukus.
Neonelis irgi nusišypsojo merginai. Iš už debesų išlindo saulė, apšviesdama vaikų veidus.
– Man tai irgi pui.. -nespėjo pasakyti Neonelis, nes į jų kupė įėjo klastuoliai Marie Compulsion, Broncipinė Spait ir Steve‘as Black.
– Na, neatrodo, kad būtume jus čia kvietę! – sušuko Monila ir išsitraukė lazdelę.
Broncipinė susiraukė ir išsitraukė savąją. Atėję trys klastuoliai buvo šeštakursiai, todėl su jais būtų buvę sunku pakovoti dviems to paties kurso jaunuoliams.
– Ramiau, ramiau. Atėjome paklausti, kaip laikotės? – gergždžiančiu balsu ištarė Marie ir žvilgsniu sudraudė Broncę.
Broncipinė įsikišo lazdelę į kišenę ir nieko nebedarė. Steve‘as stovėjo ramiai ir gudriai išsišiepęs, bet Neonelis žinojo, kad bernioko akys budrios ir šaltos kaip ledas.
– Na, Monila, nuleisk lazdelę. – pasakė Steve‘as.
Monila lėtai nuleido ranką, bet lazdelę tebelaikė tvirtai suspaudusi. Broncipinė šiurpiai nusijuokė ir paspyrė Neonelio lagaminą į šoną, nes berniukas užlipo jai ant kojos. Niekas nespėjo nieko pasakyt, kai Monila suriko:
– Protego!

Smūgio banga nubloškė klastuolius už kupė durų, o šias saugojo žydra apsauginių kerų užtvara. Mo akys žibėjo – ji troško karo.
Klastuoliai išsitraukė lazdeles, bet kažkoks prefektas, budintis koridoriuje, pasakė:
– Staigiai visi į savo kupė ir kad nė vieno nematyčiau!

Visi klastuoliai juokdamiesi išėjo. Tasai prefektas buvo Varno Nago mokinys Miltenas Silvanas. Jis nusišypsojo Monilai ir nuėjo budėti. Monilos gynybiniai kerai išnyko, o kupė tvyrojo mirtina tyla.
– Na, man metas… – pasakė seniūnė Moni ir išėjo iš kupė.
Po truputį temo ir Neonelis jau buvo truputį išalkęs, kai į kupė įvažiavo vežimėlis su prekėmis. Vaikinas nusipirko moliūgų sulčių ir saldymedžio lazdelių numalšinti alkiui.
– Sveikas! – Įėjusios į kupė pasakė Takami ir Emily Glog iš Švilpynės.
– Sveikos, – pasisveikino Neonelis ir pavaišino paneles lazdelėmis. – Kaip jūs gyvenate?
Emily papasakojo apie savo nuotykius. Ji atostogavo pas tetą Norvegijoje ir ten tyrinėjo milžinus. Neonelis papasakojo, kad pats nieko nepaprasto nenuveikė, na, o Takami susirado vaikiną.
– Labai dėl jūsų džiaugiuos, – pasakė Neonelis.
Merginos pasakė, kad joms jau metas eiti, kadangi jau greitai atvyks į Kiauliasodžio stotį, ir jos išėjo. Neonelis, likęs vienas, suskubo persirengti. Traukinys pamažu mažino greitį. Vaikinui persirengus atėjo jo sesuo, taip pat persirengusi Hogvartso uniforma.
Perrėkdamas triukšmą, mašinistas sušuko:

– Netrukus atvyksime į Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą! Bagažą prašome palikti traukinyje, jis bus nugabentas atskirai.

Hana sunerimo, bet brolis ją nuramino ir traukiniui sustojus, jie ėmė grūstis laukan.
Lauke krapnojo, dangus buvo apsitraukęs švininiais debesimis. Milžinas Hagridas pakvietė pirmakursius pas save, o Neonelis su Takami nuėjo link karietų, kurios turėjo juos nugabenti į pilį.
Prie Neonelio ir Takami prisijungė Emily. Karieta pajudėjo. Visą kelią iki pilies jie kalbėjo, kaip pasiilgo Hogvartso ir savo draugų.
Karieta sustojo ir draugai išlipo. Kaip ir visi, Neonelis nuėjo link Didžiosios salės, kur turėjo prasidėti paskirstymas.
– Žinote, mano sesuo turbūt bus paskirta į Švilpynę. – pasigyrė Neonelis šalimais sėdintiems draugams.
– Tai puiku. – pasakė Emily.
Vaikai įžengė į Didžiąją salę, kurios lubos buvo užkerėtos ir juose dabar matėsi tik juodi debesys. Didžiojoje salėje prie Garbingojo stalo sėdėjo mokytojai. Daugelis mokinių jau buvo susirinkę ir laukė pirmakursių. Mokyklos direktorė Arwen Undomiel sėdėjo už Garbingojo stalo pasipuošusi juoda skrybėle ir tamsiai violetine suknele. Jos kaklą puošė perlų karoliai, puikiai derantys prie apdarų.
Visiems sėdint prie savo stalų, pro Didžiosios salės duris įėjo mokyklos pavaduotojos lydimas  pirmakursių pulkas. Neonelis pastebėjo Haną susikibusią su draugėmis.
– Viskas gerai… –  tyliai sumurmėjo Neonelis, kai vaikai po du išsirikiavo priekyje. Tada visi nutilo ir kepurė, padėta ant kėdės, prieš profesorę, uždainavo.

Kepurei pabaigus dainuoti pratrūko plojimai. Netrukus pro salės duris įplaukė keli šimtai šmėklų.
– Kai pašauksiu jus pavarde, ateisite čia, atsisėdę užsidėsite kepurę ir ji praneš, kur jus paskyrė. Tada nueisite prie savo koledžo stalo. Airė Akapulto! – pasakė pavaduotoja pirmakursiams, smalsiai žiūrintiems į šmėklas.

Iš minios išlindo rudaplaukė mergytė ir nerangiai atšlepsėjo prie profesorės. Jai atsisėdus ir užsidėjus kepurę, profesorė pasitraukė.
– Protas… Varno Nagas! – suriko kepurė ir mergaitė nubėgo pas plojančius varniukus.
Paskirstymas užtruko ilgai, Neonelis vos neužsnūdo. Kepurė suriko „Klastūnynas“ ir berniukas Montis Dangis nuėjo prie stalo, kur džiūgavo Marie ir Steve‘as.
– Galėtų viskas trukti ir greičiau, – sumurmėjo Švilpynės vaiduoklis.
– Taip, galėtų, bet paskirstymas labai svarbi ceremonija, – rimtai pasakė Emily, kai prie švilpių atžygiavo Hana Sendor – Tikiuosi, šiemet laimėsime mokyklos taurę.
Po geros valandėlės, kai visi naujokai jau buvo suskirstyti į koledžus, direktorė atsistojo ir prabilo:
– Sveikinu naujokus, o dabar –  skanaus!
Visi stalai ėmė lūžti nuo elfų atsiųsto maisto. Neonelis buvo pripratęs prie šitokio maisto patiekimo būdo, tačiau jo sesuo Hana su drauge Laira, kuri taip pat pateko Švilpynėn, aiktelėjo iš netikėtumo.
– Neįtikėtina… – sušnibždėjo Hana.

Ant stalo galėjai pamatyti visko, ko troško širdis.
– Na, juk čia Hogvartsas. Tai magija, nors iš tiesų, viską gamino namų elfai. – paaiškino Takami nustebusioms mergaitėms.
Tos nieko nesuprato, tačiau tuoj pat kibo į maistą.
– Na, rytoj prasidės pamokos, todėl iki pietų nesusimatysime, – pranešė Neonelis Hanai. – Bet neliūdėk, tau čia patiks.
Visi kalbėjosi, valgė, dalinosi vasaros įspūdžiais. Čia, Hogvartse, visi turėjo draugų, pažįstamų ir visi jautėsi puikiai. Po geros valandėlės atsistojo direktorė. Šnekos nutilo, visų žvilgsniai, net ir mokytojų, nukrypo į ją:
– Ahmm… Dabar, kai visi numalšinot alkį ir troškulį, noriu tarti dar keletą žodžių. Vieną kitą pastabėlę mokslų metų pradžios proga. Pirmakursiams patariu įsidėmėti, kad į mokyklos teritorijoje esantį Uždraustąjį mišką draudžiama eiti. Visiems, ir jums ir vyresniems mokiniams. Mūsų ūkvedys, ponas Sanguinary, prašė pranešti, kad per pertraukas nebėgiotumėte koridoriais, neterštumėte mokyklos, o svarbiausia, per pertraukas nenaudotumėte jokios magijos. Pirmakursiams negalima naudotis savomis šluotomis, o tie, kurie norės pasiimti šluotą iš sandėliuko, privalės nuo šių metų gauti ūkvedžio leidimą. Tai galios visiems mokiniams, kurie naudosis ne savo šluotomis, o mokyklos. Kaip ir visais metais, priminsime, kad negalima be leidimo imti sudėtinių dalių eliksyrams iš mokytojos ir mokyklos atsargų. Beje, priėmimas į kvidičo komandas vyks antrą semestro savaitę. Kol kas tiek, ir vėl valgykit, – ir direktorė atsikvėpus atsisėdo.
Visi vėl ėmė šnekėtis.
– Griežtoka mokykla… – pasakė Hana, bet nenorėjo prisikalbėti, todėl pagavusi Neonelio žvilgsnį, užtilo.
Lauke pradėjo žaibuoti ir lyti. Vaikų šnekos po truputį nurimo. Visi jautėsi pavargę, jie norėjo pasiilsėti, juk rytoj pamokos. Arwen vėl atsistojo ir pasakė:
– Noriu dar trupučio jūsų dėmesio, – į salę direktorei kalbant įėjo ūkvedys ir atnešė didžiulę paauksuotą, deimantais išdabintą skrynia, joje kažkas kirbėjo, bet niekas nežinojo kas. – Ferulos magijos akademijos direktorė Katerina Denueve paprašė pasaugoti šią skrynią. Ši skrynia yra išminties simbolis. Kovo mėnesį į mokyklą atvyks Ferulos magijos akademijos mokiniai su direktore pasiimti skrynios. Tai tiek žinių, galite eiti.
Direktorė mostelėjo rankomis, ir visi mokiniai grupelėmis išsiskirstė iš Didžiosios salės. Neonelis, Takami ir Hana skubėjo žemyn, kur netoli virtuvių, buvo Švilpių miegamieji. Visi švilpinukai taip pat traukė ten.
– Man patinka, kad kovo mėnesį vyks šventė. – pasakė Takami Neoneliui.
– Tai jau tikrai. – pasakė Neonelis.

Hana trepsėjo draugams iš paskos. Švilpių prefektė Fiona ėjo su pirmakursiais priekyje ir staiga sustojo prieš didžiulę spintą, prigrūstą knygų. Prefektė stumtelėjo knygą į priekį ir tada atsidarė anga į švilpių bendrąjį kambarį, pro kurią visi sulindo vidun. Jiems sulindus anga užsidarė.
Kambarys buvo apskritas. Jo sienos buvo nukabinėtos pasidabruotais burtininkų, švilpių paveikslais. Viduryje kambario stovėjo didžiulis ąžuolinis senas stalas.Ant jo stovėjo vaza su pamerktomis gėlėmis. Langų nebuvo, bet pasieniais kabėjo žibalinės lempos ir amžinos liepsnos žvakės apšviečiančios kambarį. Kambaryje buvo ir židinys, o šalia jo gelsva sofa. Virš angos buvo pakabintos geltonos užuolaidos. Šalia židinio vedė laiptukai su užrašais „mergaičių miegamieji“. Nuo židinio porą metrų vedė laiptukai su užrašais „berniukų miegamieji“.
Tie, kurie jautėsi labai pavargę, iš karto nuėjo miegoti. Neonelis atsisveikino su draugais ir draugėmis, tada priėjo prie Hanos.
– Sveikinu tave patekus į Švilpynę, tau čia patiks. Labanaktis! – berniukas irgi nuėjo miegoti, kaip ir daugelis kitų.

 

Redaguota: Lurida Revendž ir Monila Laures 

3 skyrius. „Tobula žmogžudystė“ [Originalas]

Direktorė sėdėjo direktorės kabinete. Vakarėjo. Arwen klausėsi nediduko radijo padėto ant palangės, visai šalia jos. Kabinetas atrodė nepaliestas. Visi direktorių paveikslai kabėjo ant sienos. Dabar spintelėje, kur kažkada direktorius Dumbldoras laikė vyno butelius ir minčių kožtuvą, stovėjo spalvingos lempos ir visokie Hogvartso pilies brėžiniai. Visai šalia palangės, apačioje, stovėjo spintelė su mokinių ir mokytojų bylomis, o viršuje spintelės, paskirstymo kepurė. “O dabar, ponai ir ponios, kaip visada su jumis Poterio sargyba”-pranešė per radiją kažkoks vyriškis. Ši laida tapo labai populiaria. Arwen beveik nieko negirdėjo. Jos mintys sukosi kažkur apie neseniai perskaitytą laišką iš Abra magijos akademijos. Pasirodo, Abra akademijos direktorė paprašė pasaugoti jiems svarbią skrynią. Kadangi mokyklos bendradarbiavo, tai Arwen sutiko skrynią pasaugoti iki kovo mėnesio. Paskui Arba magijos akademijos mokykla turės atvykti pasiimti skrynios ir atšvęsti mokyklų susitikimo proga.
Staiga direktorės mintis nutraukė beldimas į duris. Tuk tuk tuk.. Durys atsivėrė nespėjus direktorei nė prasižioti ir į kambarį įėjo magijos ministrė, klastūnyno vadovė, Lurida Revendž. Šiandien, vakare, ji buvo pasipuošusi tamsiai žalia sukne.
-Laba diena direktore-prabilo ji įsakmiu balsu.
Arwen tylėjo. Arwen nesugebėjo nuslėpti draugiško šypsnio, tačiau už Arwen, prabilo Lurida.
-Prieš prasidedant mokslo metams, norėjau su jumis pasikalbėti. Neseniai sužinojau, kad per vasaros atostogas, Stevas Bleck…-bet ministrė matyt apsigalvojo ir nutilo, lyg nepasitikėdama direktore, bet neilgai, vėl pasakė-nesvarbu, man svarbiau ar jūs atleidote tą mokytoją, kaip jis, tą Deividą atrodo Dekerį?
-O taip Lurida, atleidau už neatsakingumą, o dabar jis išvyko iš šalies-atsakė Arwen ir užsidėjo ant galvos juodą skrybėlę, kuri nesiderėjo su tamsiai violetine suknele.-Gal eime į salę? Netrukus atvyks mokiniai, o paskui ir pirmakursiai?
-O taip, žinoma.-pasakė Lurida ir nekantriai nutrepsėjo laiptais žemyn. Direktorė iš paskos.
Ir Arwen ir Lurida atrodė pakankamai jaunos. Bet jos buvo labai subrendusios. Neilgai trukus, jos pasiekė didžiąją salę, į kurią ėjo vis daugiau mokinių. Pasiekusios garbingąjį mokytojų stalą, jos atsisėdo ir ėmė laukti mokinių.
Visi mokytojai buvo pasipuošę ir pakankamai išsiblaškę. Lurida sėdėjo rimta ir koja barbeno sau į sugalvotą ritmą, kad prastumtų laiką, nes neturėjo laiko švaistyti laiko veltui. Ministrė pažvelgė klastūnų ir klastūnių pusėn. Marie kaip visada valdinga ir pasitikinti savimi, puiku, Stevas ištroškęs žinių ir pakankamai tylus. Šiais metais, jie ims praktiką ministerijoje. Pasistengsiu, kad jis taptu mano patarėju. Atrodo susirinko visi išskyrus pirmakursius.
Ir nespėjus niekam nieko daugiau pagalvoti, į salę įžengė pirmakursiai, smalsūs ir išsigandę. Kai vaikai išsirikiavo priekyje, direktorės pavaduotoja ir visi kiti klausėsi naujos kepurės dainos.“ Juk turiu aš smegenų?“-užbaigė kepurė. Kažkas nusijuokė. Lurida greitai pakreipė galvą klastuolių pusėn ir pamatė kratančią savo dailią galvą nuo juoko jauną klastūnę. Tai buvo Lure Jewel. Jauna, bet puikus pavyzdys kitoms klastūnų kartoms, kad ir ne grynakraujams. Lurida nusišypsojo ir net neatkreipė dėmesio, kad paskirstymas prasidėjo. Naujų mokinių minia po truputį tirpo ir direktorė ir Lurida pagaliau labiau nusiramino. Dar po kelių minučių, paskirstymas buvo baigtas. Direktorė atsistojo.
-Sveikinu naujokus ir skanaus.-tai pasakius, stalai lūžo nuo gardaus maisto. Luridai maistas buvo nė motais. Ministrė garsiai pakvietė prie savęs baroną, klastūnyno vaiduoklį.
-Pranešk Lurei, kad ji puiki klastuolė. – liepė ministrė.
Kruvinasis baronas nuskrido link mergaitės, o ši išgirdusi žinią nusijuokė gardžiu juoku ir pamerkė akį klastūnyno vadovei. Lurida greitai nusuko galvą ir pasižiūrėjo į kitus stalus. Grifai dabar sveikino pirmakursius.
-Ačiū Paliunisa- pasigirdo mažos pirmakursės balselis-ir man smagu susipažint.
Lurida vėl pasisuko, į varnanagius. Ten laiminga sėdėjo prefektė Monila plepanti su Yavanna Kementari. Ir į švilpius, kurių prefektė Fiona plepėjo su seniūne Lauren Malign. Visi atrodė laimingi. Praėjo šiek tiek laiko ir direktorė paaiškino keletą dalykų mokslo metų pradžios proga, o paskui buvo įnešta skrynia ir pasakyta, kad mokslo metų viduryje atvyks Arba magijos akademijos mokyklos direktorė ir mokiniai skrynios atgauti. Ir pagaliau, visi išsiskirstė. Lurida pribėgo prie Stevo ir nusivedė jį į gretimą kambarį, šalia didžiosios salės.
-Colloportus, muffliato- vienu mostu ministrė užrakino duris, kitu jas užkerėjo, o trečiu, be burtažodžio uždegė žvakes.-Man reikia su tavimi pasikalbėti.
-Klausau vadove-kreipėsi Stevas į ministrę atšiauriu balsu.
Lurida priėjo arčiau jo. Tada atsisėdo ant paauksuotos kėdės. Kalbėti ji neskubėjo, tačiau žiūrėjo tiesiai Stevui į akis. Stevas nenorėjo nusileisti, todėl atsakė lygiai tokiu pačiu žvilgsniu. Ministrė nusišypsojo ir ištarė:
-Man tu patinki. Esi tobulas. Beje, žinau ką padarei šią vasarą, bet tam prieštarauju, kodėl? Paėmei ko reikėjo, tačiau kodėl žudei?-paklausė jo Lurida.
-Man reikėjo tos šerdies. Su ja aš tapau nuovokesnis, o mano lazdelė gavo dvigubą galią, ir beje, veikia nepriekaištingai, o jis, šiaip ar taip jau buvo senas ir niekam nereikalingas.-ramiai atsakė Stevas.
-Tačiau padarei klaidų, palikai pėdsakus ir beje palikai jį ten. Kadangi esu ministrė, pasinaudojau padėtim ir žmonės to nesužinos ,bet kas būtų, jeigu ne aš? Ir beje niekas iš ministerijos net neįtarė, kad tai tavo darbas, tačiau aš kitokia nei kiti. Atkreipiu dėmesį į menkiausią kruopelę. Toks mano darbas.-pasakė ji.
Stevas nė kiek nesutriko ir įsitaisė fotelyje, priešais ministrę.
-Aš jums be galo dėkingas. Nors kaip sakėte, jie būtų parašę, kad rastas lavonas, bet niekas nebūtų manęs įtaręs.
-Bet aš tave pagavau, norėčiau tave suimčiau. Bet tu išskirtinis. Tu pasižymi jėga, kurios senai nemačiau. Ir prižadu, už savo gabumus būsi apdovanotas. Pirmoji premija tai būti mano patarėju ministerijoje. Kiek žinau, tai šiemet, tu ten praktikantas?-Lurida nekantravo greičiau išeiti. Ji turėjo dar vieną darbą.
-Stevaas apstulbo. Tiesa pasakius, esu sužavėtas. Manęs nelabai domina ministerija, bet būti jūsų patarėju? Čia tai jėga?-Pasakė Stevas kiek sau, ne jai-žinoma sutinku.
Lurida atsistojo ir pasakė.
-Tuomet iki susitikimo jau kitą savaitę.-Lurida pakilo ir nuėjo. Durys jai pačiai atsidarė, net be lazdelės. Ji išėjo ir paliko Stevą tamsoje.
Praėjo diena po rugsėjo pirmosios. Arwen buvo pranešta apie baisius mokinių prasižengimus, bet kaip visuomet, klastuolių elgesį užglostė Lurida.
-Aš atsakau už jų elgesį, jie bus nubausti-pasakė klastūnyno vadovė.
Nieko nelaukusi, vakare, ji jau sėdėjo klastuolių požemyje ir kalbėjosi su Stevu, Marie, Broncipine ir Mariana, trečiakurse klastūne.
-Nesuprantu Mariana, kodėl tu įsikišai į šį pokalbį, tačiau ir tau prilips ta pati bausmė, man jau nusibodo jus dangstyti. Tai bus pamoka visiems-nukirto Lurida.
-Bet Lurida- maldaujamai sužviegė Mariana, kuri bijojo bausmės.
-Viskas baigta. Jūs visi turėsit padėt mokyklos personalui, taip.-Lurida nutilo, atrodo mąstė.-Marie ir Broncipinė padės Sanguinary miške.
Pasigirdo džiaugsmo kliegesys, visi tikėjosi ko nors siaubingo.
-Nėra ko čia juoktis, Stevas ir Mariana dirbs bibliotekoj. Tai tiek.-Lurida išėjo palikdama vaikus vienus.
Stevas įsitaisė žaliam krėsle ir pasakė:
-Kuo mes kalti, kad kiti negali apsigint?
Niekas jam neatsakė, visi tylėjo. O visiems tylint, Marie atsistojo ir greitu žingsniu nuėjo į merginų kambarį. Broncė iš paskos.
Tuo metu, švilpynės bendrajame kambaryje, sėdėjo Neonelis ir Takami. Abu džiugiai susijaudinę. Jie aptarinėjo dienos įvykį.
-Na, bet žinoma, jiems niekas nieko nedarys-Takami iš pykčio šiaušėsi plaukai-jų vadovė Lurida magijos ministrė ir ji viską atleidžia.
Neonelis tylėjo, o per tą laiką, Hana pakilo ir nubėgo miegoti. Švilpynės bendrajame kambaryje visi aptarinėjo klastūnų poelgį. Niekas iš švilpių to nekoregavo. Visi buvo susikrimtę. Tada nuo minios atsiskyrė Lauren ir priėjo prie berniuko.
-Ar viskas gerai? Atrodai susikrimtęs.-paklausė ji.
-O, viskas gerai, tikrai-pakėlė akis į Lauren Neonelis ir nuėjo į berniukų kambarį.
Neonelis išsitraukė iš kuprinės kerėjimo užrašus ir lazdele ėmė praktikuotis mojuoti. Gal šitaip nusiraminsiu? Prabėgo penkios minutės. Kambario durys atsivėrė ir įėjo Takami.
-Ką tik kalbėjau su Lauren. Pirmoji diena mokykloje jai praėjo puikiai, jei ne šis įvykis. Beje, ar tau tikrai viskas gerai?-pakartojo Takami Lauren žodžius-atrodai baisiai.
Neonelis paaiškino, kad yra susinervavęs, nes Hana sužinojo, kad jis yra nekenčiamas klastūnų, ar bent jau toks buvo. Takami pasakė, kad visiems nusišvilpt koks jis yra ir svarbiausia nenuleist rankų, su visais elgtis draugiškai ir gerai.Neonelis sutiko ir vaikai kartu nuėjo miegoti.

Autorius: Neonelis Sendoras