Kai pirmą knygą gavau po eglute,atėjau pas mamą ir užsirėkiau, kam man tokį šūdą padovanojo (tada buvau gan maža, taigi leptelėjau: „Net paveiksliukų nėra“). Taigi knygą numečiau į kampą ir net neplanavau prisiminti. Paskui mama nupirko antrąją, žinoma, prieš mano valią. Ta pačią dieną kai ją nupirko, nusinešiau, pasidėjau ant stalo ir nusprendžiau… pavartyti ją. Pirmame puslapyje buvo Hario ir Durslių dialogas. Pradėjau skaityti ir… savaime suprantama, užkibau. Perskaičiau ją per kelias dienas, tada griebiau antrąją ir neužilgo treciąją. Ketvirtą mama nupirko, bet nedavė skaityti ir užrakino viename stalčiuje, kadangi aš nesimokydavau, o skaitydavau. Bet kartą, kai ji paliko raktus, atsirakinau, pasiėmiau knygą ir užrakinau tuščią stalčių. Kadangi knygą perskaičiau greit, spėjau ją, nutaikiusi progą, padėti į vietą ir likti nesučiupta. Penkosios knygos mama nepirko, kol nebus geri pažymiai, taigi aš ją pasiskolinau ir pernakt perskaičiau. Tiksliau atsisėdau dieną ir keletą skyrių perskaičiau. Vakare „labai įsinorėjau miego“, nuėjau „gulti“ 22 val. ir pradėjau skaityti knygą. ~6:50 val. aš knygą baigiau. Šeštą knygą perskaičiau per parą skrisdama lėktuvu ir gulėdama prie jūros viešbutyje. Tai tokia tragiška BeBės ir HP knygų serijos istorija.