Dovile Rozumov

Visuomet mėgau knygas, tad paėmusi pirmąją HP knygą neišsigandau, kad pradžia man pasirodė itin neįdomi. Vis dėlto ją pabaigus apėmė lyg manija – gauti tęsinį šio dalies ir kitos dalies ir taip toliau. Kai į rankas atsitiktinai gavau antrąją dalį apie HP ją perskaičiau per vieną dieną. Tiesą sakant, antrą, trečią bei ketvirtą dalis perskaičiau per penkerias dienas. Kai pasirodė penktoji knyga jau skrajojau padebesiais ir buvau išsiugdžiusi bjaurią savybę – skaityti naktimis. Mama nuolat ateidavo ir atimdavo knygą. Mat ne tik aš šeimoje skaičiau HP, bet ir mano mama bei mano vyresnioji sesuo. HP jau tuomet buvo sužavėjęs mano šeimą. Šeštoji knyga pasirodė neįtikėtinai įdomi, juk joje buvo atskleistos pagrindinės Tamsos Valdovo paslaptys, o ir pats Voldemrotas tuomet man kėlė susižavėjimą. Šią knygą skaitydama žavėjausi Draku paskutinėse knygos scenose ir braukiau nuoširdžias ašaras, kai žuvo Dumbldoras. Galiu teigti, kad šeimoje vyko karas dėl to, kas pirmesnis skaitys knygą. Žinoma, pirmenybę gaudavau aš. Neįmanoma įsivaizduoti, kaip nudžiugau, kai tėvų rankose išvydau paskutiniąją knygą. Iškarto rašiau draugams, kurie tiesiog alpo iš pavydo. Vis dėl to, pirmoji diena buvo labai nenusisekusi, nes spėjau perskaityti gal vos pusšimtį puslapių ir visame miestelyje dingo elektra. Sėdėjau ir keikiausi, tačiau kokią dešimtį puslapių dar perskaičiau pasišviesdama telefonu. Sekantys pora vakarų buvo nuostabūs, nes per juos sužinojau visas paslaptis, kurių paaiškinimo taip laukiau. Vis dėlto labai liūdėjau kai žuvo vienas dvynių, Tonks ir Lubinas. Taip pat šioje knygoje džiaugiausi Narcisos meile sūnui. Tačiau kai pabaigiau visas knygas apėmė toks liūdesys, nes supratau, kad jau viskas baigėsi, niekada nebebus to begalinio knygos laukimo, niekada nebekeliausiu su visais herojais jų nuotykių vingiais. Maniau, kad taip buvo tik man, tačiau klydau. Mano mama, sesuo vaikščiojo liūdnos gal savaitę, o draugas, kuriam buvau davusi knygą perskaitė ją vos per porą dienų ir skaitė jas iki ryto nors dar reikėjo eiti į mokyklą. Kiek žinau jis visiem pasakojo įvykius, paslaptis iš šios knygos, tačiau niekas jo nesuprato. Kai mes susitikome abu sėdėjome su giliu apmaudu širdyse, kad daugiau nebeteks patirti šio smagaus jaudulio skaitant knygas apie jaunąjį burtininką.

Parašykite komentarą