Kategorijos archyvas: Fanams

Tamsos monarchija – Neapykanta (1 skyrius)

Buvo apniukusi vasario diena. Tamsūs, tiršti debesų kamuoliai plaukė šen bei ten, aižydami dangų, ant žemės slūgsojo į krūvas suverstas, pilkomis dulkėmis apneštas sniegas, atidengdamas juodus lopus.

Severas Sneipas vikriai persirito per krūvą griuvėsių, įtraukęs smakrą užantin ir gindamasis nuo smarkaus vėjo, šmurkštelėjo pro sunkias, ąžuolines Hogvartso pilies duris, bet drauge su juo vis dėl to spėjo plūstelėti verpetas aštrių dulkių. Skaityti toliau

Hogvartso šešėliai - Relikvijos

Hogvartso šešėliai – Relikvijos (XV skyrius)

Haris tysojo ant žemės, jausdamas, kaip kūną veria šaltis, tačiau niekaip neprisiversdamas atsimerkti ar pajudėti. Drėgmė, kildama nuo kieto gruodo, įkyriai smelkėsi iki pat kaulų smegenų. Pirštais užčiuopė žolės kuokštelį ir susiraukė: šis buvo bjauriai šlapias.

– Hari, ei… – rodės, kad Sneipo aksominis balsas sklinda iš po žemės gelmių. – Kelkis, vaike.

Kelis kartus stipriai papurtytas, Haris galop atsisėdo ir nedrąsiai atsimerkė.

– Kur mes? – sumurmėjo, žvelgdamas į pievą, kurią gaubė tirštas rūkas. – Tėti, kur mes? Skaityti toliau

Hogvartso šešėliai – Atgal į ateitį (XIV skyrius)

Haris pakirdo pirmas. Tylos kerai išsivadėjo, pro storas palapinės sienas veržėsi linksmas vaikų krykštavimas. Šūkaliodami plonais balsiukais, kartkartėmis užlūžtančiais bei suskambančiais falcetu, ūbaudami kaip goblinų gauja, jie kėlė neapsakomą triukšmą. Akims apsipratus su tamsa, jis pasuko galvą į šoną – visiems kitiems tas erzelis nė kiek nerūpėjo. Sneipas miegojo net prasižiojęs, patogiai atmetęs į šalis ilgas, liesas rankas. Trisė, įsikniaubusi Geraltui į petį, kaži ką sumurmėjo, tačiau nė nekrustelėjo.

Dar kiek pagulėjęs, Haris atsikėlė, iš paskutiniųjų stengdamasis nekrebždėti, apsirengė ir išsliūkino į lauką. Nepaisant darganos ir danguje besikaupiančių lietaus debesų, kurį laiką stovėjo markstydamasis ir žilpdamas nuo dienos šviesos.

Skaityti toliau

Hogvartso šešėliai - Raganius

Hogvartso šešėliai – Raganius (XIII skyrius)

Vietovė buvo skurdi, sulaukėjusi, atgrasi. Kryžkelėse stovėjo aukšti juodi kryžiai, prie kurių ganėsi pririštos ožkos. Oras, sunkus ir beveik aitriai kvepiąs alyvomis, šiek tiek svaigino.

Senomis obelimis apaugusio viensodžio kieme riestanosė mergaitė su prijuoste viršum trumpos suknutės, sėdėjo ant suolelio ir žiūrėjo į berniuką murzinu veideliu. Berniuko kaklas buvo purvinas, nutrintas šiurkščių marškinių apykaklės, lininiai plaukai krito ant kaktos. Jis, parietęs po savimi kojas, apautas nudaužytomis, senomis klumpėmis, kažką gardžiai gėrė iš molinio puoduko.

Karštos ruginės duonos kvapas įkyriai kuteno nosį.

Skaityti toliau

Hogvartso šešėliai - Pasiklydę laike

Hogvartso šešėliai – Pasiklydę laike (XII skyrius)

– Severai, tai kažkokia beprotybė! – šaukė Lubinas ant Sneipo, kuris sėdėjo tarsi sustingęs, žiūrėdamas į vieną tašką. – Šitaip negalima! Ji tau buvo ne žmona, net ne mergina. Jūs viso labo… – jis atsisėdo, paimdamas Sneipą už blyškios, dar labiau nei paprastai išdžiūvusios rankos. – Severai. Jau trečia savaitė. Trečia sumauta savaitė, kaip tu neišlendi iš savo kambario. Beveik nevalgai ir nemiegi, sėdi tarp tų knygų. – Lubinas mostelėjo ranka į stalą, nukrautą senomis, aptriušusiomis knygomis, pergamento ritinėliais ir besimėtančiomis runomis. Pakėlęs vieną pergamento ritinėlį, permetė jį akimis. – Hado eliksyras, Severai? Merlinai švenčiausias, tu suvoki, ką nori padaryt?

– Šitas atkrenta, – sausu balsu atsiliepė Sneipas, ištraukdamas delną iš Lubino gniaužtų. – Iš viso ką perskaičiau, laiko atsuktuvas yra vienintelė išeitis.

Skaityti toliau