Turbūt jau pastebėjote, kad šiek tiek purvinas, gelsvai rudos spalvos lagaminas yra vienas pagrindinių filmo atributų, su kuriuo Njutas Miglapūtys atvyksta į 1926 m. Niujorką. Unikalus lagaminas turi specialią apsaugą nuo No-Maj (amerikietiškas žodžio „žiobaras“ atitikmuo) akių – žiobaras, atidaręs lagaminą, matytų tik jam skirtus daiktus. Tačiau burtininkams tai durys į magiškai išplėstą aplinką. J. K. Rowling apie ją sakė „Tai nuostabi erdvė”.

Įspėjame, kad šiame straipsnyje atskleidžiamos kelios filmo detalės.

Njutas ir Džeikobas
Njutas ir Džeikobas

Praeitą sausį, paskutinių filmavimo dienų metu, daugelis aktorių jau baigė filmuotis, ir filmavimo aikštelių gatvės, pastatai bei parduotuvių fasadai po truputį nyko. Eddie (vaidina Njutą) vis dar turėjo nusifilmuoti keliose scenose lagamine, taigi tai buvo vienintelė filmavimo aikštelė, kuri ir liko ten, kur turėtų būti, nepaliesta ir naudojama.

Vos į ją įžengus, apimdavo nepakartojamas jausmas, kuris tikrąja to žodžio prasme priversdavo sulaikyti kvėpavimą. Tai buvo tarsi milžiniškas skirtingų aplinkų siuvinys. Vieną akimirką galėjai stovėti ant tankaus balto sniego, kitą klaidžioti šviesiai žalių bambuko ūglių tankmėje. Čia  buvo galima pamatyti ir sausros ištiktą kambario kampą, pripildytą aukso spalvos smėliu, ir pajusti įsivaizduojamą pro jį besiplaikstantį vėją.

Njutas Miglapūtys (Eddie Redmayne) viduje magiškų gyvūnų lagamino.
Njutas Miglapūtys (Eddie Redmayne) viduje magiškų gyvūnų lagamino.

Visa tai buvo tarsi užuominos, iš kokio pasaulio krašto atkeliavo gyvūnai: kai kurie pastatai, kalnai, augalai buvo aiškiai iš vieno ar kito žemyno. Buvo galima įsivaizduoti gyvūnus, kurie čia klajojo. Gyvūnus, kurie gyveno tiek savo natūralioje aplinkoje, tiek užkerėtame lagamine. Galėjo kilti daugybė klausimų: iš kur atkeliavo Niffler? Kokį klimatą mėgsta Ocamy? Kaip atrodo Demiguise namai? (Kol kas dar nežinome, kaip šie gyvūnai bus vadinami lietuvių kalba; vert. past.)

Galiausiai žvilgsnį patraukdavo susiliejančiose aplinkose stovinti Njuto pašiūrė. Tai buvo siaura, kukliai maža lūšna, pripildyta daiktais, kurie aiškiai priklausė magizoologui. Batai, kombinezonai bei švarkai joje buvo išmėtyti lyg Njutas Miglapūtys būtų ką tik juos nusirengęs. Šios aprangos buvo tinkamos kiekvienai aplinkai, kokią tik galime įsivaizduoti: šaltai ir drėgnai, karštai ir sausai, sniegingai, pelkėtai, žvarbiai,  pavojingai ar dar neištirtai.

Pašiūrė buvo tokio dydžio, kad joje galėjo tilpti tik pats Njutas, jo įrankiai ir jo atliekami tyrimai.

Mes visi negalime sulaukti, kol galėsime pamatyti „Fantastinių gyvūnų” filmą, nes tada visi galėsime pabuvoti Njuto lagamine. Net neabejojame, kad tada, kaip ir No-Maj Džeikobas, dar labiau norėsime būti burtininkais, nei kažkada esame norėję.Džeikobas ir Njutas

Šaltiniai: