Buvo apniukusi vasario diena. Tamsūs, tiršti debesų kamuoliai plaukė šen bei ten, aižydami dangų, ant žemės slūgsojo į krūvas suverstas, pilkomis dulkėmis apneštas sniegas, atidengdamas juodus lopus.
Severas Sneipas vikriai persirito per krūvą griuvėsių, įtraukęs smakrą užantin ir gindamasis nuo smarkaus vėjo, šmurkštelėjo pro sunkias, ąžuolines Hogvartso pilies duris, bet drauge su juo vis dėl to spėjo plūstelėti verpetas aštrių dulkių. Skaityti toliau